Jis – sugrįžo: „Klasikinės muzikos festivalis“ šiemet kviečia surasti, kur auga klasika (0)

Jau kitą savaitę (liepos 23 d.) prasidės vienas laukiamiausių vasaros renginių Rokiškyje – „Klasikinės muzikos festivalis“, kurį beveik du dešimtmečius gimtojo krašto žmonėms dovanoja muzikės, seserys Simona ir Justina Zajančauskaitės. Praėjusiais metais kūrybinę pauzę padariusios organizatorės šiais metais vėl parengė įspūdingų pasirodymų, kuriais žavėtis ir mėgautis bus galima ne tik Rokiškyje, bet ir keletoje mažesnių rajono miestelių. Anot seserų, festivalio „klajonės“ leis dovanoti profesionalią muziką žmonėms ten, kur ji rečiau pasiekia klausytojus, o kartu tai puiki proga atrasti nuostabaus grožio miestelių bažnyčias, kurios pačios savaime yra neįkainojama kultūros ir istorijos dalis.

Šiandien S. Zajančauskaitė pasakoja, ar per tuos ramybės metus pasiilgo festivalio organizavimo šurmulio, kokių kūrybinių idėjų prisipildė jų galvos ir kuo šiais metais lepins klausytojus, savaitės (liepos 23-rugpjūčio 2 d.) trukmės festivalyje.

D. Baltakio nuotr.

– Praėjusiais metais festivalis (Jūs su seserimi) darė kūrybinę pauzę – ar pasiilgote „Klasikinės muzikos festivalio“ ir to šurmulio-jaudulio jį organizuojant?

– XIX metų festivaliui – išties daug. Per tiek laiko jis tapo ne tik Rokiškio renginių tradicija, bet ir mūsų pačių gyvenimo dalimi. Todėl, žinoma, pasiilgome to malonaus šurmulio, kuris kasmet lydi festivalio gimimą: pasiruošimo, susitikimų, repeticijų, laukimo ir tos ypatingos nuotaikos, užliejančios prasidėjus pirmiesiems koncertams. Nors praėjusiais metais festivalis ilsėjosi, surengtas kamerinės muzikos koncertas tapo gražiu tilteliu į šių metų festivalį. Jis leido nepamesti ryšio su mūsų klausytojais ir priminė, kiek daug džiaugsmo suteikia muzika bei susitikimai. Kartais gyvenimas pakviečia trumpam sustoti ir atsikvėpti, o po tokios pauzės dar labiau supranti, kaip gera sugrįžti. Todėl šiemet į festivalį grįžtame su dideliu džiaugsmu ir dėkingumu.

– O ar ilgėjosi festivalio jo dalyviai? Ne vienerius metus vykstantis renginys, nors tiksliau – kultūrinis reiškinys – jau turi nuolatinių draugų, dalyvių. Tuo viename iš ankstesnių mūsų pokalbių esi pasidžiaugusi ir tu.

– Labai gera ir šilta žinoti, kad esi laukiamas ir pasiilgtas. Kiekvienas sugrįžimas dovanoja galimybę vėl sutikti pažįstamus veidus, pasisveikinti, apsikabinti, pasidalyti tuo, kas per metus nutiko. Gyvenimas yra dovana, o galimybė vėl susitikti – tikra laimė. Turbūt būtent dėl tokių akimirkų ir gimsta tradicijos.

– Kokių kūrybinių minčių prikaupėte per šiuos metus – ką padovanosite rokiškėnams šią vasarą?

– Kaip ir kasmet, ypatingą dėmesį skirsime kamerinės muzikos vakarams. Taip pat kviesime į renginius vaikams ir visai šeimai, susitikimus su kūrėjais bei sakralinės muzikos koncertus Rokiškio rajono miesteliuose. Norime, kad festivalis būtų atviras įvairaus amžiaus klausytojams ir taptų ne tik koncertų ciklu, bet ir gyvu kultūriniu susitikimu.

– Suprantu, kad kiekvienas tą savaitę įvyksiantis susitikimas bus savitas ir kažkuo ypatingas, bet, visgi, gal yra tau ir Justinai kažkoks vienas, kurio laukiate labiausiai?

– Labiausiai laukiu to renginio, kurio metu matau žibančias klausytojų akis. Norisi, kad koncertas nebūtų tik gražiai atlikta programa, bet paliestų žmogų, jam būtų svarbus, reikalingas ir ilgam išliktų atmintyje. Kad po jo žmogus išsineštų ne tik muziką, bet ir jausmą, mintį ar įkvėpimą. O kuris koncertas tokiu taps – kiekvienas klausytojas, manau, išsirinks savo.

– Šiais metais festivalio afišą puošia labai graži mintis: „Kur auga klasika“. Ar tai, jog festivalis neapsiribos tik Rokiškiu simbolizuoja tam tikras paieškas? Ne pačios muzikos, o žmonių, kuriems šis žanras gal dar neatrastas, neatskleistas, nepažintas ar – primirštas?

– Klasika – tai, kas amžina. Tai, kas lydi žmogų nuo seniausių laikų iki pat šiandien. Tačiau klasika – ne vien muzika. Tai ir bendravimas, susitikimai, pokalbiai, pažinimas. Tai žmogaus smalsumas pasauliui ir noras augti. Šūkis „Kur auga klasika“ mums reiškia vietą, kurioje auga žmogaus ryšys su kultūra, savo šaknimis ir tapatybe. Norime, kad klasikinė muzika pasiektų kuo daugiau žmonių – ir tuos, kurie ją jau myli, ir tuos, kurie, galbūt, ją atras pirmą kartą. Kartais užtenka vieno koncerto, kad atsivertų visiškai naujas pasaulis.

– Smalsu, kodėl festivalio „klajonėms“ pasirikote Obelius, Salas ir Lukštus? Du iš jų – itin maži. Gal tai Jums asmeniškai reikšmingos vietos?

– Norėjome praplėsti festivalio geografiją ir aplankyti kuo daugiau Rokiškio rajono vietovių. Mūsų rėmėjų dėka galime dovanoti profesionalią muziką žmonėms ten, kur ji rečiau pasiekia klausytojus. Kartu tai puiki proga atrasti nuostabaus grožio miestelių bažnyčias, kurios pačios savaime yra neįkainojama kultūros ir istorijos dalis. Vietas rinkome kartu su parapijų kunigais – kalbėjomės apie idėją, derinome koncertus prie atlaidų ir kitų bendruomenei svarbių datų, kad muzika natūraliai taptų švenčių dalimi.

– Ar pirmą kartą juose vyks festivalio koncertai? Jei nesuklysiu, kažkurio festivalio programa jau buvo Kamajuose..?

– Taip, prieš kelerius metus su koncertu viešėjome Kamajuose, kur vietos bendruomenė mus priėmė itin šiltai ir nuoširdžiai. Tas susitikimas paliko labai gražų prisiminimą ir paskatino tęsti šią kryptį. Todėl nusprendėme būtent sakralinės muzikos koncertais plėsti festivalio geografiją po Rokiškio rajoną.

– Ar sudėtinga įgyvendinti keliaujančio festivalio koncepciją?

– Atlikėjai savo programas rengia gerokai prieš festivalį, todėl svarbiausia tampa prasmingai jas atvežti ten, kur jos bus išgirstos. Menininkui galimybė atrasti naują bažnyčią, naują miestelį ir naują publiką yra privilegija. Tai ne tik koncertas – tai pažinimo džiaugsmas, galimybė dalintis tuo, ką kuri, su žmonėmis visoje Lietuvoje. Mažesni miesteliai dovanoja labai artimą ryšį su klausytojais, o tokie susitikimai dažnai tampa vienais prasmingiausių.

– Visada smalsu, ką mano ir kaip jaučiasi į mažą miestelį atvykę atlikėjai, kurie dažniausiai pasirodo didžiulėse pasaulio scenose, o juos stebi šimtai muzikos mylėtojų? 

– Tikras profesionalas kiekvienam savo klausytojui atiduoda visą save. Tai nepriklauso nuo salės ar scenos dydžio. Muzika nepriklauso nuo erdvės – ji priklauso nuo žmonių, kurie jos klausosi. Daugelis atlikėjų sako, kad koncertai bažnyčiose ir mažesniuose miesteliuose turi ypatingą atmosferą. Čia atsiranda daugiau artumo, tikrumo ir gyvo ryšio su publika. O mūsų – Rokiškio krašto – bažnyčių architektūra, istorija ir akustika sukuria tokią aplinką, kokios neįmanoma pakartoti didžiosiose koncertų salėse. Norėtųsi, kad tokių koncertų Lietuvoje vyktų dar daugiau.

– Tradiciškai: gal norėtumėte pasidalyti mintimis ir be konkrečių klausimų?

– Esame nuoširdžiai dėkingos visiems, kurie jau daugelį metų keliauja kartu su festivaliu: klausytojams, atlikėjams, rėmėjams, partneriams ir visai Rokiškio bendruomenei. Tik jų dėka festivalis gyvena ir auga. Linkiu, kad šios vasaros susitikimai taptų ne tik muzikinėmis šventėmis, bet ir prasmingomis akimirkomis, kurias kiekvienas išsinešime savo širdyse.

– Ačiū už pokalbį ir – iki kitos savaitės.

P. S. Jau liepos 23 d., ketvirtadienį, Rokiškio krašto muziejuje, dvaro menėje, koncertuos fortepijoninis trio „FortVio“: pianistė Indrė Baikštytė, smuikininkė Ingrida Rupaitė ir violončelininkas Povilas Jacunskas, šiemet minintys savo kūrybinės veiklos 20-metį.

„FortVio“ – vieni ryškiausių Lietuvos kamerinės muzikos vedlių, per du dešimtmečius atlikę gausybę kamerinės muzikos kūrinių, aktyviai inicijavę ir pristatę naujus lietuvių kompozitorių darbus bei reikšmingai prisidėję prie kamerinės muzikos atlikimo tradicijų stiprinimo Lietuvoje. „Klasikinio muzikos festivalio“ rengėjai kviečiame nepraleisti išskirtinio jubiliejinio vakaro.