Kai išsipildo nesvajota svajonė arba ko „Rokiškio Sirenos“ žurnalistė keliavo į JAV (foto) (0)

Maždaug prieš 20 metų, su trupinėliu pavydo, sekiau vienos rokiškėnų šeimos sėkmės istoriją – jie laimėjo Žaliąją kortą, paliko Rokiškį ir išsikraustė gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Tada tai buvo „kažkoks kosmosas“ – kraustytis į šalį, kur nukeliauti nori didžioji dauguma žmonių: jei ne gyventi, tai bent pasižvalgyti, apsidairyti, aplankyti populiariuose kino filmuose matytas vietas, į šalį, kuri daugeliui žmonių atrodo kaip ta mistiškoji, stebuklingoji, geroji ir turtingoji Dantukų fėja.

Tiesiog – sėkmė

Nors neslėpsiu – keitėsi laikai, keitėsi nuomonė ir JAV nebebuvo mano kelionių sąrašo viršuje... Bet vasaros viduryje, prieš pat atostogas, iš JAV ambasados Vilniuje gavau laišką su kvietimu pildyti paraišką dalyvauti JAV kongreso finansuojamoje programoje „Open World“. Ėmė nervingas juokas, nes paraiškoje buvo klausimų apie konferencijose skaitytus pranešimus, šalies mastu įvertintus straipsnius ar mano pačios už žurnalistiką gautus įvertinimus bei galybė visokių kitokių „rimtų“ reikalų, kurių aš, deja, neturiu. O žmonių, apie kuriuos rašiau, padėkos čia nesiskaitė...

Didelių vilčių įveikti atranką neturėjau, visgi vadovavausi posakiu, kad „Niekas neduos per galvą“, jei pabandysiu. Buvau „viena koja“ beatostogaujanti, tad siųsdama paraišką pasidomėjau ir terminu, per kiek laiko gausiu atsakymą. Mane informavo, kad viskas įvyks per porą savaičių. Valio. Lygiai po atostogų. Deja, grįžusi elektroninio pašto dėžutėje neradau nei teigiamo, nei neigiamo JAV ambasados atstovų laiško, o kadangi ir terminas jau praėjo, nebesitikėjau.

I‘m coming...

Įpusėjus ketvirtajai savaitei nuo paraiškos pateikimo pati ėmiausi iniciatyvos ir parašiau laišką prašydama patikslinti: gal atostogaudama kažką pražiopsojau, ar jų tyla reiškia, kad nebuvau atrinka. Ir... gavau atsakymą, kad oficialūs dalyvių patvirtinimai JAV Kongrese užtruko šiek tiek ilgiau, nei įprasta, todėl ir ambasada Vilniuje tyli. Visgi neoficialiai mane pasveikino, kaip vieną iš atrinktųjų. Taigi, Amerika – I‘m coming. Man, visai kaip tai šeimai, nusišypsojo mažai tikėta sėkmė – tapau viena iš penkių Lietuvos regioninės žiniasklaidos atstovų, kurie buvo atrinkti dalyvauti JAV kongreso finansuojamoje programoje „Open World“ ir sulaukiau nerealios galimybės minimaliomis asmeninėmis sąnaudomis pamatyti Vašingtoną, iš pirmų lūpų išgirsti Detroito istoriją.

Nedetalizuojant užklupusių su kelione susijusių reikalų, spalio 16-osios rytą, 5.20 val. vietos laiku, mūsų šešetas (5 žurnalistai ir lydintis ambasados asmuo) išskridome į Frankfurtą iš kur, po kiek daugiau nei 8 val. skrydžio, pasiekiame JAV sostinę Vašingtoną.

Valdė nerimas, jaudulys, džiaugsmas, nesuvokimas, kas iš tikrųjų vyksta.

Siekė kurti santykį

Jei trumpai apie pačią „Open World“ programą: tai – Kongreso tarptautinės lyderystės biuro administruojama dešimties dienų programa, suburianti kylančius lyderius iš Europos ir Eurazijos į JAV pabendrauti su kolegomis profesionalais. Programa buvo sukurta 1999-aisiais siekiant puoselėti kultūrinius ir politinius ryšius su Rusija, tačiau nuo to laiko išsiplėtė ir į kitas posovietinio regiono šalis. Prieš trejus metus prasidėjęs Rusijos ir Ukrainos karas šiek tiek pakoregavo dalyvaujančių šalių sąrašą ir dabar „Open World“ orientuojama į: Estiją, Gruziją, Latviją, Lietuvą, Moldovą, Lenkiją, Rumuniją, Ukrainą ir Uzbekistaną. Dėl visam pasauliui suprantamų priežasčių, atsisakyta delegatų iš Rusijos, Baltarusijos.

Atviro pasaulio programos dalyvių temos apima atskaitingą valdymą, moteris, kaip lyderes, NVO plėtrą ir valdymą, visuomenės sveikatą, ekonominę plėtrą ir aplinką, teisinės valstybės, parlamentines ir pilietines programas ir t.t.

Mokytis ir pažinti

Programoje dalyvauti atrinktos delegacijos pirmiausia susitinka JAV sostinėje Vašingtone, kur praleidžia vieną-dvi dienas, prieš keliaudami į priimančią bendruomenę. O bendruomenės visada būna skirtingos: skirtingų šalių atstovai „išsibarsto“ po visas valstijas ir apsistoja namuose su vietinėmis šeimomis. Programos organizatorių parinktuose miestuose svečiai dalyvauja susitikimuose, pristatymuose ir diskusijose su savo sričių ekspertais.

Nuo „Open World“ įgyvendinimo pradžios programa subūrė daugiau nei 30 tūkstančių delegatų į 2 tūkst. 300 bendruomenių visose JAV 50 valstijų.

Spėti galima viską

Ir nors kelionės tikslas – mokytis, o darbotvarkėse – gausybė diskusijų bei susitikimų su įdomiomis asmenybėmis, savo srities profesionalais, tačiau žingeidiems žmonėms tai būna pusiau darbinė, pusiau pažintinė kelionė ir proga „prisisemti“ tiek įspūdžių, kiek tik leidžia fizinės jėgos.

Pirmąsias porą dienų praleidome Vašingtone. Kartu su mumis čia buvo delegacijos iš keleto anksčiau minėtų šalių, o darbotvarkėje – susitikimai su JAV Kongreso bei Vyriausybės nariais. Džeinė Sargus ir Markas Harkinsonas pasakojo apie valstybės formavimąsi, ideologinius principus ir vertybes, pristatė valdymo schemą ir valdžios sandarą. Netruko diskusijų apie artėjančius JAV prezidento rinkimus. Tiesą pasakius, valstijoje išgyvenamas demokratijos nuosmukis buvo vienas pagrindinių diskusijų objektų visos viešnagės JAV metu.  

Paprasti, bet daug pasakantys dalykai

Bendravome su organizacijos „Žurnalistai be sienų“ korespondentu, pasakojusiu apie laisvos ir nepriklausomos žiniasklaidos atstovams kylančius iššūkius tose šalyse, kuriose vyrauja diktatoriškas režimas, kuriose kariaujami karai.

Pasaulinės lyderystės mokymo forumo prezidentas, vienas geriausių Amerikos pedagogų bei Amerikos tarnybų tarptautinio švietimo pasaulinės lyderystės centro vykdomasis direktorius Samas Potolikio pravedė smagią savęs pažinimo paskaitą. Nustebino tai, kiek daug apie žmogų galima sužinoti pasitelkiant labai paprastas užduotis – pavyzdžiui, paprašius suskaičiuoti, kiek kartu parodytame video reportaže krepšininkai atliks kamuolio perdavimų...

Visa tai vyko įstabioje Kongreso rūmų bibliotekoje. Deja, jos mums neaprodė, tad kiek tik įmanoma, į save „gėrėm“ geltonojo kambario („Yellow room“), kuriame vyko paskaitos, aurą.

Tikslas – dalintis patirtimi

Iš sostinės mūsų delegacija visai savaitei išvyko į Detroitą. Buvome vienintelė žiniasklaidos atstovų delegacija šiame programos kvietime, o kelionės tikslas – mokytis identifikuoti ir kovoti su priešiškų šalių ar asmenų skleidžiama dezinformacija, pamatyti, suprasti ir analizuoti, kaip šiuo klausimu dirba didžiausios ir galingiausios pasaulio valstybės medijos, tad turėjome unikalią galimybę stebėti įvairių televizijos, radijo, laikraščių komandų darbą, dalintis situacijų Lietuvoje pavyzdžiais ir kaip sprendžiame vieną ar kitą iškylančią konkrečią problemą.

Sėmėmės patirties, nors po kelionės galiu pasakyti, kad neretai žolė pas kaimyną tik iš toli atrodo žalesnė.

Kodėl? Paprasta: susitikimų ir vizitų savaitei įpusėjus, mūsų penketukas jau drąsiai dalinosi savo sukaupta patirtimi, situacijų Lietuvoje pavyzdžiais, o pašnekovai, su kuriais susitikdavome, ne tik pasakojo apie savo darbus, bet ir nuoširdžiai klAusė ir klaUsė mūsų istorijų, stebėjosi geraisiais pavyzdžiais ir ne kartą išgirdome apgailestavimus, kad to, ką turi ir daro Lietuva ar kitos Europos valstybės, jiems pasiekti dar nepavyko ir dvejonių, ar greitai tą pavyks padaryti.

Siekiamybė kitokia, nei realybė

Vienas labiausiai man įsiminusių pavyzdžių – diskusija su „Planet Detroit“ (nepriklausoma vietinė organizacija, kurios misija – šviesti visuomenę apie žmogaus sveikatai kenksmingas aplinkos sąlygas ir viešinti neigiamas istorijas, kai žmonės nukenčia dėl pramonės keliamos oro taršos) direktore Laprisha Daniels.

Moteris pasidalino tikrai siaubingomis istorijomis, kai žmonės buvo nuodijami užteršus vandenį, apie tai, kokią siaubingą taršą kelia automobilių srautai, judantys tiltais iš Detroito į Kanadą. Klausant L. Daniels pasakojimų apie taršą, man kilo klausimas tikrai reikia tuo stebėtis, nes... Detroite nėra viešojo transporto, o savo nepriklausomybę itin vertinantys amerikiečiai nesiryžta kooperuotis ir vienu automobiliu keliauti keliese. Per savaitę Detroite pastebėjau tai, kad 9 atvejai iš 10-ies autostrada lekiančiame automobilyje keliauja tik vairuotojas, nors gal gretimai gyvenantys kaimynai, draugai vyksta į tą patį, ar netoliese, esantį tašką...

Visame mieste (skaičiuojant su priemiesčiais) gyvena daugiau nei 600 tūkst. žmonių ir vienintelė galimybė nesinaudoti savo automobiliu, tai – maždaug 5 km, na, gal iki 10-ies km ilgio Downtown (miesto centre) esanti tramvajaus linija. Ir būtent čia reikia prisiminti skaudžiausią miesto istorijos faktą: kai prieš daugiau nei dešimtmetį vienu didingiausių laikytas JAV miestas paskelbė bankrotą, didelė dalis žmonių iš centro išsikraustė gyventi į priemiesčius, kur būstai ir pragyvenimas buvo kur kas pigesnis. Miestui kylant iš dugno, nemaža dalis gyventojų grįžta dirbti į centrą, o jų kelionės iš priemiesčių automobiliu trunka nemažiau 30-40 min. Be galimybės keliauti viešuoju transportu: milžiniškas miestas neturi nei autobusų, nei tramvajų, nei traukinių.  

Mes – pavyzdys

Deja, mūsų pašnekovė tik pritariamai linkčiojo galva primindama, kad Detroitas – ne šiaip vadinamas „Motorcity“: beveik kiekvienas jo gyventojas, turintis vairuotojo pažymėjimą, turi ir nuosavą automobilį. Neretai net ir šeimos nariai į tą pačią pusę vyksta kiekvienas savo automobiliu.

O L. Daniels pasiteiravus, kaip tada jie „kovoja“ su ta siaubinga automobilių keliama oro tarša – gal kaip Europa turi dieną be automobilio – moters veidą papuošė plati šypsena: „Čia būtų mūsų svajonė, siekiamybė ir pavyzdys, bet realybė tokia, kokią ką tik įvardijau – Detroitas – moto miestas ir pasiekti tikslą nors minimaliai sumažinti automobilių srautą mieste, užtruktų nežinia kiek. Dėl daugybės įvairiausių tiek techninių, tiek žmonių asmeninių priežasčių“.  

Iš karto pasakysiu, kad susitikimui pasibaigus, pašnekovė rimtu žvilgsiu pažiūrėjo į mane ir patikino, jog idėją apie dieną be automobilio būtinai perduos savo organizacijos komandai. Tikrai nesisavinu šios idėjos, bet jei mano pateiktas pavyzdys bus nors kruopele naudingas – labai džiaugsiuosi.

Diskusija apie atliekų rūšiavimą su L. Daniels taip pat buvo labai linksma ir baigėsi panašiai, kaip diskusija apie automobilių oro taršą... Smagu buvo vien todėl, kad mieste niekur nėra rūšiavimo konteinerių, o kalbėdama apie gyventojų įpročius rūšiuoti L. Daniels neslėpė – nors namuose ir turi daugybę konteinerių, jie to nedaro arba daro ne taisyklingai: „Lyg ir yra galimybės: prie namų stovi po keletą konteinerių, bet žmonės nežino kaip taisyklingai tą daryti, tad elgiasi įprastai – viskas nugula į bendro naudojamo konteinerius. Nėra pateikiama informacijos, kaip tinkamai tą daryti“.

Vizitas „galingiausiose“ žiniose

Į atmintį „įsirėžė“ ir vizitas vienoje įtakingiausių JAV žinių redakcijų „Fox2 Detroit“. Nors mano darbas – toli nuo televizijos, bet užkulisiuose stebėti „gyvas“ populiariausias 17 val. (5 p. m. vakarines) žinias buvo kažkas nepaprasto.

Čia vėl turiu pasakyti tą populiariąją frazę, kad iki tol tik filmuose mačiau, kaip dirba JAV televizijos profesionalai, o dabar stebėjau žinių vedėjų Roop Raj ir Taryn Asher darbą savo akimis ir iš arti: kaip greitai ir tiksliai jie skaito pranešimus, kaip puikiai yra susibendravę ir kaip tikslingai dirba. Trumpos pertraukėlės metu gavau galimybę klustelėti jų pačių, pusiau rimtai, pusiau juokais: ar ilgai treniruojasi stovėdami prieš veidrodį ir skaitydami įvairius tekstus, kad ta dikcija tiesioginės transliacijos metu yra tokia puiki ir be klaidų.

Duetas juokėsi, kad svarbiausia yra žinoti ir suprasti, apie ką kalba skelbdami vieną ar kitą žinią: „Daug ką mums nurodo sufleriai, bet mes patys jau nemažai metų dirbame kartu, vienas kitą pažįstame, suprantame. Tačiau svarbiausia sklandžiame darbe – suprasti, apie ką kalbi. Taip, prieš laidą perskaitai paruoštus pranešimus, tačiau jei nesuvoksi, apie ką pasakoji, tikrai bus klaidų“.

Ir tai – tik pora susitikimų, kuriuos per 7-ias dienas turėjo mūsų delegacija. Visi jie buvo itin įdomūs, informatyvūs ir naudingi. Nežinau, kodėl išskyriau būtent šiuos du – gal todėl, kad jie buvo „toliausiai“ nuo manęs savo formatu.

Pratęsiu

Manau čia ir užbaigsiu pirmąją dalį apie savo kelionę. Po pusantro mėnesio jau atrodė, kad neturėsiu ką papasakoti, bet tik atsidėk šiam darbui ir mintys liejasi laisvai.

Dar noriu pasidalinti įspūdžiais apie: aplankytą Detroito meno galeriją, kurioje – originalūs VanGogo darbai ir miesto gatvėse miegančius benamius, apie „Motown“ muziejų ir kaip jis susijęs su legendiniu Michael‘iu Jackson‘u, apie susitikimą su lietuvių įmonės Strategic Staffing Solutions komanda ir Detroito lietuvių bendruomene kurioje – Rokiškyje gimusi ir augusi mūsų kraštietė, apie stebėtas „Redwings“ ir „Dewils“ ledo ritulio varžybas, apie Henry Ford muziejų, apie Vašingtono įdomybes, apie gyvenimą amerikiečių šeimoje. Papasakosiu apie Helovino beprotybę ir ar tikrai laikas iki Prezidento rinkimų buvo toks pat beprotiškas, kaip laukiant vėlių šventės.