Išpildys jaunimo norus: Rokiškio miesto šventėje numatyta niša elektroniniam vakarui (0)

Iškarto po 524-ojo Rokiškio miesto gimtadienio visuomenė buvo pakviesta dalintis idėjomis, kaip norėtų švęsti gimtojo miesto jubiliejų. Nors idėjų rajono savivaldybė laukė ilgai, jų atkeliavo vos keletas. Vieną iš jų pateikė jaunimas, paprašęs dėmesį atkreipti ne tik į Pop muziką mėgstančią bendruomenę, bet paruošti ir erdvę alternatyvoms. Taip gimė projektas „ArtRo Residency“, kuris elektroninės muzikos gerbėjus suburs jau šios savaitės pabaigoje.

Kam tai?

Rugsėjo 20-osios vakarą, nuo 20 val., Rokiškio krašto muziejaus prieigos taps vizualiųjų menų rezidencija: „ArtRo Residency“ kvies Rokiškio krašto menininkus ir visuomenę artimiau susipažinti su elektroninės muzikos raiška bei skaitmeninio ir vizualaus meno sinteze.

Pasak vienos iš renginio organizatorių, Rokiškio kultūros centro projektų vadovės Birutės Bagdonienės, renginiu, kuriame pasirodys tarptautiniai atlikėjai, siekiama atverti Rokiškio miestą kultūriniam visuomenės augimui, Lietuvos ir užsienio menininkų bei vietos kūrėjų tobulėjimui ir bendradarbiavimui.

Jai antrina rokiškėnas Paulius Prievelis, kurio iniciatyva Rokiškio publika susipažino su festivaliu „Startas“ ir kurio indėlis į „ArtRo Residency“ taip pat yra labai didelis: „Dažnai regione susikoncentruojame ties tradicija ir tai, kas gerai žinoma bei saugu. Visgi, tai neskatina jaunosios kartos judėti į priekį, tad šiuo projektu siekiame tapti tam tikru naujovių katalizatoriumi, išsivaduojančiu iš tradicinių normatyvų ir apribojimų“.

Apie ką tai?

Renginio vedliai sako, kad viskas, kas bus sukurta ir ką pamatys žiūrovai, bus itin šiuolaikiška, tačiau paimta iš krašto istorijos klodų. Tarptautiniai kūrėjai, Rokiškiui dovanosiantys naujas patirtis, remsis beveik šimtmetį – 1922 05 19 – 2022 04 13 – gyvenusios Lietuvos abstraktaus meno pradininkės Juzefos Čeičytės-Jutos kūryba.

„Rokiškio krašto garbės pilietės kūryboje vyraujančios konstruktyvios kompozicijos, abstraktūs, ženklo pavidalo motyvai bus pristatyti naujame formate“, – šypsosi ir intriguoja programos kūrėjai tikindami, kad keturi, vienas kito nepažįstantys menininkai pirmą kartą susitiks Rokiškyje bendram eksperimentui – kūrybinių ir meninių idėjų tyrinėjimui bei jungčių ieškojimui.

Šalia Krašto muziejaus eksperimentuos menininkų duetas iš Vokietijos „Kopffarben“ (programuotojas ir medijų menininkas Johannes Schmidt bei tapytoja Julia Schäfer).

Lenkijos Tucholos miško apsuptyje gyvenanti ir kurianti didžėjė ir elektroninės muzikos prodiuserė Anna Chojnacka – Ane.

Elektroakustinės muzikos kūrėjas, muzikos programuotojas ir garso operatorius, elektroninės muzikos orkestro „DBM Orchestra“ narys Laurynas Kolodzeiskis – Laukol.

Artėjant renginiui pasidomėjome, kodėl šie šiuolaikinio meno atstovai susidomėjo galimybe eksperimentuoti ir kurti būtent Rokiškio publikai.   

 – Kodėl susidomėjote šiuo projektu ir kas atvilioja Jus į Rokiškį?  

Laukol:  – Mano nuomone, menas negali būti uždarytas, paslėptas. Jis privalo būti dalinamas ir paskleistas kuo plačiau. Tai galioja ir menininkams – sukaupta kūrybinė patirtis, nesvarbu meninė ar techninė, yra patirtis, kuria visados smagu dalintis. Taip pat be galo smagu mokytis. Kūryba grupėje, mažų mažiausia, leidžia pamatyti pasaulį bei meną iš kito žmogaus varpinės, o tai kiekvieno kūrėjo pasaulėžiūroje yra neįkainojama. Būtent kūryba drauge su kitais žmonėmis ir yra pagrindinis dalykas, suviliojęs dalyvauti rezidencijoje. Sudomino ir pati rezidencijos idėja: garso ir vaizdo santykio per kūrybinį procesą ir audio-vizualinį performansą tyrinėjimas man visados buvo kūrybą skatinantys „katalizatoriai“.

Kopffarben: – Prieš keletą metų, dalyvaudami tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Startas“ Rokiškyje, turėjome galimybę kurti kartu su dviem labai talentingais garso menininkais. Todėl kai tik išvydome atvirą kvietimą panašaus pobūdžio meninei rezidencijai ilgai nedvejojome ir pateikėme paraišką dalyvauti. Pamanėme, jog tokio tipo rezidencija leis patyrinėti kūrybines plotmes, kurios mums nėra atrastos arba – mažai žinomos. Labai domina kūrybinis procesas su elektroninės muzikos kūrėjais, bet kartu intriguoja ir darbas su kito meninio lauko atstovais. Norime kurti bendrą meninį kūrinį nė nežinodami, kur šis kelias nuves. Kūrybinė laisvė ir unikali šių metų užduotis mus ir sudomino.                     

Ane: – Man patinka dirbti su naujais menininkais, susipažinti su naujais žmonėmis, dirbti su tarptautine komanda ir įgyvendinti nenuspėjamus projektus. Ši meninė rezidencija atitiko visus mano reikalavimus ir pasirodė, kaip neblogas iššūkis.

– Jūsų kūrybinė laisvė bus „apribota“ konkrečios menininkės J. Čeičytės – improvizuosite jos kūrybos pagrindu. Kas Jus labiausiai domina kuriant šį „vardinį“ audiovizualinį performansą?

Laukol: – Įdomūs yra du dalykai. Pirmiausia: noras sukurti tokį rezultatą, kur nei garsas, nei vaizdas nebūtų pirmas ar pritariantis, bet eitų kaip dvi neatskiriamos visumos dalys. Vaizdas ir garsas, jau patys iš savęs, yra skirtingi elementai. Neretai tenka matyti, kad pasirodymo metu vienas iš jų yra vedantis, o kitas – tik pritariantis. Todėl, „ArtRo Residency“ mintis „kurti audio-vizualinį perfromansą“ iškarto surezonavo. Kita priežastis šiek tiek susijusi su pirmąja. Tai, ką matome vaizdinėse medžiagose, suprasti ir perteikti muzika yra savotiškas iššūkis, kuris mane visados traukė. J. Čeičytės kūryba, savo abstraktesne prigimtimi, šį iššūkį pakelia dar vienu papildomu laipteliu, kas, manau, kuriamam rezultatui suteikia labai daug kūrybinių ir, galų gale, interpretacinių galimybių.      

Kopffarben: – Su menininkės J. Čeičytės kūryba anksčiau nebuvome susipažinę. Mums, atvykstantiems iš kitos šalies ir net kitos kultūros, labai įdomu daugiau sužinoti apie jos darbą, kūrybą ir kas ją įkvėpė. Juzefa, kaip scenografė ir tapytoja, mūsų vizualiniams darbams atrodo labai įdomi. Jos paveikslus naudojame kaip sceną arba scenas paverčiame paveikslais. Itin įdomu Juzefos kūrybos dvasią perkelti į skaitmeninį amžių.

Ane: – Man labai svarbus garso ir vaizdo/animacijos santykis. J. Čeičytė buvo labai įdomi teatro menininkė ir scenografė, mano galvoje sukasi daug kūrybinių minčių, kaip apibūdinti jos meninį gyvenimą per muziką.

– Ši rezidencija siekia tyrinėti modernizmo ir naujovių temas. Jūsų nuomone, rezidencijoje sukurtas pasirodymas tai išpildys?

Laukol: – Tikiuosi kartu su kitais dalyviais sukurti tokį performansą, kuris įkvėps ir kitus žmones kurti tai, kas dar nebuvo sugalvota, tyrinėta, bei šiek tiek nusisukti nuo tradicijų ir išbandyti kažką naujo. Abstraktumas, ko netrūksta J. Čeičytės darbuose, yra puiki terpė leisti klausytojui/stebėtojui ne tik rasti įkvėpimo, bet ir įsitikinti, kad ne viskas turi būti griežtai apibrėžta ir konkretu. Kartais reikia ir pafantazuoti.

Ane: – Elektroninė muzika, kaip ir vizualieji menai, savaime yra naujovė. Abi emocijų perteikimo formos turi tvirtą ryšį mūsų kasdienybėje, kurią pateikiu per muziką. Mano nuomone, tai – tobulas derinys, kuris turi stiprų kosminį rezonansą ir sukurs nepakartojamą reginį.

– Šio renginio, tiksliau – tokio tipo, Rokiškio miesto šventėje pageidavo elektroninės muzikos gerbėjai. Bet gal Jums pavyktų suintriguoti ir kitus: ko žiūrovai gali tikėtis iš laukiančio pasirodymo ir kaip įtrauksite juos?

Laukol: – Žiūrovai pamatys tam tikrą „dueto šokį“ tarp muzikos ir vaizdo, savotišką „Jing ir Jang“ atvejį, kuomet vienas be kito balanse egzistuoti negalėtų. Galutinis tikslas – leisti žiūrovams pa(si)jausti, tarsi jie leidosi į savotišką kelionę aplink garso ir vaizdo pasaulį, bei pasinerti į šią sintezę, kurioje sukiltų viena ar kita, tik nuo paties žmogaus priklausanti emocija.

Kopffarben: – Pasirodymas bus gyvas audiovizualinis eksperimentas. Nors turėsime nedaug laiko, tikime, jog bendrai kuriamas pasirodymas suteiks vietos mums, kaip menininkams, spontaniškumui ir improvizacijai, tuo pačiu leis žiūrovams tapti meninio proceso dalimi.

Ane: – Esu tikra, kad tai bus labai emocingas pasirodymas su netikėtais garsais, pasakojančiais trumpą Juzefos istoriją. Tai viskas, ką dabar galiu parašyti. Dirbsime su labai gera komanda, todėl... Labai nekantrauju ir laukiu.

– O kokie Jūsų pačių lūkesčiai laukiant šio renginio?

Laukol: – Šioje rezidencijoje tikiuosi ne tik sukurti tai, ką su pasididžiavimu prisiminsiu ir po 50-ies metų, bet kartu ir susipažinti su naujais kūrėjais, praplėsti savo kūrybinę patirtį. Tačiau svarbiausia – įkvėpti bent vieną žmogų! Nesvarbu kūrybai, ar bet kokiam kitam gyvenimo aspektui.  

Ane: – Viliuosi, kad menininkų draugystės pavyzdys, gebėjimas susilieti dviem skirtingiems poliams – muzikai ir vaizdui, sujaudins žmonių širdis. Svajoju, kad kažkada šis pavyzdys suvienys ir didesnius vienetus: ir mūsų pasaulis bus be karų, smurto, su pagarba ir meile visiems gyviems organizmams.

– Dėkoju už pokalbį.