D. Baltakys prisistato Subatėje – „Aš tave matau“ tapo tarptautine paroda (foto) (0)

Penktadienio pavakarę žinomas Rokiškio krašto foto menininkas Darius Baltakys savo „gerbėjų ratą“ pakvietė į autorinės pardos „Aš tave matau“ pristatymą Subatėje. Palaikančių ir besidžiaugiančių Rokiškio krašto video metraštininko „išėjimu į viešumą“ Subatės Kultūros namuose tikrai netrūko: atidaryti parodą atėjo jį pasikvietę vietos gyventojai, atvyko ir draugai iš Rokiškio, Kriaunų.

Įsibėgėja

Subatė – trečioji vieta, kurioje šią vasarą eksponuojama D. Baltakio paroda „Aš tave matau“. Sėkmingai startavęs Kriaunose ir Užpaliuose, rokiškėnas buvo pakviestas savo darbus atvežti į Latviją. Nepaisant to, kad „Aš tave matau“ puošia jau nebe pirmą miestelį, kiekvieną kartą paroda būna kitokia, nes autorius eksponuoja vis kitokias fotodrobes. O atrankos kriterijai, anot menininko, dažniausiai būna vyraujanti jo paties nuotaika bei vietovė, į kurią paroda keliaus.

Subatėje pristatyta 10 fotodrobių, kuriose – D. Baltakio itin puikiai atskleistas gamtos ir žmogaus santykis. Visgi nei vienas paveikslas neturi pavadinimo: „Pradžioje jie buvo, bet paskui sąmoningai nusprendžiau nedėti – taip lieka daugiau vietos žiūrinčiojo vaizduotei“.

Maždaug mėnesį Subatės Kultūros namuose veiksianti paroda paskui bus paskirstyta ir, papildyta kitais darbais, keliaus į Duokiškį bei Pakriaunius. O visai netrukus pasigrožėti D. Baltakio gebėjimu pamatyti unikalius kadrus galės ir rokiškėnai – paroda atkeliaus ir į Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešąją biblioteką.

Esmė – sekundė tarp kadrų

Bet kol paroda atkeliaus į rajono centrą, D. Baltakio darbais džiaugiasi Subatės gyventojai. Pristatydama menininko darbus, gyvenimo draugė Birutė Stankienė sakė, kad tiek, kurie artimiau pažįsta D. Baltakį žino, kad jis – jautrus, gilaus matymo ir su geru humoro jausmu, visgi viešai kalbėti apie save ir savo darbus jam yra labai sunku.

„Viešas kalbėjimas Dariui kelia kur kas didesnį stresą, nei ilgos valandos laukiant gero kadro. Tad už jį kalba jo darbai, o šiandien, nors ir esame kitoje šalyje, kalbama dviem skirtingomis kabomis, tačiau fone turime kalbą, kuri neturi sienų – meno kalbą“, – sakė B. Stankienė.  

Šiai minčiai pritarė Subatės gyventoja Agne, taip pat mėgstanti fotografuoti: „Nuotraukos įamžina lyg ir paprastas akimirkas, bet kiekvienas žiūrintis pamato kažką ypatingo ir reikšmingo tik sau. Bet mes galime suprasti, apie ką galvoja menininkas, ką jis jaučia“.

Visgi pat parodos autorius atkreipė dėmesį, kad jam kur kas svarbiau yra ne kadrai, o jų pasikeitimo procesas: „Mes gyvename, kol tie kadrai keičiasi. Senesnis kadras programuoja ateinantį ir aš noriu, kad žiūrėdami į nuotraukas žmonės pagalvotų, kas už to stovi, kaip ji gali keistis“.