Teminėje „Pieno“ parodoje: dviračiai, karvės, sraigės ir sūrio bakterijos (foto) (0)

Kaip ir žadėjo, Rokiškio krašto muziejus šiais metais, minėdami Europos muziejų naktį, driokstelėjo iš peties. Ir įspūdį kelia ne tik AB „Rokiškio sūris“ dvaro pieninės 100-mečio garbei padovanotas nuostabus koncertas ar pasiektas daugiausiai vienoje vietoje pieną degustuojančių žmonių rekordas, bet ir įvairios muziejininkų rengtos edukacijos, praturtinusios dvaro lankytojų akiratį bei visai vasarai atverta teminė paroda „Pienas“, sulaukusi didžiulio susidomėjimo. Joje: nuo kasdienių senovinių rakandų, kiekvienam į juos žiūrinčiam bylojančių vis kitokią, jo asmeninę istoriją, iki šiuolaikinių menininkų ir dirbtinio intelekto interpretacijų, kaip galėtų būti vaizduojamas „Pieno takas“ („Milky way“), kaip pagal pieno kvapą mamą suranda sraigiukai, ar kaip piene auga sūrio, jogurto, rūgpienio „bakterijos“.  

Karvė, „viedras“ ir kita istorijos dalis

Pristatydama parodą Krašto muziejaus direktorė Aušra Gudgalienė dar kartą pakartojo, kad kiekvienam atėjusiajam, žodis „pienas“ sukelia skirtingas asociacijas, tad ir eksponatai parodoje – patys įvairiausi, pavyzdžiui – du dviračiai, kurių kiti, galbūt, net nesusietų su šia tema.

„Planuojant parodą aš pirmiausia savo komandai daviau užduotį: užsimerkti ir pasakyti, kokios pirmosios asociacijos kyla išgirdus žodį pienas. Man pačiai asociacijos buvo dvi: vaikystė ir kaimas bei žindymas – mano, kaip mamos patirtis. Dalytei (direktorės pavaduotoja-vyriausioji muziejaus rinkinių kuratorė Dalia Kiukienė – aut. past.) pirmiausia vaizduotėje iškilo „viedras“. Dar kažkas iš karto prisiminė darželio laikus, kai liepdavo gerti šiltą pieną su „graimu“ viršuje... Kaip matote, visi žodį pienas „perleidžia“ per savo gyvenimo prizmę ir kiekvienas gali papasakoti istoriją, kitam net neatėjusią į galvą“, – apie minčių įvairovę galvoje, kaip ir apie parodos eksponatų skirtingumą, kalbėjo A. Gudgalienė.

Jos žodžius atliepė lankytojai, būriuodamiesi šalia senųjų bidonų ar sviesto muštuvių – kupini prisiminimų ne vienas sakė: „Kaime toks buvo!“, „Atsimeni, senelė tokiu darė sviestą?“, „Pro šitą leisdavom pieną, o iki tolei nusėsdavo grietinė...“.

Bidonėlis iš seklyčios ir paveikslas iš Nacionalinio muziejaus

Toliau pasakodama apie eksponatus, muziejaus direktorė juokėsi, kad į kvietimą parodai padovanoti senųjų bidonėlių ar kitų rakandų, atsiliepė nemažai rokiškėnų, kurie nuoširdžiai nešė toli gražu ne parodinės išvaizdos tarą: „Paatvirausiu – pamačiusi kai kuriuos pagalvojau: „O siaubas, ar mes tikrai visa tai eksponuosim?“. Tačiau tai – mūsų istorijos dalis, todėl viską čia pamatysite! Čia ir paprasti, kiekvienuose namuose turėti pieno bidonai, ir Lietuvos nacionalinio muziejaus išsaugotos nuotraukos ar Nacionalinio dailės muziejaus paskolintos XVII-XVIII a. dailininkų tapytos drobės, kalbančios apie pieną, net kaip apie šventųjų maistą“.

O kas patiems muziejininkams yra „brangiausia“? A. Gudgalienės teigimu, čia svarbu viskas, nes viskas liudija skirtingas istorijas. Pavyzdžiui, Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos mokytoja Laima Bieliūnienė parodai atnešė senovinę „pieno laboratoriją“ – moters mama dirbo pieno pramonėje ir iki šių dienų išlaikė senąjį aparatą.  

„Aš pati gal labiausiai džiaugiuosi Panevėžio dailės galerijos darbais: dviem ledų valgytojomis. Jie turi sukaupę daug įvairiausių meno darbų. Kai kreipiausi tikėjausi, galbūt galės duoti kokį nors darbą, susijusį su motinyste, žindymu. Bet atsiuntė nuotraukas šių dviejų moteriškių ir sako: „Labiausiai jūsų temą atspindintis darbas yra „Ledų valgytojos“. 1993 m. sukurtos skulptūros“, – šyptelėjo direktorė pabrėždama, kad galerija yra turtinga eksponatų, bet dėl jų trapumo ir sunkumo juos kažkur gabenti yra itin sudėtinga.

Ypatingą reikšmę parodoje „Pienas“ turi viena fotografija, beje, paties Krašto muziejaus nuosavybė, kurioje užfiksuota grafaitė Elžbieta Pšezdzieckytė, stovinti karvių bandos priešakyje.

Pienas per mikroskopą

Kitas, itin intriguojantis parodos eksponatas, o tiksliau – visa salė, skirta mikroorganizmams ir jų metamorfozėms: „Čia jau susiduria menas, žmogaus idėja ir mokslas. Mindaugo Gapševičiaus personalinė paroda „Mikroorganizmai ir jų šeimininkai“ yra tarpdisciplininio meno pavyzdys. Jis sugalvojo sukurti laboratoriją, kurioje skirtingų formų stiklo indai atspindi besikeičiančias bakterijos formas, o mokslas yra juose vykstančios reakcijos, kurių pagrindas – pienas. Į pieną mes dedam raugą arba kitaip – bakteriją: jogurto, kampučio, sūrio. Parodos atidarymui, be abejo, įdėjome „Rokiškio sūrio“ gaminamo „Grand“ sūrio bakteriją. Maždaug dvi savaites kasdien stebėsime pokyčius, virsmą iki galutinio rezultato. O po to kartosime iš pradžių, tik jau auginsime jogurto ar net gerąsias bakterijas“.

A. Gudgalienė kvietė interesantus tapti „realiaisiais sekėjais“ – stebėti, kaip kasdien kinta raugas, pats reprezentuodamas save, kaip meno kūrinį, nes kiekviena bakterija sukuria vis kitokį vaizdą. Instaliacija taip pat kviečia susimąstyti, kokią įtaką šie mikroskopiniai gyviai gali daryti mūsų estetinei patirčiai ir net gyvenimo suvokimui.

Paroda kviečia ne tik matyti, bet ir užuosti – jaukintis ar prisiminti pieną pajungiant dar vieną jutiminį žmogaus potyrį.

Kvapų meistrės Rasos Stakonytės instaliacija sukurta remiantis uosle ir kalbanti apie tai, kaip vaikai – parodai perteikti sraigiukais – geba atrasti, atsekti, atpažinti mamą, kvepiančią vienu pirmųjų ir brangiausių kvapų, maistu – pienu.  

Parodą apžiūrėti bus galima visą vasarą.