Aštuoni dešimtmečiai negydo žydų tautos holokausto siaubo (0)

Sekmadienį Rokiškio krašto muziejaus prieigose susirinko beveik dvi dešimtys asmenų, nutarusių pėsčiomis įveikti 4 km ilgio atstumą iki Velniaduobės (Bajorų kaimas) miško, kur 1941 m. rugpjūčio 15-16 dienomis buvo negailestingai sušaudyta 3 tūkst. 200 žydų tautybės žmonių – vyrų, moterų, vaikų – atvarytų čia iš laikinosios Rokiškio geto vietos. Muziejininkų rengiamą 85-ųjų holokausto Lietuvoje metinių minėjimo „Atminties kelias“ žygį sekmadienį įprasmino net gamta: likus vos keletui minučių iki vidurdienio, dangų aptraukė debesys ir prapliupo lietus...

Renginių ciklas

Žygis iki Velniaduobės miško – vienas iš viso muziejininkų organizuoto renginių ciklo. Rugpjūčio pradžioje visuomenė buvo pakviesta į talką – sutvarkyti masinių žudynių vietos, prieš tai, liepą, buvo surengtas ir dviračių žygis maršrutu: Rokiškis-Šeduikiškis. Jo tikslas – aplankyti ir pagerbti Panemunėlio vaistininkų Olkinų bei malūnininkų Jofių šeimų sušaudymo vietą.

Visgi praėjusį sekmadienį muziejininkai pažymėjo pačią skaudžiausią Rokiškio krašto žydų istorijos datą – masinį sušaudymą, kurio metu nužudyta per 3 tūkst. žydų. 

„Holokaustas – svarbi mūsų, Rokiškio, krašto istorijos dalis, nes XIX a. pabaigoje Rokiškio mieste žydų tautybės žmonės sudarė net 75 proc. Prasidėjus holokaustui, Rokiškio mieste žydai sudarė apie 50 proc. gyventojų. Ir vos per kelis mėnesius visų jų netekome. O juk visi tie žmonės buvo artimi bendruomenės nariai – lankė mokyklas, kūrė verslus, dirbo. Šiandien mes tik simboliškai nueisime paskutinįjį jų kelią, jų žingsniuotus paskutiniuosius kilometrus, ir po žygio grįšime namo, pas savo šeimas. Tie žmonės – nebegrįžo... Liko tušti namai, tuščios gatvės...“, – Rokiškio geto vietoje kalbėjo muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Laima Skardžienė.

Tikros istorijos

Muziejininkas Justinas Malcius dar kartą parodė 1941-aisiais darytą geto fotografiją, kurioje įamžinti į šalia kumetyno spygliuota tvora aptvertą teritoriją suvaryti žydai... Nors žydų tautybės žmonių čia buvo per 3 tūkst., muziejininkas su savimi turėjo 8 skirtingų žmonių istorijas, kurias pagarsinti paprašė susirinkusių žygeivių. Klausantis jų, ašaros skruostais ritosi ne vienam.    

Bandydami tik įsivaizduoti, ką varomi mirti galėjo galvoti žmonės, žygeiviai patraukė į Velniaduobės mišką, kur 8 duobėse draugai be gailesčio sušaudė draugus.

Nepamirš ir neatleis    

Minėjime dalyvavo ne tik vietos bendruomenė. Pagerbti aukų atvyko Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas. Šalia memorialo padėką sakęs svečias pabrėžė, jog visų galvose jau daugiau nei 8 dešimtmečius sukasi vienintelis klausimas – už ką?, į kurį niekas ir niekada neatsakys.

„85 metai atrodo daug, bet galiu pasakyti, kad žydai niekada nepamirš šios tragedijos ir niekad neatleis tiems, kurie dalyvavo. Šis įvykis palietė kiekvieną šeimą, kiekvienoje šeimoje yra dėl holokausto netektų artimųjų. Netektis buvo ir mano šeimoje – aš nemačiau senelių, promočiutės. O viskas įvyko itin paprastai: atėjo „pagalbininkai“ – policininkai, bet mano senelių neišgabeno į getą, sušaudė tiesiai prie namo... Jie gyveno paprastai, jų sūnus, mano tėtis, tuo metu buvo fronte. Tėtis pasakojo, kaip grįžęs po karo rado tuščius namus, jis liko vienas. Nužudytai jo sesutei tebuvo 12 metų... To, kas įvyko – nebesugrąžinsi, visi tie baisūs įvykiai buvo visoje Europoje, ir tai – baisi kiekvienos šalies tragedija, kurios aš ir šiandien nesuprantu. Juk visi buvo draugai, klasiokai, sėdėdavo prie bendro stalo per šventes. Ir būtent tie žmonės tapo žudikais, nušovusiais savo draugus“, – asmeniniais išgyvenimais dalijosi G. Kofmanas.  

Visgi vyras pabrėžė, kad atsirado ir tokių žmonių, kurie gerbė žydus, juos gelbėjo. Pasak svečio, Izraelyje yra institutas-muziejus, kuris nagrinėja holokausto temą ir visi tie žmonės, kurie padėjo žydams juos gelbėdami, buvo apdovanoti: „Jie labai rizikavo savo pačių ir savo šeimos gyvybėmis, bet žmogiškumas jiems buvo svarbiau, jie gelbėjo žydus. Šiandien jiems esame neapsakomai dėkingi, kaip ir dėkingi tiems, kurie inicijuoja minėjimus ir, kad mūsų tautos istorija gyva“.