Ištvermės lenktynes įveikė mažiau nei pusė dalyvių: Sabockiai buvo virš galimybių ribos (foto) (0)

Publikuota: 2024-06-18 Kategorija: Laisvalaikis
Ištvermės lenktynes įveikė mažiau nei pusė dalyvių: Sabockiai buvo virš galimybių ribos (foto)
Asmeninio archyvo nuotr. / Itin sudėtingame kelyje sutuoktiniai vienas kitam buvo pati svarbiausia parama ir palaikymas.

Savaitgalį Druskininkuose startavo (ir finišavo) jubiliejinis, 5-asis motociklistų iššūkis „2024 Lietuva 1000 km/24 h“. Jame – ekstremalių išbandymų, potyrių ir išgyvenimų ieškojo rokiškėnė Gitana Sabockienė su vyru Dariumi Sabockiu, pirmą kartą šių ištvermės lenktynių istorijoje bekelės trasą įveikti mėginę motociklu su priekaba (liaudiškai vadinama – „kaleske“).

Virš galimybių

Visos trasos per nustatytą laiką sutuoktiniams įveikti nepavyko, tačiau net ir neįgyvendinusi savo plano pora yra laikoma sektiniu pavyzdžiu ir net herojais, padariusiais tai, kuo mažai kas tikėjo.  

Pirmadienį, pailsėję po visą parą vykusio itin įtempto ir intensyvaus važiavimo, D. ir G. Sabockiai džiaugėsi įveikę net 700 km iš numatyto 1 tūkstančio: „Iki pilnų 24 val. mums dar buvo likę apie pusvalandis, o mes buvome įveikę 700 km. Tai – didžiulis pasiekimas atsižvelgiant į trasą, kurią jubiliejiniam iššūkiui parengė organizatoriai (juokiasi – aut. past.). Mes važiavome tikru pragaro keliu, o visi dalyviai, iššūkiui pasibaigus pripažino, kad trasoje ne kartą galvojo apie mus ir prognozavo mums sustojimą ties 100 km. Apskritai, iš daugiau nei 100 dviračiais motociklais važiuojančių iššūkio dalyvių, tik 27 visą trasą įveikė per 24 val. Tarp jų – ir mūsų žentas“.

Pasak D. Sabockio jiems, važiuojantiems motociklu su priekaba dviese ir sveriantiems apie 500 kg,  įveikti daugiau kilometrų buvo fiziškai nebeįmanoma.

Pasistengė jubiliejui

„Visoje trasoje buvo tik 4-5 proc. žvyrkelio ir vos 2 proc. asfalto – kai išvažiuoji į degalinę kuro įsipilti. O paskui: miškas, šakos, šaknys, pelkės, duobės, pievos, rugiai, miežiai, smėlynai... Momentais galvojau, kad Dakaro trasa yra saldainiukas palyginus su tuo, ką mes darėm. Tai – jau trečias mano važiuotas iššūkis ir čia buvo sudėtingiausia trasa iš visų. Jubiliejaus proga organizatorius Rytis pasistengė. Duodamas startą ir pats sakė: „Chebra, jūs mane keiksit, aš tam jau pasiruošęs, bet atsiminsit šitą trasą visam gyvenimui“. Ir tikrai buvo momentų, kai keikėm“, – juokėsi D. Sabockis palygindamas, kad įprastai iššūkio dalyviai keliaudavo aplink Lietuvą, lygesne ir žvyro pagrindo trasa.

Motociklininkai važiavo: Druskininkų, Šalčininkų, Pabradės, Molėtų, Trakų apylinkėse esančiais miškais ir smėlynais apie 500 km į priekį ir atgal, tokia pačia itin sudėtinga bekele.

Klaidų rizika

Vyrui talkinusi G. Sabockienė patikslino, kad sustojus kolonėlėje įsipilti kuro, ekipažui buvo likę 300 km. trasos: „Paskaičiavom, kad tai – dar 10 val. važiavimo. Aš Dariui sakau: „Stabdom“. Nes reikėjo viską pasverti, įvertinti, ar įveiksim tą atkarpą. Abu buvom pavargę, mano jėgos išseko: jei aš nebeišlaikysiu balanso, neatsversiu, jam vienam bus sunku. O juk važiavom skardžiais, slėniais, kilimai aukštyn, kritimai žemyn. Jei prasidės klaidos – prasidės traumos, atsiranda kritimų tikimybė. Ta likusi trasos dalis jau buvo virš galimybių ribos (šypteli – aut. past.). Ir taip niekas netikėjo, kad mes įveiksim tokį atstumą“.

Iššūkio dalyvių teigimu, daug jų kolegų pasitraukė neatlaikę įtampos ir išbadymų, patyrė gedimų ar traumų: griuvo, klimpo, vienas kitą „numušinėjo“.

Anot D. Sabockio, viena dviračiu motociklu važiavusi pora palūžo įveikę 600 km: „Nera buvę, kad neišvažiuotų, visada baigdavo trasą, bet šį kartą „nusėmė“ nuo iššūkio sakydami, kad – neįmanoma. Ir aš sutinku. Tokiomis sudėtingomis sąlygomis ir vienam yra ką veikti...“

Iššūkiai

O dalindamiesi įveiktos trasos įspūdžiais, sportininkai vis dar buvo apimti azarto ir kelionės jaudulio.

„Iššūkių patyrėm tikrai daug: nuo užtverto keliuko iki mėlynių ant kojų, „surakintos“ nugaros ir „atimtų“ rankų. Buvo situacija, kai miške prie ežero žmonės užstatė kelią. Tikriausia jie stovyklavo, prieš mus pravažiavo daug motociklistų ir jiems gal jau trukdė šis triukšmas. „Endura“ motociklai gali lengvai šokt į mišką ir apvažiuoti, o mums su „kaleske“ yra reikalų – ir kelmai, ir medžiai nuvirtę. Bet nebegaišom laiko kalbindami: nepraleidžia – ačiū, kad nepraleidžiat, ir lindom į mišką. Išsikapanojom. Molėtuose po liūties į tokį kelią įvažiavom, kur duobės ir balos: kelias vienas, nėra kur apvažiuoti – neri į jas. Pradėjo „trumpinti“ navigacija, šviesos, galvojam – kad tik neužgestų lempa, nes naktis. Neturi teisės klysti, nes jei strigsi kažkur miške, pelkėj, naktį, tai 5-6 val. nesulauksi pagalbos. Mes visus dviračius į priekį praleidom. Jie juk greitesni“, – šypsojosi D. Sabockis.

Tuo tarpu G. Sabockienė negailėjo pagyrų vyrui sakydama, kad nesuklydo prieš iššūkį juo (pasi)tikėdama 100 proc.: „Ne kartą stebėjausi ar tikrai aš čia su Dariumi važiuoju, ar su terminatoriumi (juokiasi – aut, past.). Tiek tiksliai viskas apskaičiuota, tiek strategija sudėliota: rąstai, medžiai, perlipt, pravažiuot – svarstau, ar pralysim su „kaleske“, o jis – „milimetrofkėm“ padaro viską. Pravažiuojam tokius itin sudėtingus etapus, aš jam per petį paplekšnoju ir rodau liuksą. Sakau: „Tu – kiečiausias“. Ir vėl lekiam tolyn“.

Iššūkiai Nr. 2

Be trasos ar aplinkinių sudarytų iššūkių, G. ir D. Sabockiai pasakojo susidūrę ir su kitokiais sunkumais.

Įveikus ne vieną šimtą kilometrų, vairuotojui pradėjo „rakinti“ kaklą, rankas: „Kas 20-40 km stojom, Gitana daužė nugarą. Juk visą laiką – įtampa, vairą reikia laikyti itin stipriai, o aš nebegaliu pasukti galvos... Batų padai atplyšo, tai su izoliacija nosis apvyniojau, telefonų laikikliai tokiame kelyje pradėjo byrėti, irgi pasitarnavo izoliacija. Po pelkių ir balų buvom visi purvini, šlapi, šalta. Apsikabinam minutei-dviem, apšylam. Aš prie variklio nugarą priglaudžiau, pagulėjau keletą minučių, kad nors truputį atleistų“.

O G. Sabockienė juokėsi šioje kelionėje patyrusi romantiškiausią naktį: „Stabtelėjom apsirengti lietaus rūbų. Mėnulis šviečia, sakau: čia gal pati romantiškiausia gyvenimo naktis“.

Pora neslėpė – pasiekę finišą išbučiavo juos atvežusį ir taip puikiai iššūkį atlaikiusį motociklą.

Paneigė mitą

Paklausti, ar kitąmet vėl ryžtųsi analogiškam iššūkiui, pora šypteli, jog, greičiausia, tokia trasa dar kartą važiuoti nebenorėtų.

„Tokio treko kartoti jau nebekartosim. Nors visos negandos praeina ir pasimiršta, kitąmet iššūkis vėl bus organizuojamas. Supratau, kad lengviau tikrai nebus, nes dalyviai lengviau nebenori: nori iššūkio, adrenalino. Bus tik sunkiau. Bet kaip sakoma: „Trukt už vadžių, vėl iš pradžių“. Tik jaučiu, kad mūsų pavyzdžiu niekas neseks, mažai tokių „nutrūkusių“, kaip mes“, – juokėsi sutuoktiniai.

Juoko pliūpsnis nuaidėjo ir pasiteiravus, ar po kelionės D. Sabockis gali paneigti mitą: „Moteris iš ratų, ratams lengviau“?

„Tikrai paneigiu! Negalvojau, kad turiu tokią moterį: dantys sukąsti, veidas juodas, kojos mėlynos, bet šypsosi, kenčia ir keliauja. Turiu kolegų „kaleskininkų“, bet net nežinau ar kuris iš jų galėtų būti vietoj jos. 100 proc. ja tikėjau“, – savo pasirinkimu iššūkiui įveikti neabejojo sportininkas dar papildydamas, jog žmona stebino ir orientaciniais gebėjimais: „Navigacija laukuose painiojasi, sukasi ratu, neberanda kelio. Apsisukti negaliu – skardžiai, medžiai, pelkės. Siunčiu Gitaną ieškoti vėžių: gal nors vienas motociklininkas netoli pravažiavo. O ji, kaip pėdsekys, kaip indėnas, randa motociklo vėžią ir ją pasigavę važiuojam toliau“.

Porą prie finišo pasitiko ne tik tie patys iššūkio dalyviai, organizatoriai, bet ir palaikymo komanda – šeima.

Trumoą video galite pamatyti čia.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video