Kalėdų Senelį vaidinantis rokiškėnas: vaikai jau seniai nebeprašo mašinyčių ir saldainių (0)

Publikuota: 2022-12-25 Kategorija: Laisvalaikis
Kalėdų Senelį vaidinantis rokiškėnas: vaikai jau seniai nebeprašo mašinyčių ir saldainių
Lalezer Varbliauskienės nuotr. / Nuoširdūs vaikų laiškai ir nustebina, ir prajuokina Kalėdų Senelį (Linas Pauliukas)

„Būti Kalėdų Seneliu nėra sunku, bet ir nėra paprasta. Tu gyveni pasakoje, legendoje ir ne taip lengva grįžti į šį pasaulį. Tie pasauliai kertasi, todėl iškyla daug klausimų, į kuriuos turi atsakyti“, – sako rokiškėnas Linas Pauliukas. Pirmą kartą Kalėdų Senelio kostiumą jis apsivilko prieš 5 ar 6 metus. Nuo to laiko kiekvienas gruodis jam itin intensyvus – tenka susitikti su tūkstančiais vaikų, išklausyti jų prašymus ir suktis iš keblių padėčių, kad mažųjų tikėjimas Kalėdų stebuklu nesusvyruotų.

Pageidauja ir  gyvūnų

L. Pauliukas anksčiau vaikus pasitikdavo Anykščių, vėliau – Rokiškio Kalėdų rezidencijoje dabar apsirengęs Kalėdų Seneliu važiuoja į darželius. Vyras sako, kad šis darbas jam patinka dėl nuoširdaus bendravimo su vaikais, jų tyro gudravimo, bandymų prigauti, sužinoti kažką daugiau.

Paklaustas, ar negąsdina neišpildomi vaikų norai, L. Pauliukas pripažįsta, kad dovanos, kurių prašoma, išties keičiasi, o saldainiais, nors jų visuomet nešiojasi kišenėje, nebenustebinsi. Mašinytės ir kiti paprasti žaisliukai – praeitis, dabar dovanų maiše: žaidimų konsolės, planšetės, telefonai. Tokie pageidavimai įprasti, vaikai labiau nustebina tada, kai paprašo  padovanoti ne brangių daiktų, o ką nors paprasto.

„Kartais vaikai nori, kad padovanočiau gyvūną, bet, kaip žinome, Kalėdų Seneliai gyvūnų neneša, jeigu tėveliai to nenori. Arba prašo dovanų ne sau. Vienais metais labai prajuokino berniuko  laiškas, kuriame jis rašė: „Atnešk mano sesei iPhone 6, o man atnešk iPhone 7“. Kai vaikai dar nemoka rašyti,  laiške priklijuoja iš reklaminių žurnalų iškirptas nuotraukas, kokių daiktų norėtų“, –  pasakoja L. Pauliukas.

Netikėtos situacijos

Rokiškėnas sako, kad tik iš šalies Kalėdų Senelio darbas atrodo paprastas, kai tereikia apsirengti kailinius ir pasėdėti su vaikais. Išties neretai tenka suktis iš padėties netikėtose situacijos, prisiminti jau pasakotas istorijas ar kažkada išmoktus eilėraščius.

„Vaikai prisižiūri daug filmukų, daug žino ir klausinėja. Turi žinoti visą Kalėdų istoriją, negali  pasakoti vieną kartą vienaip, kitą kartą – kitaip, nes vaikai  sugrįžta su tėveliais, seneliais dar kartą, ir patikrina, ką jau sakei. Turi gyventi toje pasakoje, kad būtum tikras“, – sakė pašnekovas. 

Netikėčiausią klausimą, sukėlusį daug streso, jis išgirdo pernai, kai vaikas jau po Kalėdų prirėmė prie sienos: jeigu tu tikras Kalėdų Senis, pasakyk, ką man padovanojai? Tuomet sutriko ir vaiko tėvai, ir Kalėdų herojus. Išsisukti iš padėties padėjo vaiko mama.

 Išradingumo prireikia ir tuomet, kai tenka vaiku paaiškinti, kodėl gavo ne tokią dovaną, kurios tikėjosi. Tam  Linas bando užbėgti už akių ir perspėti iš anksto, kad norėdami gauti brangią dovaną, turi padaryti daug gerų darbų. O kai vieno gero darbo pritrūksta, tada tenka laukti.

 „Viską galima paaiškinti, kodėl negalima gauti vieno ar kito daikto, ar kodėl negali pamatyti Kalėdų Senio tą  naktį, kai jis atneša dovanas“, – sako pašnekovas.

Atpažįsta  vasarą

Kartais į tikrąjį Kalėdų herojų panašus rokiškėnas net vasarą stabteli iš netikėtumo, išgirdęs kaip jį šaukia Kalėdų Seneliu. Taip buvo ir praėjusią vasarą, kai šalia daugiabučio vedžiojo šunį, tuomet jo šventinį vaidmenį priminė šūktelėjusi paauglė. Draugų vaikai irgi seniai suprato, kad Kalėdų Senelio laikrodis ir kelnės priklauso visai ne svečiui iš Šiaurės, o dėdei Linui.

„Vaikai labai pastabūs, net neįvaizduojat, kokias detales jie pastebi. Mano barzdos netikrina, nes mato, kad ji tikra, tačiau atpažįsta iš kitų smulkmenų“, – sako L. Pauliukas.

Tas pastabumas jam pačiam vaikystėje išsklaidė iliuzijas. Būdamas 9-erių, atpažino, kad po Kalėdų Senelio barzda slepiasi tėtis. Viskas įvyko paprastai – draugiški daugiabučio gyventojai, kaip visada išliejo kieme ledą, papuošė eglutę ir laukė svarbiausio svečio. Kaimynas išvažiavo su Lino tėčiu, o grįžo su Kalėdų Seneliu.  Kai po šventės vėl pasirodė tėtis, Linas pastebėjo ant jo kelnių prilipusios vatos gumulėlius.

„Po to mano Kalėdų stebuklas susvyravo“, – juokiasi pašnekovas ir priduria, kad anksčiau visos dovanos, kurias gaudavo, būdavo geros, nes parduotuvėse pasirinkimo nebūdavo.

„Atsimenu esu gavęs senovinę mašinytę, dvivamzdį šautuvą, užtaisomą kamštukais. Net nežinau, iš kur tėvai gaudavo tuo  žaislus, nes parduotuvėse jų nematydavau. Nepamenu, kad būčiau sakęs savo norus, tiesiog laukdavome dovanų ir tai būdavo stebuklas“, – vaikystės šventes prisimena pašnekovas. 

Eismo netrikdo

Anykščių, o paskui ir Rokiškio mėgėjų teatre vaidinęs L. Pauliukas sako, kad aktorinių gebėjimų norint įsijausti į  Kalėdų senelio vaidmenį neprireikia, susitikimuose su vaikais vengia perdėtos pompastikos. 

„Aš nevaidinu, nežeminu balso, nesakau jokių „o-ho-hoo!“  Kalbu su vaikais nuoširdžiai, atvirai, be jokių vaidinimų“, – sako vyras.

Tiesa, pripažįsta, kad su laiku modernėja ir Kalėdų Senis: roges ir elnius, kad netrikdytų eismo, pakeitė į automobilį, o senoji transporto priemonė skirta tik sugrįžimui į Šiaurę. Mobilusis telefonas reikalingas, kad prireikus galėtų paleisti muziką. „Kitu atveju man reikėtų nešiotis armoniką, o tai reiškia, kad nepaneščiau tiek daug dovanų“ – paaiškina pašnekovas.  Paklaustas, ar vaikai dar moka eilėraščių, tvirtina, kad daug ir gražių. Kartais Senelis   paegzaminuoja ir tėvelius, šie taip nustemba, kad neprisimena net kelių kartų deklamuoto „Eglutė skarota...“

Siųsdamas linkėjimus vaikams ir jų tėveliams L. Pauliukas sakė, kad geriausiai būtų, jeigu išsipildytų visa, kas jau palinkėta ir apie ką svajota.

 

 

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video