„Jonvabalis“ – iš kiemo į kiemą keliaujančių spektaklių tradicija (foto) (0)

Bajorų gyvenvietę drąsiai galima vadinti didžiule teatro scena, nes savo organizuojamu mėgėjų teatrų festivaliu „Jonvabalis“ nuolat keliauja iš vienos vietos į kitą, o festivalio dalyviai – skirtingų miestų teatralai-mėgėjai – spektaklius rodo vis kito bajoriškio ar netolimo kaimo gyventojų kieme.

Judrus savaitgalis

Bajorų kaimo bendruomenės atstovės Inga Belovienė ir Nadiežda Ivanova juokėsi, kad būtent po paskutiniojo „Jonvabalio“ atsirado žodis – kieminėti: „Festivalis vyksta kas dvejus metus, o spektaklius priima vis kito kiemo šeimininkai. Gal tik pora kiemų yra jau nuolatinių mūsų festivalio „scenų“. Kaip atvykstantys teatrai priima tokį iššūkį? Visai normaliai (juokiasi – aut. past.). Teikdamos projekto paraišką mes informuojame į festivalį kviečiamus teatrus, kad vaidinti teks ne scenoje, o – kieme, lauke. Situaciją jie žino, prisitaiko: kartą vieno spektaklio mizanscenoje reikėjo plauti grindi. Aktoriams teko plauti žolę (juokiasi – aut. past.)...“  

Šiemet mėgėjų teatrų festivalyje „Jonvabalis VII“ buvo pristatyta 10-imt spektaklių, kuriuos stebėdami susirinkusieji ir verkė, ir juokėsi, o festivalio organizatoriai, dalyviai ir žiūrovai aplankė net 7-is kiemus, kuriuose buvo itin šiltai ir svetingai sutikti.

Iš kūnui, ir sielai

N. Ivanova džiaugėsi, kad prie „kieminėjančio“ festivalio šiemet prisijungė du nauji kiemai, o senbuviai, tradiciškai, pasitiko itin svetingai: „I. Ir G. Kujelių bei A. ir G. Antonovų kiemai pirmą kartą tapo spektaklių scenomis. Lyg ir nieko nepridarėm, be nuostolių išėjom (juokiasi – aut. past.). Nebe pirmą kartą mus priima O. ir V. Sauliai, B. ir J. Baltakių sodybos Iciūnuose šeimininkai. Ten – labai graži aplinka, tad šeštadienio vakaro spektaklius organizuojame ten, kad būtų galima dar ir pavakaroti, nes šeimininkai mus labai svetingai priima. Šiais metais išvirė žuvienės. Buvo žuvies degustacijos diena, prie kurios labai prisidėjo „Bajorų žuvis“ parduotuvė. Miliūnų kaimo bendruomenė mūsų labai laukė: nors kaimelyje gyvena vos keliasdešimt žmonių, jie džiaugėsi, kad atvykom, nes kaimas atgijo, prikepė visiems blynų“.

Anot vienos iš organizatorių, „Jonvabalis“ visada organizuojamas stengiantis sujunti du „polius“: šiemet tai buvo teatras ir kulinarinis paveldas, prieš porą metų teatras jungtas su muzika, o kiekvieną dieną vainikuoja spektaklių aptarimai su žiūrovais.

Jau turi gerbėjų

Festivalio vedančioji neabejojo, kad būtent toks formatas „Jonvabalį“ išskiria iš visų mėgėjų teatrų festivalių, nes į jį žiūrovai atvyksta net iš sostinės.

„Vienas seniausių Iciūnų kaimo gyventojų po spektaklio Baltakių sodyboje dėkojo, kad organizuojam tokį festivalį ir sakė esantis nuolatinis žiūrovas. Keturių asmenų šeima iš Vilniaus specialiai atvyko į „Jonvabalį“. Sakė buvę prieš porą metų, labai patiko, o šiemet laikraštyje pamatę skelbimą susiplanavo savaitgalį specialiai atvykti. Pirmą kartą festivalyje turėjom svečių iš užsienio: dalyvavo Punsko lietuviai. Jiems irgi labai patiko, prašė pasikviesti juos vėl (juokiasi – aut. past.). Po ilgos pertraukos šiemet rodėm spektaklį vaikams. Labai pasiteisino, atkeliavo šeimos su vaikais, žiūrovų buvo pilnas Bajorų bendruomenės kiemas. Vienam berniukui taip patiko spektaklis, kad sakė dar žiūrės. Ir tikrai, kai ketvirtadienį Kultūros centre vyko festivalis „Kai atgyja lėlės“, jis atėjo su mama ir jaunesniuoju broliuku“, – šypsodamasi pasakojo N. Ivanova ir dar prisiminė, kad po vieno iš spektaklių prie jų priėjusi močiutė pareiškė norą vaidinti – „Kviesk ir mane, aš noriu vaidinti“.

Stebuklinga dovana...

Ne tik smagi pati festivalio eiga, bet ir sudėlioti akcentai septintajame „Jonvabalio“ festivalyje kūrė ypatingą aurą. Šalia Bajorų bendruomenės namų buvo atidengta projektą įprasminanti skulptūra „Paparčio žiedo magija“, kurios autorius – nagingasis drožėjas Vidmantas Zakarka: „Pildosi mūsų skulptūrų parkelis. Šiemet Vidmantas pastatė paparčio žiedą... Nepaprastą. Reikia aplink tą papartį apeiti 7 kartus ir sakyti burtą: „Paparti, papartėli atnešk man laimę ir turtus“. Bet tik kai papartis žydi – kai užsidega ten įtaisyta lemputė“.

Katu festivalyje buvo sveikinamas 25-ąjį gimtadienį šiemet švenčiantis Bajorų teatras „Šnekutis“: specialiai jam buvo vietoje kepamas šakotis.

Prijuosčių ir šaltibarščių fiesta

Net tris dienas vykusio „kieminėjimo“ dalyviai džiaugėsi pamatę galybę spektaklių ir išgyvenę jų emocijas, tačiau visi juokėsi karštą sekmadienį labai laukiantys šventės kulminacijos – „Šaltibarščių fiestos“, kurioje – 13-a skirtingų rūšių šaltibarščių.

Pasak N. Ivanovos, tai – jau tradicinėmis tapusi festivalio užbaigimo šventė, kurią surengia patys žiūrovai, dalyviai, organizatoriai: „Taip ir pavadinom – „Mano šeimos šaltibarščiai“. Visi buvo skirtingi: skystesni, tirštesni, balti, raudoni, net žalių buvo, bet gaminti ne iš rūgštynių. Kita šeimininkė į juos pjausto ne šviežią, o marinuotą agurką. Taip ir gimsta variacijos. Aišku, ne tik ragaujami, bet ir receptais dalijamasi“.  

Festivalyje gausu ir kitokių „atrakcijų“: šiais metais žiūrovai kviesti į festivalį atvykti nešini šaukštais ir prijuostėmis. Anot N. Ivanovos, ne rankutėmis, o būtent šaukštais reikėjo ploti po spektaklių.

„Atsiliepia žmonės į tokius kvietimus gan noriai. Pavyzdžiui, buvo surengta eisena su prijuostėmis, tai suskaičiavom apie 30 žmonių. Juk visai įdomu pabūti teatre „kitaip“, ne kasdien tokia proga pasitaiko“, – juokėsi išradingosios bajoriškės.

Už galimybę smagiai praleisti pirmąjį vasaros savaitgalį, organizatoriai dėkoja visiems dalyviams, kartu buvusiems žiūrovams, rėmėjams bei projektu patikėjusiai ir finansavimą skyrusioms Lietuvos kultūros tarybai, Rokiškio rajono savivaldybei.