Panemunėlio bendruomenė 20-ojo gimtadienio proga sulaukė išskirtinės dovanos – naujo bendruomenės nario (foto) (0)

Tuo, kad bendruomenė – didžiulė jėga, „verčianti kalnus“, įsitikinti galima įvairiose situacijose. Vienas gražiųjų pavyzdžių – Lietuvos miesteliuose veikiančios vietos gyventojų bendruomenės, atsiradusios iš noro kurti grožį bei gėrį savo aplinkoje. O kiek daug įvairaus grožio galima sukurti, kai skaičiuojama ne viena dešimtis gyvavimo metu. Būtent tuo gali didžiuotis Panemunėlio kaimo bendruomenė, praėjusį savaitgalį iškėlusi 20-ies metų veiklos šventę.

Šilta šventė

Jei 20-ies metų amžiaus žmogus savo gyvenimą darbais ir veiklomis tik pradeda, tai gyvenviečių bendruomenės per dvi dešimtis metų skaičiuoja ne vieną įgyvendintą projektą, didžiuojasi ne vienu nuveiktu prasmingu darbu. Visgi viena svarbiausių bendruomenių misijų – burti žmones, kas ypač svarbu mažėjančiuose regionų ir rajonų miesteliuose. Kurdami bendruomenes, žmonės jaučiasi reikalingi, o kiekvieno jų indėlis į bendruomenės veiklas yra prasmingas ir svarbus.

Panemunėlio bendruomenė buvo įkurta 2006-ųjų žiemą, Lietuvos istorijoje itin reikšmingos datos išvakarėse – vasario 15 d. Visgi 20-mečio jubiliejų panemunėliečiai švęsti nutarė vasarą: kai šilčiau, kai laisviau.

Bendruomenės narė Dalia Giriūnienė nusijuokė, kad žiemą nebūtų radę tinkamos vietos, kurioje galėtų laisvai tilpti apie 60 į šventę pakviestų svečių. Ir idėja, pasak bendruomenės narės, vertinant praėjusio šeštadienio orą – net labai pasiteisinusi.

Reikšminga dovana

Šiuo metu Panemunėlio bendruomenę sudaro 60 narių, tad nuo įsikūrimo ji paaugo trigubai, mat pradžioje buvo 20 asmenų.

„Deja, gyventojų miestelyje po truputį mažėja. Nesame išimtis. Tad labai džiaugiamės atvykstančiomis pas mus gyventi naujomis šeimomis, o dar labiau džiugina bendruomenę papildantys patys mažiausi mūsų nariai. Mažame Panemunėlio miestelyje per šį pusmetį gimė trys kūdikiai. Labai gražus sutapimas nutiko ir šeštadienį: šventės dieną į namus iš Utenos gimdymo namų grįžo naujasis Panemunėlio gyventojas“, – ypatinga dovana bendruomenei didžiavosi D. Giriūnienė.

Ji pati bendruomenės narių gretose yra nuo pat įkūrimo dienos ir atlieka patį sunkiausią – finansininkės – darbą. Bendruomenės pirmininke moteris sako niekada nebuvusi, tačiau puikiai prisimena eiliškumą šias pareigas ėjusių kolegų: pirmoji bendruomenei vadovavo Vaida Oškinienė, paskui pirmininku išrinktas a.a. Jonas Mažeikis, kurį kadencijai pasibaigus pakeitė Vilija Skipskienė, šią – Lorita Kazlienė, o po jos pirmininkavo Sigita Veiverienė. Dabar į pareigas vėl grįžo V. Oškinienė. 

Bendruomenė suartina

Visus du dešimtmečius su bendruomene leidžiančios D. Giriūnienės pasiteiravus, kas sunkiausia priklausant tokiai „organizacijai“, ši tik numojo ranka sakydama, kad sunkumų gal ir pasitaiko, tačiau visi kartu kažkaip lengvai su jais susitvarko.

„Mūsų bendruomenės stiprybė – žmonės, kurie savo darbais, skiriamu laiku ir atsidavimu kuria bendrystę. Juk bendras darbas, tikslas, suartina žmones. Jei kalbėsime apie finansinę pusę, stengiamės aktyviai dalyvauti projektinėse veiklose, kurios dėka prie bendruomenės namų atsirado pavėsinė, vaikų žaidimų aikštelė, dekoratyvinių augalų, suoliukų. Palaiko mus ir žmonės, bendruomenei skirdami 1,2 proc. pajamų mokesčio: kasmet bendruomenės banko sąskaita pasipildo papildomais pinigėliais iš VMI“, – džiaugėsi panemunėlietė dar papildydama mintį, kad gražius darbus neretai lydi ir neabejingų žmonių prisidėjimas.

Ne tik į darbus  

Bet bendruomenė – ne tik apie darbus. Anot pašnekovės, nedidelių gyvenviečių žmonės yra lyg šeima, tad kartu ir dirba, ir linksminasi: „Pas mus būna nemažai kuklių renginukų, tačiau turime tradicinį metų renginį – kraštiečių šventę „Elzbietinę“. Jos tradicijos jau skaičiuos dešimt metų – ji buvo pradėta švęsti 2017 m. Šventė vyksta liepos pirmąjį sekmadienį, prasideda Šv. Mišiomis Panemunėlio šv. Juozapo Globos bažnyčioje, o po apeigų susirinkusieji klauso koncerto ir dalyvauja agapė. Ši šventė mūsų kraštui yra labai svarbi, mat į ją susirenka būrys iš Panemunėlio kilusių ar čia gyvenusių, o gal giminių čia turinčių žmonių. Net ir vietiniai neskuba grįžti namo į kasdienybę: visi vaišinamės, šnekučiuojamės – lyg būtų giminės susitikimas