Teatrų festivalio komisijos pirmininkas Leonardas Šablinskas: „Turime džiaugtis, kad turime tokį fenomenalų renginį“ (0)

38-asis profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“ Rokiškyje šiemet baigėsi. Artėja jubiliejinis 40-asis. Kiekviename teatrų festivalyje vyksta vertinimas – kuris spektaklis ar aktorius yra geriausias. Dalį vertinimo atlieka žiūrovai, tačiau didžiąja dalimi dėl apdovanojimų sprendžia komisija. Šiemet komisijos pirmininkas – Leonardas Šablinskas, kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondo valdytojas. „Rokiškio Sirena“ pakalbino komisijos pirmininką apie tai, kas vyko festivalio užkulisiuose.

- Kaip vyko komisijos pasitarimai dėl apdovanojimų skyrimo? Sprendimas, ką apdovanoti, priimtas per vieną pasitarimą ar reikėjo keleto?

- Šių metų „Vaidiname žemdirbiams“ festivalio komisijos nariai rinkosi keliais etapais: analizavo ir vertino jau matytus spektaklius, kiekvienas turėjo savo favoritus. Visi vertinimo komisijos nariai turi ne vieno festivalio vertinimo patirtį bei nuolat stebi Lietuvos teatrinį gyvenimą.

Asmeniškai aš, kaip žiūrovas, dalyvauju Lietuvoje ir užsienyje vykstančiuose teatrų festivaliuose. Tai tarptautiniai profesionalių teatrų festivaliai Lietuvoje - Vilniaus  „Sirenos“ ir Klaipėdos „TheATRIUM“. 2021 m. dalyvavau tarptautiniame mėgėjų teatrų festivalyje „Baltijos rampa" Viljandi (Estija), 2018 m. - Pasauliniame vaikų ir jaunimo teatrų festivalyje Lingen (Vokietija), 2017 m. - Pasauliniame mėgėjų teatrų AITA/IATA kongrese ir festivalyje Monake.

- Ar tarp geriausiu pripažinto spektaklio ir likusiųjų buvo didelis atotrūkis pagal komisijos įvertinimus?

- Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Miškelis“ dominavo nuo festivalio pradžios, vėliau intrigą tarp komisijos narių sukūrė Lietuvos rusų dramos teatro spektaklis „Atminimo malda“.

- Kuris spektaklis Jums asmeniškai atrodė geriausias?

- Jau seniai nebeturiu tokio vertinimo kaip geriausias ar blogiausias… Kiekvienas darbas - ypatingas, savitas savo režisūra, scenografijos sprendimu, muzikiniu požiūriu. Ypatingai žavi aktorių darbas, jų virsmas į personažus.

- Ar tarp komisijos narių kilo ginčų?

- Kaip minėjau, komisijos nariai kompetentingi, sprendimai buvo priimami be didelių ginčų. Į aptarimą kiekvienas ateina su savo nuomone ir vertinimu, nesistengia primesti nuomonės.

- Kokio žiūrovų dėmesio sulaukė vaidinimai – kuriuose spektakliuose salė buvo pilna ir kuriuose – tuščia?

- Po pandemijos salės pilnėja. Tai - natūralu. Tam reikia laiko. Žmonės įprato laiką leisti savo aplinkoje. Organizatoriai džiaugėsi šio festivalio lankomumu. Tuščių salių nebuvo, visi spektakliai parodyti, nei vienas neatšauktas. Mane asmeniškai maloniai nustebino ir nudžiugino tiek daug jaunų žmonių žiūrovų tarpe.

- Ką manote apie žiūrovų įvertinimų organizavimą – ar geras pasirinktas būdas balsuoti „taip“ arba „ne“?

- Jau daug metų žiūrovai vertina būtent „taip“ – „ne“ balsavimo kortelėmis, o mažieji žiūrovai antri metai nuomonę išreiškia, balsuodami liūdno ar linksmo veiduko balsavimo kortele. Tai - ne tik vertinimo būdas, bet ir tradicija. 

- Kaip manote, ar rokiškėnai domisi teatru?

- Kartais svarstome, ar pelnytai Rokiškis vadinamas teatro miestu. Manau, kad taip - turime nemažai tikrų teatro mylėtojų, kurie nepraleidžia nė vieno festivalio spektaklio, turime puikių teatro ekspertų ir galime džiaugtis pirmą kartą atėjusiu žiūrovu, kuris jau laukia kitų metų festivalio. Žinoma, norisi sutikti daugiau rokiškėnų kituose miestuose organizuojamuose festivaliuose - juk džiaugiamės savame išvydę žiūrovus iš Anykščių, Kupiškio, Dusetų, Daugpilio, Zarasų...

- Kuris vaidmuo paliko didžiausius įspūdžius?

- Tai - aktorės Jolantos Dapkūnaitės meistriškai kuriamas Martos vidinis virsmas šiandieniniame pasaulyje, kurį ji įkūnijo spektaklyje „Sieros magnolijos“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras).

- Ar teko bendrauti su aktoriais, režisieriais?

- Po festivalio uždarymo ceremonijos Kauno šokio teatro „AURA“ vadovė choreografė Birutė Letukaitė intriguojančiai pasakojo apie naujausią teatro darbą su japonų šiuolaikinio meno choreografu, pakvietė atvykti į „Auros“ organizuojamą šokio festivalį Kaune.

Su Kauno valstybinio lėlių teatro vadove Rasa Bartninkaite diskutavome apie teatro poveikį jaunajam žiūrovui. Sutapo nuomonės, kad tai, ko šiandien negali ar neturi laiko padaryti tėvai ir pedagogai, gali kūrybingai atlikti vaikų teatras: teatro misija ypatingai svarbi besiformuojančiai asmenybei.

- Kokių turėtumėte pastebėjimų apie konkrečius spektaklius?

- Džiugina spektakliai vaikams, kuriuose formuojasi nauja kryptis –  edukaciniai spektakliai. Sužavėjo Kauno valstybinio lėlių teatro vaidinimas „Pasaulėliai“ kūdikiams ir jų tėveliams, ir „Taško teatro“ spektaklis „Miško internetas“. Režisierės Birutės Banevičiūtės „Pasaulėliai“ sukurti, remiantis moksliniais tyrimais, nagrinėjančiais kūdikio elgseną... Tik iš pirmo žvilgsnio tai paprasta, atrodo lyg žaidimas, tačiau XXI amžiaus mažajam žiūrovui jau sunku sutelkti dėmesį į sceną, jis nori pats būti veiksme, dalyvauti spektaklyje kartu.

- Ką manote apie patį festivalį apskritai – ar jis pavyko?

- Taip, pavyko visomis prasmėmis. Pasikartosiu –- pilnėjančios salės, daug jaunų žmonių, mažųjų žiūrovų gausa. Gerbiu visas nuomones, tačiau liūdina, kai girdi nepagrįstą kritiką apie festivalį iš mačiusių vieną ar du spektaklius...

Artėja jubiliejinis, XXXX-asis festivalis, turime susitelkti, ruoštis ir džiaugtis, kad turime tokį fenomenalų renginį.