Kur pailsėti vasaros savaitgalį? Tervydžių kaime, kur galima rasti tūkstantį rankinukų (foto) (0)

Vasarą – daugeliui atostogų ir kelionių metas. Kartais nereikia toli važiuoti, kad šį tą įdomaus pamatytum. Turint laisvesnį pusdienį ar šiek tiek daugiau, visai verta nuvažiuoti į Tervydžių kaimą Jūžintų seniūnijoje, kur šalia viena kitos – dvi ypatingos sodybos. Vienoje – Nemiros Statulevičienės rankinių kolekcija iš 1000 eksponatų (kolekcionierė sakė turinti jų ir daugiau, bet kol kas neeksponuojanti), kitoje gyvena bitininkas ir ragų kolekcininkas Linas Jakubonis, kuris dar ir prižiūri tėvo palikimą - valstybės saugomą  gamtos paveldo objektą Tervydžių kaimo dendrologinį rinkinį. Šį kartą atidžiau apžiūrėjome Nemiros ir Vytauto Statulevičių sodybą, bet tikrai nepamiršime paminėti, kad jų gyvenimas neatsiejamas su netoliese gyvenančio Lino Jakubonio vienkiemiu.

Surasti „besišypsantį“ namą

Iki Tervydžių kaimo tenka važiuoti miškais, siauru keliuku. Dažnas paskatinamas įspūdžių ieškoti būtent čia pažįstamų ar tam tikrų su turizmu susijusių institucijų. Užsukame į senovinės sodybos kiemą, kurios pagrindinis akcentas – „besišypsantis“ namas. Keletas šakelių ant namo sienos ir kompozicija primena besišypsantį žmogaus veidą. Iškaba ant namo skelbia, kad čia – Tervydžių 4, o ant durų – ženklas „Nemiros rankinių rinkinys“. Dar nepriėjus iki rankinių kolekcijos, kieme galima rasti užsiėmimų ir tiems, kas moteriškomis rankinėmis nesidomi: pažaisti nuliukus – kryžiukus, bandyti nesugriauti medžio kaladėlių statinio, spėliojant žodžius, žaisti vyresniųjų vaikystėje populiarias „Kartuves“ arba tiesiog prisėsti ant suolelio prie tvenkinio, kuriame – vandens lelijos ir gausu žuvų.

Rankinės, kurios „žaidžia slėpynes“

Su rankinėmis – dar paprasčiau. Neatrodo, kad jos turėtų dominti vien tik madų besivaikančias moteris. Juk ir dažnam vyrukui būtų įdomu pamatyti rankinę, kuri kartu yra ir butelis stipresniam gėrimėliui įsipilti. Nemira rankines išdėliojusi visur – ir name, kuriame vasarą apsigyvena, ir pastate, kuris kažkada buvo sandėliukas. Kur beeisi, rankinių rasi visur – jos ant kiekvienos palangės ir už kiekvieno kampo. Užėjus į vieną gyvenamojo namo kambarį, šeimininkė duoda užduotį – surasti, kiek tame kambaryje yra rankinių. Iš pirmo žvilgsnio – nė vienos. Atidžiau pažiūrėjus – jų keletas (neišduosime, kiek), bet labai gerai „užsimaskavę“. Pavyzdžiui, viena jų atrodo kaip fotoaparatas. Kitame kambaryje rankinė maskuojasi, apsimetinėdama pagalvėle, kita savyje slepia lobių dėžutę su knygele apie rankinukus, lapelius kvietimams ar užrašams. Dar viena rankinė gali būti vazonu gėlėms, kažkelinta – vaza ar saldainine, o ant palangės išrikiuoti keletas batų, iš kurių tik vienas kažkada buvo tinkamas nešioti ant kojos, visi kiti – netradicinės rankinės. Ir nesuklyskite – pas šiuos žmones tikrai nesimėto tušti traškučių pakeliai, o iš pažiūros tokiu atrodo paprasčiausias rankinukas.

Apleistame name netikėtai rasta rankinė tapo kolekcijos pradžia

Nemira sako savo svečius visada pavaišinanti. Jeigu apie svečius sužino iš anksto, daranti savo „firminę“ girą, jeigu nepasiruošia – tada užpila kvapnios žolynų arbatos. Šį kartą Nemira patiekė arbatos iš mėtų, rugiagėlių ir jazminų. Šalia – šviežias šiųmetis medus. Šnekučiuojamės, kaip kilo mintis kolekcionuoti rankinukus. Kaip juokavo šeimininkė, perfrazuodama kažkurio įžymaus žmogaus mintis: „Kolekcionavimas – lengva pamišimo forma“. Seną sodybą, kuri buvo ir išvogta, ir apžėlusi krūmynais, daugelį metų negyvenamą, jie įsigiję 2014 metų pabaigoje, prieš pat euro įvedimą. Iš tiesų sodyba oficialiai priklausanti sūnui Česlovui. O sūnų šioje šeimoje – iš viso keturi. Tuo metu moteris dirbo profesinės mokyklos Kavoliškyje bibliotekoje. Šeimos vyrai sodybą vis gražino ir bandė prikelti naujam gyvenimui. Nemira tarp paliktų sodyboje daiktų rado vieną rankinę, kuri jai priminė jaunystę – rišta specialia makrame technika iš virvutes primenančių siūlų, su medinėmis rankenomis. Tokias rankines anksčiau ne viena moteris darydavosi pati. Ši rankinė ir tapo pirmuoju tada dar būsimos kolekcijos eksponatu. Antroji į namus atėjo rankinė iš vinilinių plokštelių. Ją moteris rado sendaikčių parduotuvėje. Nemira sako net nepajutusi, kaip rankinių ėmė daugėti – buvę netgi dienų, kai per siuntas atkeliaudavo po keletą keisčiausių rankinukų.

Iš Kinijos rankinių neužsakinėja

Kurį laiką Nemira vedė užrašus, kiek ji turi rankinių. Pvz., 2017 m. birželio 1 d. – 100 rankinių, 2019 m. gegužės 12 d. – 800 egz., o 2022 m. birželio 1 d. – visas 1000 rankinių. Kolekcininkė sakė ties šiuo skaičiumi sustojusi, nors žinanti, kad rankinių turinti tikrai daugiau, tačiau yra tokių, kurių nežinanti, prie kurios kategorijos priskirti, be to, eksponatams ima trūkti vietos. Visi eksponatai – dovanoti (kai kurie ir paslaptingomis aplinkybėmis, mat kažkada vieną rankinę su savo mažyte nuotrauka Nemira rado prie namo durų ir iki šiol neišsiaiškino, kas tokiu būdu parodė dėmesį) arba pirkti sendaikčių parduotuvėse bei internete iš naudotų daiktų. Sodybos šeimininkė sakė, kad jokiu būdu neperkanti rankinių internetu iš Kinijos, nors ten galima susiieškoti ir daug eksponatų, tačiau jie neturėtų tos buvusios šeimininkės perduotos šilumos, savitos istorijos. Trumpai tariant, tai būtų „štampovkės“.

Rankines suskirstyti į kategorijas - sudėtinga

Sodyba su rankinių kolekcija šią vasarą nelieka be dėmesio - retą kurią dieną jos nelanko ieškantys įdomesnių įspūdžių lankytojai. Lankantis „Rokiškio Sirenos“ žurnalistei, čia užsuko net keletas grupių ekskursantų. Vis tik verta paminėti, kad dauguma rankinių slepiasi kažkada sandėliuku buvusiame pastate. Nemira jas bandė įvairiai grupuoti, bet ne visada lengva rankinę priskirti kažkuriai kategorijai. Taigi, pagal šeimininkės grupavimą, pirmoji rankinių grupė – sportiniai, muzikiniai, teatriniai rankinukai. Sportinės – didžiulių sportbačių formos rankinės, futbolo kamuolio imitacija ir pan. Muzikiniai – daugelis groja arba grotų, įdėjus baterijas, dar – muzikos instrumentų formos. Teatriniai – pvz., su Merilyn Monroe atvaizdu ar blizgantys delninukai. Antroji kategorija – velti, megzti, nerti, trumpai tariant, rankų darbo. Dar kita kategorija – vakariniai, prabangūs, žėrintys. Yra ir vadinamieji rankinukai – „keliauninkai“, ant kurių puikuojasi užrašai, susiję su kažkuria pasaulio vietove, tačiau tai nereiškia, kad Nemira juos parsivežė iš užsienio.  Jie buvo gauti anksčiau nurodytais būdais. Rankinukai telefonui nešiotis, dėkliukai – rankinės akiniams laikyti, rankinės iš netradicinių medžiagų – šiaudų, medžio, skiautinukų, skardinių liežuvėlių, kavos ir sulčių pakuočių, karoliukų, kriauklelių, sagų, užtrauktukų, padangų gumos, stiklo... Atsirado ir pirmosios kolekcijos rankinės „pasekėjų“ – tokių pat rištų iš virvelių rankinių medinėmis rankenomis. Kitą dalį rankinių Nemira pavadino „Antras džinsų gyvenimas“ – tai iš džinsinių kelnių ar sijonėlių pasiūti rankinukai. Kolekcijoje – šampano butelis, kečupo buteliukas, kavos indelis, kurie taip pat atlieka rankinės paskirtį. Dalis eksponatų pavadinti „rokerių žmonų rankinukais“ – su kaukolėmis, natūralios odos, su kutais, grandinėmis, kniedėmis... Yra ir dvi pripučiamos rankinės, kurios turi dvejopą paskirtį – rankinės ir pagalvės. Visą kampą pilnoje rankinių patalpoje užima papuošalų stoveliai, ant kurių sukabintos itin mažos, simbolinės, suvenyrinės rankinės. Taip pat nereiktų pamiršti, kad kolekcijoje yra ir vaikiškų kuprinyčių, žaisliukų pavidalo rankinių.

Aplinkui – dendrologinis draustinis ir bitės

Pasivaikščioti po dendrologinį draustinį, pagulėti aromaterapiniame avilyje – lovoje, po kuria įrengti 3 aviliai, apžiūrėti ragų kolekciją siūlo netoliese gyvenantis Linas Jakubonis. Jis - gamtininko, augalų žinovo Tado Ivanausko gero draugo Kazio Jakubonio sūnus. Jo tėvas, sekdamas gamtininko pavyzdžiu, Tervydžiuose pasodino dendrologinį parką, kuris paskelbtas valstybės saugomu botaniniu gamtos paveldo objektu. Čia auga rečiausi medžiai, krūmai, vaismedžiai ir vaiskrūmiai. Parko plotas - apie 5 ha. Čia auga apie 300 sumedėjusių augalų rūšių ir veislių. Kasmet vis didėjanti augalų kolekcija privilioja ne tik mokslininkus, gamtos mėgėjus, bet ir svečius iš užsienio. Be gerai visiems pažįstamų augalų, čia auga kanadinės cūgos, glotniavaisis, geltonžiedis bei rausvažiedis kaštonai, sidabrinis klevas, kelių rūšių liepos, Sibiro ženšeniu vadinamas juodasis eleuterokokas, japoninis hamamelis bei daugybė kitų augalų. Dažnai tie, kurie aplanko L. Jakubonį, pasuka ir link Statulevičių sodybos, o iš Statulevičių – pievomis nužingsniuoja link dendrologinio rinkinio. Miškinga vietovė pavadinta būtent dendrologiniu rinkiniu – ne parku ar draustiniu. Tą skelbia ir prie kelio į sodybą esanti rodyklė. Dendrologinis rinkinys – estetiniu, pažintiniu ir mokslo požiūriais vertingas želdynas, apsodintas vietiniais ir (arba) introdukuotais sumedėjusiais ne mažiau kaip 50 rūšių, porūšių, varietetų, formų, veislių augalais.

Rankinukas – dažnos moters visatos centras

Dažną svečią Nemira Statulevičienė pasitinka eilėraščiu apie rankinuką, kuris tapo visatos centru. Pacituosime tik vieną jo posmą:

„O dienos eina vis trumpyn...

Pasaulis mano toks mažiukas:

Jį lengva būtų sutalpint

Į vieną mažą rankinuką.“

(Eilėraščio autorė – Aušra Kazlauskienė)

Nemirai, dabar jau išėjusiai pagal amžių užtarnautų atostogų, veiklų netrūksta ir kitur – ji priklauso klubui „Vidurdienio damos“, vaidina Bajorų mėgėjų teatre „Šnekutis“, kur turėjo reikšmingas roles spektakliuose: „Būk vyras, Džordžai“, „Nosis su apgamu“ bei „Keturios Jono moterys“ ir dar eilę epizodinių vaidmenų, kurių sako visų neprisimenanti. Artimiausiu metu Nemira Statulevičienė pasirodys su „Vidurdienio damų“ kolektyvu Salų bibliotekoje - dalyvaus teatralizuotame skaityme pagal O. Pajedaitės atsiminimų knygą „Ji buvo Simonaitytė“.