Arklio dieną Salų dvare aiškintasi, ar Vytautas Didysis girdė žirgus Juodojoje jūroje (foto) (0)

Krikščionybėje arklių ir arklininkų globėjais laikomi Šv. Floras ir Šv. Lauras. Šv. Mikalojus laikomas keliauninkų globėju, tačiau būtent jo vardo diena paskelbta Arklių diena. Ta proga, sekmadienį, Salų dvare vyko įvairios edukacijos susijusios su vienu iš didžiausių žmonių pagalbininku – arkliu.

Parvežė iš pamaldų

Pusnimis keliaujant link dvaro, prie pagrindinių durų, susirinkusius pasitiko arklys Bonis ir vadeliotojas, Utenos žirgyno vadovas Leonardas Rinkevičius, kuris visus norinčius, arklio traukiamomis rogėmis pavėžino po dvaro parką. Drąsesnieji ir patys galėjo pavadelioti žirgo traukiams roges. Kelionė neapsiribojo tik keliais ratais – važiuota ir per įvairius šlaitus, posūkius, o pasibaigus šv. Mišioms Salų Šv. Kryžiaus bažnyčioje, kaimo gyventojos pavėžintos link namų. Po linksmybių lauke, susirinkusieji, pakviesti į vidų, kur jų laukė pokalbis apie žirgus, jų ypatybes bei išdaigas.

Pradėta dainomis

Pokalbis apie žirgininkystę pradėtas su muzika. Aušra Rinkevičienė kanklėmis sugrojo ir padainavo lietuvių liaudies dainą „O tai arklys“. Lietuvių liaudies dainose bei tautodailėje daug kur sutinkamas arklys, kuris buvo neatsiejamas ūkio ir karybos pagalbininkas lietuviams. „Žirgai buvo neatsiejamas įrankis. Jis ir žmones į bažnyčią ar turgų veždavo, ardavo dirvą ir teikdavo linksmybes. Per Užgavėnes, buvo būtina apsukti ratą su arklio traukiamomis rogėmis. Tikėta, jog tada bus geras derlius. Žirgas buvo neatsiejama ir geležinkelio atsiradimo dalis. Juk norint tiesti bėgius, reikdavo tų pačių arklių pagalbos“ – apie arklių pagalbą pasakojo A. Rinkevičienė.

Atsirado dėka gyvatės

L. Rinkevičius papasakojo savąją arklio atsiradimo istoriją: „Kai Dievas, ketvirtąją dieną, sukūrė gyvūnus, žirgo tuomet nebuvo. Jis atsirado tik po to, kai Adomas, Ieva ir gyvatė įsiūliusi obuolį buvo išmesti iš rojaus. Dievui pagailo matyti sunkiai dirbančius žmones, bandančius su nudžiūvusia eglės šaka, ant kurios susiraičiusi juokiasi gyvatė, akėti dirvą. Dievas tik kartą sutrenkęs per gyvatę ir iš jos persiskyrė arklys ir kumelė, kurie užbaigė jų vargus“.

Stomotologas iš Prancūzijos

Aiškintasi, kokias traumas dažniausiai patiria žirgus prižiūrintys žmonės. Pasirodo, arkliai ne taip dažnai numeta nuo savo kupros jojiką, įkanda ar spiria iš kanopos, o mėgsta lipti ant šeimininkų pėdų.

Aptartos gyvulius laikančių žmonių bėdos. Veterinarą, kuris gydytų arklius, gyvulius, o tuo labiau paukščius rasti be galo sudėtinga: „Gerai, kad yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarai, kurie noriai ir greitai atvažiuoja į ūkius. Tiesa, ten dauguma studentai, tačiau jie prižiūrimi veterinarų ir savo darbą atlieka puikiai. Kartą pas mane buvo atvykę, karvei atliko cezario pjūvį, išėmė veršelį ir vėliau vėl paleido į laukus ganytis.“ – vaizdingai pasakojo B. Dapkienė.

Ūkininkė užsiminė, jog arklių stomatologas į Lietuvą atvyksta iš Prancūzijos ir vienos komandiruotės metu tvarko beveik visų Lietuvos ūkių arklių dantų problemas.

Kiek buvo žirgų?

Kalbėta ir apie žirgų laikymo ypatumus, kokius kiekius arklių turėdavo valstiečiai, ponai ir dvarininkai. Prisiminta, jog vienas arklys apdirbdavo apie 10 ha plotą, tad pasitelkus matematiką galima paskaičiuoti. „Netoli Salų dvaro yra arklidės ir ten jų patogiai turėdavo tilpti mažiausiai 30. Buvo mintis jas atkurti, tačiau susidūrėm su vieno iš savininkų nenoru, tačiau, gal ateityje, tas pasikeis ir žirgai į dvarą sugrįš visam laikui“ – mintimis dalijosi B. Dapkienė.

A. Rinkevičienė pasakojo, jog jaunųjų žirgų prižiūrėtojų yra tikrai daug, tad žirgai tikrai neišnyks: „Didžiuosiuose miestuose labai populiaru lankytis žirgynuose. Juos prižiūri patys jaunieji jojikai. Tiesa, kartais net per daug. Arklius kerpa, kad sportuojant ne taip prakaituotų, o paskui jiems darosi vėsu ir tenka dėti gūnią (užtiesalas žirgui – aut. pastaba), kurios nėra priimtinos visoms veislėms ar būna prastesnės kokybės“.

Arklys ar žirgas?

Vienas iš pagrindinių klausimų kilęs lankytojams, kuo skiriasi žirgas ir arklys? L. Rinkevičius teigė, jog tai tik pavadinimai, o tikslingai arkliu vadinti tik tą, kuris aria žemę nėra teisinga: „Ar yra toks dalykas kaip žirgo pasas? Juk išduodamas tik arklio pasas, nesvarbu, jog jis tik joja, o rogių netempia. Seniau arklys buvo visiškai universalus ir dirbdavo visus darbus: ardavo, tempdavo vežimą ir būdavo prajodinėjamas, todėl galima vadinti, taip kaip labiau patinka ir nėra dėl ko pykti, nes abu pavadinimai – teisingi“.

Tikrai girdė

Į klausimą, ar Vytautas Didysis girdė žirgus Juodojoje jūroje, atsakyta buvo jau 2010 metais, kai būrys entuziastų jojo iki minėtosios jūros. Tada jie ten žirgus girdė, tiesa, upėje, įtekančioje į jūrą. „Vytautas Didysis tikrai turėjo pasiekti Juodąją jūrą, bet ten jų negirdė, nebent numaudė (juokiasi – aut. pastaba). Senieji raiteliai jodavo palei upes, o visos upės suteka į jūras. Tai pačiame susikirtime, tikrai turėjo pagirdyti, o ten jau nesuprasi, koks tas vanduo“ – į klausimą sumanei atsakė L .Rinkevičius.

Tiesa, viso pokalbio metu, parke stovintis žirgas Bonis, vis norėdavo pabėgti ir savarankiškai pavėžinti roges, tad L. Rinkevičius vis palikdavo pokalbį ir eidavo bendrauti su užsispyrėliu.

Pašnekesiams pasibaigus, svečiai pakviesti tapyti ant šokolado, įvarius žirgų motyvus.