Išeivių iš Kamajų dovana gimtajam kraštui: miestelio bažnyčios istorija įamžinta knygoje (foto) (0)

Paskutiniosiomis praėjusių metų dienomis Kamajų krašto gyventojus pasiekė džiugi žinia: išleista dar viena knyga apie jų kraštą, o tiksliau – apie miestelio bažnyčią „Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčia“. Visgi, oficialaus jos pristatymo teko luktelėti iki pavasario. Ir štai sekmadienį, minint Šv, Kazimiero atlaidus, po Šv. Mišių kamajiškiai rinkosi į bendruomenės salę, kur buvo galima ne tik pasikalbėti su knygą sudariusiais autoriais, bet ir gauti ją dovanų.

Autoriai – kraštiečiai

Bendruomenės salėje susirinkusiems parapijiečiams pristatydamas knygą, Kamajų bažnyčios klebonas Egidijus Vijeikis skubėjo patikslinti, kad ne jis yra jos autorius: „Visi galvoja, kad aš ją sudariau. Deja, turiu pasakyti, kad aš nesu jos sudarytojas. Ją sudarė žurnalistai Vakaris ir Justinas“.

Paaiškėjo, kad abu knygos autoriai: Justinas Bočiarovas ir Vakaris Deksnys turi giminės šaknų Kamajuose. Būtent tai, dar studijų metais visai atsitiktinai susipažinusius jaunuolius ir paskatino parengti knygą apie Kamajų bažnyčią.

450 egzempliorių tiražu išleistą knygą jau galima paskaityti Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje. Jos paruošimas, pasak autorių, truko dvejus metus.

Tėvuko svajonė

Pasidomėjus, kodėl išeiviams iš Kamajų apskritai kilo idėja rengti knygą, netgi, ne apie pačius Kamajus, o apie miestelio bažnyčią, J. Bočiarovas prisipažino įgyvendinęs tavo tėvuko svajonę: „Mūsų giminė – protėviai, turėjo plytinę, ir kažkiek tų plytų tebėra šitos bažnyčios sienose. Visą gyvenimą mano tėvo svajonė buvo kažkaip tą faktą pagarsinti: kad mes esame „pirštu prisilietę“ prie bažnyčios atsiradimo. Jis kalbėdavo ne tik apie šią bažnyčią. Sakydavo, kad yra Kamajų kryždirbiai, išskirtiniai šio krašto koplytstulpiai. Ir aš tikrai pamenu, nors dar mažas buvau, kaip pakeliui į Rūdžius nugriuvau nuo dviračio šalia pakelėje esančio koplytstulpio. Tada aš pirmą kartą gyvenime persižegnojau ir... man neskaudėjo nugriuvus (šypsosi – aut. past.). Taip, va, gimė ta idėja apie knygą“.

Pasak J. Bočiarovo, knygos išleidimą didžiąja dalimi finansavo Kultūros paveldo departamentas, kurio atstovus pateikta idėja labai sužavėjo.

Sutiko kraštietį

Tačiau knygą „Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčia“ J. Bočiarovas išleido ne vienas. Šmaikštaudamas jis pasakojo, kad V. Deksnys – savas, kilęs „nuo Rokiškio“, moka tarmę, tad dirbti buvo dar smagiau.

„Kažkada rodė reklamą, kurioje sakydavo: jie susipažino bare. Man atrodo, mes irgi panašiai susipažinom. Buvom tada dar studentai, pradėjom bendrauti ir išsiaiškinom, kad ir jis kilęs ir šių kraštų. Ir kartą Justinas klausia: „Ar apsiimtum sudaryti knygą apie Kamajus“? Sakau: „Galim pabandyti“. Taip ir pradėjom dėliotis“, – savo versiją pasakojo V. Deksnys.

Pasak pastarojo, jis taip pat dar būdamas vaikas dažnai lankydavosi Kamajuose, kur gyveno jo dėdė: „Prie upelio gyvenom, braidžiau dar ir tame upelyje svečiuodamasis pas dėdę. „Kuc kuc Kamajuos“ kermošių aplankydavom“.

Siekiamybė – istoriškai nenuobodi knyga

Pasak pirmąją knygą parengusio žurnalisto V. Deksnio, jis stengėsi parengti istorinę, tačiau paprastam skaitytojui suprantamą ir įdomią publikaciją, neapsunkintą aiškinamųjų išnašų, papildomų paaiškinimų ir papildomos informacijos.

„Kas gavosi, tas gavosi... Kas jau skaitė knygą – įvertins. Istorinės knygos dažnai būna skirtos patiems istorikams. Nes paprastiems žmonėms jas sunku skaityti. Nors „Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčia“ irgi yra mokslinio požiūrio, mes stengėmės ją pritaikyti paprastam skaitymui, kad nebūtų perkrauta sudėtingais faktais: šiek tiek žmonių įspūdžių, šiek tiek istorijos ir fotografijų“, – tikino autoriai.  

Kuriozų išvengti nepavyko

Knyga rengiama buvo dviem etapais. Pirmasis – knygos parengimas renkant informaciją, kurios sudarytojai ieškojo tiek krašto muziejuose, tiek įvairiuose archyvuose, pačioje bažnyčioje ir pas kleboną, ir antrasis etapas – leidyba.

„Sudėtingas darbas, nes vos pradėję rengti knygą, jau turėjome nurodyti knygų puslapius. Tada imi svarstyti, ko daugiau dėti – teksto ar nuotraukų? Ir, juokingas įvykis, maketas jau paruoštas, o knygoje trūksta apie 30 psl. teksto... Susitinkam abu ir toks pokalbis: apie koplytstulpius rašei? Rašiau. Apie plytinę rašei? Rašiau. Apie žmones rašei? Rašiau... Bet išsprendėm bėdą ir knyga jau bibliotekose“, – pusiau rimtai, pusiau juokais knygos atsiradimo kuriozus pasakojo V. Bočiarovas.

Tuo tarpu į salėje esančių kamajiškių klausimą – koks buvo didžiausias atradimas renkant medžiagą apie Kamajų bažnyčią, V. Bočiarovas sakė, kad jį labiausiai nustebino faktas, kad už patarnavimus kunigas Kamajuose mokėdavo 3 rublius: „Niekur Lietuvoje to nebuvo. Ir man keista, nes pats esu kelis kartus buvęs „klapčiuku“, bet man niekas nemokėjo“.  

Norėtų patikslinimų ir antros knygos

V. Deksnys, atsakydamas į klausimą apie kuriozines situacijas prisiminė tą patį 30-ies puslapių trūkumą ir situaciją, kai labai ilgai teko laukti leidimo patekti į vyskupijos archyvą.

„Labai daug kuriozų kažkokių nebuvo. Viskas pavyko laiku, nors kartais atrodydavo, kad vėluosime. Pavyzdžiui, norint patekti į vyskupijos archyvus, reikia gauti leidimą. Aš gal net įkyrėjau, nes skambinėdavau kas keletą dienų, o atsakymas visą laiką buvo tas pats: „Palaukit, bus“. Laukiu savaitę, skambinu, ir vėl ramiu tonu man atsako: „Tuoj sutvarkysim“, – šyptelėjo V. Deksnys.

Nepaisant to, kad informacija knygoms buvo rinkta archyvuose ir muziejuose, kamajiškiai joje rado šiokių tokių netikslumų. Sutarta, kad perskaitę ir pastabų radę miestelio gyventojai vėl rinksis pas kleboną ir jas išsakys.

Nors ir džiaugėsi knyga apie savo kraštą, žmonės pasigedo rengėjų „gyvo“ bendravimo su vietiniais.

„Kodėl rengiant knygą nebuvo paskelbta, kad ir „Facebook“ tinkle, kad reikalinga informacija? Jūs patys paminėjote koplytstulpį prie Rūdžių gyvenvietės. Aš turiu to koplystulpio atidengimo ceremonijos nuotrauką. Manau, būtų labai puikiai tikę“, – sakė vienas kamajiškis.

Po šios jo pastabos salėje nuaidėjo vieninga mintis: visa tai – informacija antrajai knygai!