Iš miesto į kaimą: močiutės bulvių lauke įrengė vienintelę rajone trasą keturračiams (foto+video) (0)

Pasivažinėjimo keturračiais pramoga, atrodo, labai nenustebinsi. Tačiau jei atidarai vienintelę rajone trasą, skirtą šioms transporto priemonėms, jau sulauksi dėmesio. Metai ir trys mėnesiai – tiek „šeimos verslą“ Laibgaliuose vykdo Kristina, Mindaugas ir trylikametis jų sūnus Lukas Braželiai, močiutės bulvių lauką paaukoję keturračiams.

Alpakas „nustūmė į šoną“

M. Braželis iš karto juokėsi, kad tai – žmonos Kristinos keturračiai, jos projektas ir veikla, o jie su sūnumi čia – tik pramogautojai. Visgi, pokalbio eigoje pokštauti mėgstantis vyras prisipažino, kad „pagelbėja“ žmonai ir yra atsakingas už keturračių tiek techninę, tiek estetinę priežiūrą, taip pat esant poreikiui atlieka instruktoriaus vaidmenį pramogauti atvykusiems asmenims.

Kas atsitiko, kad Rokiškyje patogiai bute gyvenusi jauna šeima išsikraustė į, nors ir netoli esantį, kaimą? Sutuoktiniai šypteli – abu turėjo veiklos, darbus, tačiau norėjosi „kažko savo“, tad garbaus amžiaus močiutei perleido butą, o patys persikraustė į jos sodybą.

„Man patinka motociklai ir sūnui nuo mažens diegiu šią meilę: dabar jis važinėja krosiniu motociklu. Tai tapo, bene, svarbiausia priežastimi, kodėl sugalvojom imtis šios veiklos ir dabar siūlome pramogą, kokios Rokiškio rajone daugiau nėra: pasivažinėjimą keturračiais 1 km ilgio trasoje“, – nukerta M. Braželis prisiminęs, kad pirmoji mintis, atsikrausčius į močiutės sodybą, visgi, buvo auginti alpakas.

Skatino teikti paraišką

Šeima neslepia – finansavimą veiklos vystymui gavo pateikę paraišką Europos fondams, nors savų lėšų indėlis taip pat buvo labai nemažas.

„Galvojom ar verta vos ne iki paskutinio momento – buvo likusi gal savaitė pateikti reikiamus dokumentus. Pirmiausia dar aiškinomės, ar tokiam projektui apskritai galimas finansavimas, ar į jį bus atkreiptas dėmesys. Bet kai papasakojau idėją fondo atstovams, tai sakė: „Rašykit tik greičiau, tikrai bus viskas gerai, nes gera idėja“. Labai nustebino, kad paraiškų priėmėjai taip entuziastingai skatino teikti projektą. Kita vertus, tikriausia matė potencialą, nes Rokiškio rajone tokio dalyko, kaip keturračių nuomos trasoje – nėra. Yra nuomojami bagiai, Aukštakalniuose buvo keturračių nuoma pasivažinėjimams miškuose“, – kalbėjo projekto autorė K. Braželienė.

Trasai įrengti – didžiulis tvenkinys

Apsisprendę įgyvendinti savo idėją, sutuoktiniai ėmėsi vieno svarbiausių darbų – trasos įrengimo.

„Reikėjo pasidaryti trasą. O jai padaryti reikia žemių – juk norisi trasoje smagių kalnelių. Šiam reikalui kasėm 13 arų tvenkinį, kurio žemes vežėm į buvusį močiutės bulvių lauką ir formavom trasą“, – juokėsi M. Braželis.

Vyras sako iš pradžių baiminęsis, kad burzgiančių keturračių triukšmas papiktins vietos gyventojus, tačiau nutiko priešingai – sulaukė džiaugsmo ir skatinimo „tik daryti!“.

Dabar savo istoriją pasakodami K. ir M. Braželiai juokiasi, tačiau neslėpė – buvo momentų, kai atrodė, jog nori per daug: „Ir namus reikia remontuoti, ir projektą vykdyti – jau galvojom, kad per daug vienu metu užsidėjom. Tada užėjo COVID-19 pandemija. Viskas sustojo, keturračių reikėjo laukti pusę metų, daryti atkėlimą. Jei ne pandemija, dabar jau skaičiuotumėme antrus veiklos metus. Džiaugėmės tuo, kad vos tik startavom, iš karto atsirado norinčių papramogauti. Pirmosios ant mūsų keturračių sėdo... trys merginos“.

Planus diktuoja kasdienybė

Ir taip, praėjusių metų gruodžio mėnesį Laibgaliuose startavo šeimos verslas „Moto slėnis“, valdantis 7 keturračius: 3 skirti suaugusiems, 4 – vaikams nuo 6 metų.

Nors veikla dar visai „šviežia“, žvalgydamiesi po didžiulį plotą K. ir M. Braželiai jau aptarinėja ateities perspektyvas: „Turim viziją, yra planų, tačiau kol kas visa tai stabdo projekto sąlygos: ataskaitinis 3-ejų metų laikotarpis, per kurį negalima jokia plėtra. Visas mintis diktuoja žmonės ir kasdienybė, pavyzdžiui: dovanų čekiai. Pradėję veiklą kartkartėm išgirsdavom klausimų dėl dovanų kuponų. Smulkmena, bet pasidarėm juos“.

Susidomėjimas auga

Pasak K. Braželienės, didelės reklamos „Moto slėnis“ nedaro, bet žinia skrieja iš lūpų į lūpas ir susidomėjimas pramoga po truputį auga: „Vasarą savaitgaliais išrikiuojam visą techniką šalia trasos, o kadangi esame įsikūrę prie, pasirodo, labai judraus kelio, pravažiuoja didelis srautas automobilių. Susidomėję žmonės sustoja, klausia. Yra buvę vokiečių, anglų turistų. Turim ir nuolatinį klientą iš Vilniaus, kuris su sūnumi užsiima keturračių sportu, o viešėdamas kažkur pas artimuosius apylinkėse, būtinai pasivažinėja mūsų trasoje. Norintiems nuomojame tik trasą, pvz.: treniruotėms arba jei žmonės turi savo motociklą ir nori pralėkti“.

O pasivažinėjimo keturračiais pramoga domimasi, kaip galimybe paįvairinti gimtadienio šventę, mergvakarį ar bernvakarį, veikla vaikų stovyklai ar, tiesiog, norint linksmai praleisti laiką su draugais.

Minimalus pasivažinėjimo laikas – 15 min., maksimalus – visa diena. Šiuo atveju, pasak jaunųjų verslininkų, ir kaina būna „derinama“.

Važiuojantieji yra aprūpinami visa būtina saugios pramogos atributika: šalmais, apsaugomis, apranga, net kostiumais, apsaugančiais nuo purvo.

Vaikai nebijo žiemos

Visgi, K. ir M. Braželiai pastebi, kad nors šiai pramogai oro sąlygos nėra svarbios, žiemą važinėti keturračiais ryžtasi mažai žmonių: „Žiemą žmonės bijo. Bet bijo suaugusieji, jiems – šalta. O vaikai reaguoja visai kitaip. Darėm keletą gimtadienių: sukrovėm laužą, pasivažinėjo pusnynais, labai patiko. Buvo tikrai patenkinti. Juk vaikams nėra blogo oro – nors ir kalena dantimis, bet šaukia: „Dar važiuosiu, dar važiuosiu“ (juokiasi – aut. past.). Orams šylant, sulaukiame ir didesnio srauto skambučių: vieni domisi išleistuvėms, kiti – stovyklai, šiaip pasivažinėjimui“.

Paklausus, kas dažniau ir geriau vairuoja – vyrai ar moterys – sutuoktiniai juokiasi: važiuoti nori apylygiai (50x50), o kurie geriau vairuoja – sunku pasakyti, nes ir patyrusiems nutinka visko, jei nori pasimaivyti...

„Moterys irgi nori, emocijos liejasi per kraštus, kai nulipa nuo keturračio, nori pakartoti. Aš pati šeštadieniais deduosi šalmą ir lekiu į trasą – „išsivėdina“ gerai galva“, – juokėsi K. Braželienė.

Raminti – teko, išvyti – ne

Pramogautojus prižiūrinčio M. Braželio teigimu, rimtų incidentų, susidūrimų, kol kas, pavyko išvengti, nors ir smulkūs sukelia nerimo: „Nemokančius važiuoti prižiūrim, lydim, jei nori, pirmiausia trasa pravežam patys. Nutraukti pramogos dar neteko nei karto, visi protingai elgiasi, nors kažkada raminti jaunimą reikėjo keletą kartą. Visada paklausiam, net ir ar suaugusiųjų, ar turi įgūdžių, ar yra važiavę, bent – sėdėję ant keturračio. Esant poreikiui, pirma pasitreniruojam pievoje šalia Laibgalių ąžuolo ir tik tada leidžiam į trasą (šypteli – aut. past.)“.