Po daugiau nei 150 metų Rokiškio krašto istoriją vėl kuria grafai: „namo“ į Rokiškio dvarą grįžo grafienės M.Tyzenhauzaitės-Pšezdzeckienės kūrinys (foto) (0)

Rudenėjantis savaitgalis Rokiškyje vėl buvo gausus renginių, kurių svarbiausiuoju vienareikšmiškai tapo Rokiškio krašto muziejuje įvykusios tarptautinės parodos „Vytis ir lelija“ atidarymas. Parodos akcentas – po daugiau nei pusantro šimto metų namo – į Rokiškio dvarą – grįžusi (nors ir trumpam laikui) čia gyvenusios, kraštą kūrusios ir puoselėjusios grafienės Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzeckienės apipavidalinta bulė „Ineffabilis Deus“, iki šiol saugota Vatikano apaštališkojoje bibliotekoje.

Įvadas

1854 m. popiežius Pijus IX bule „Ineffabilis Deus“ paskelbė Švč. Mergelės Marijos Nekaltai Pradėtosios dogmą. Tai tapo itin svarbu ir lietuvių šviesuoliams, kurie visais įmanomais būdais stengėsi pasauliui parodyti, kad carinės Rusijos engiama ir naikinama Lietuva nenori pasiduoti. Bulę į lietuvių kalbą išvertė Žemaičių kunigas Motiejus Valančius, o štai popiežiui dovanotų rankraštinių albumų apipavidalinimu rūpinosi trys grafienės, neprofesionalios dailininkės: lenkiškojo vertimo dailininkė – grafienė M. Tyzenhauzaitė-Pšezdzeckienė, lietuviškojo – Idalija Sobianskytė-Broel-Pliaterienė, kirilica išrašytojo – Natalija Bisping-Kicka. Didikių pieštos iliustracijos išsiskiria plačia ikonografine programa, neprastu meniniu lygiu ir prabangiais viršeliais, funduotais šių kilmingų moterų. Visos trys moterys – tikinčios patriotės, nelojalios carinei Rusijai dėl tėvynei ir šeimoms suteikto skausmo.

Iki kitų metų sausio 17 d. Krašto muziejuje veiksianti Rokiškio istorijai itin reikšminga paroda „Vytis ir lelija“ – pirmoji tokio tipo paroda Lietuvoje. Rokiškyje šeštadienį viešėjęs Vatikano apaštališkosios bibliotekos prefektas Don Mauro Montovani sakė, kad per metus bibliotekos archyvai sulaukia apie 30 prašymų iš įvairių pasaulio šalių. Jų analizei yra sudaroma speciali komisija, kuri vertina projekto turinį: ar verta skolinti, dalintis turimais eksponatais.

Anot svečio, gavusi Rokiškio krašto muziejaus prašymą paskolinti du objektus komisija pamatė, kad „Vytis ir lelija“ yra puikus projektas: objektai yra svarbūs kaip istorinės vertybės, kaip teologijos paveldas ir net kaip dvasinis penas.

Vatikano apaštališkoji biblioteka saugo virš 2 milijonų knygų, įvairių objektų ir net 80 tūkst. rankraščių.

Skirta Rokiškio bažnyčiai

Į parodos „Vytis ir lelija“ atidarymą susirinkusiems svečiams viena iš kuratorių, Rokiškio krašto muziejaus muziejininkė Santa Kančytė priminė, kad idėją „užvirė“ muziejaus direktorės pavaduotojas Giedrius Kujelis, ieškojęs, kaip paminėti Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios 140-ąsias konsekracijos metines.

„Iš tiesų aš buvau vienas tų žmonių, kuris kolegai sakė: „Gal nesiimam?“, nes mačiau, kiek daug bus darbo ir nebūtinai norėjau visą jį atlikti (juokiasi – aut. past.)... Bet šiandien daug kartų skambėjo žodis motyvacija – tad kas, visgi, stūmė pirmyn? Tai – dėkingumas. Dėkingumas tiems žmonėms, kurie sukūrė visa tai, ką mes šiandien čia turime ir visu tuo noriai dalinosi, dovanojo krašto žmonėms. Kalbu būtent apie miesto bažnyčią, sparčiai kylančią purvinos turgaus aikštės gale, kurią po brolio mirties grafienė M. Tyzenhauzaitė-Pšezdzeckienė toliau fundavo“, – kalbėjo S. Kančytė.

Moteris neslėpė, pradėjus įgyvendinti sumanymą į priekį dar labiau „stūmė“ atradimai: pavyzdžiui suvokimas, kad M. Valančiaus ir Rokiškio krašto grafienės dovana Popiežių pasiekė po ypatingo Abiejų Tautų Respublikai laiko – 1863-ųjų sukilimo prieš Rusijos imperiją: „Mus nori išrauti, parodyti, kad mūsų čia nėra, bet drąsūs krašto žmonės pasauliui rodo priešingai“.

Išskirtinis atradimas

S. Kančytė pasidalino per rekordiškai trumpą laiką surengtos parodos „Vytis ir lelija“ organizavimo „nuotrupomis“. Anot muziejininkės, pirminė idėja buvo iš Vatikano apaštališkosios bibliotekos pasiskolinti dvi bules: Rokiškio grafienės M. Tyzenhauzaitės-Pšezdzeckienės apipavidalintą lenkiško vertimo albumą ir rašytą slavų kalba.

Tačiau kibusi į darbus ji aptiko ir lietuviškąjį vertimą: „Radau tik vieną vienintelę nuorodą net ne į tekstą, o į straipsnį – bibliografinį aprašą – kuris buvo saugomas tik Vatikano apaštališkojoje bibliotekoje. Per pažįstamus žmonės, konkrečiai – Vytą Markūną, kuris studijavo Romoje, pasitikrinau, ar tikrai toks dalykas bibliotekoje yra ir ar verta kreiptis dėl šio leidinio suskaitmeninimo. Jis sugebėjo kažkur aukštose bibliotekos lentynose atrasti tai, ko aš prašau, tą žinią perdavė man ir jau tada reikėjo išdrįsti paprašyti bibliotekos paskolinti nebe du, bet tris albumus...“.  

Vystytis Rokiškio krašto muziejaus ir Vatikano apaštališkosios bibliotekos bendrystei toliau padėjo Lietuvos Respublikos ambasados prie Šventojo Sosto ir Maltos ordinui ambasadorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, kuri nufotografavo leidinį ir siuntė nuotraukas su raginančiais dirbti prierašais. Taip „ratas užsisuko“.

Matė potencialą

O parodos atidarymo renginyje minėtoji viešnia pasidžiaugė Rokiškio muziejininkų profesionalumu sakydama, kad nuo pat pirmojo, į elektroninio pašto dėžutę „įkritusio“ laiško matėsi komandos kruopštumas.

„Jūs vis kartojote, kad esate maži. Tačiau profesionalumas yra iš karto pamatomas: nekilo abejonių, kad viską galite, kad viskas bus gerai. Jaučiau didžiulį pasididžiavimą galėdama tarpininkauti ir net neabejojau, kad šis sunkus darbas jums pasiseks“, – džiugiai kalbėjo Sigita Maslauskaitė-Mažylienė.

Lietuvoje su šia paroda dirbti rokiškėnams padėjo kuratorė Skirmantė Žeimienė. Ji taip pat gyrė muziejininkus, sugebėjusius per rekordinį laiką – 9 mėn. – pasiruošti, su(si)derinti, suorganizuoti ir atverti tarptautinės parodos duris, kurioje eksponatai ne tik iš Vatikano ar Lietuvos muziejų, bet ir iš Krokuvos Nacionalinio muziejaus, privačios kolekcijos.

Kartais sviro rankos

Muziejaus direktorė Aušra Gudgalienė neslėpė, kad sėkmė vainikavo tikrai sunkų darbą: „Įkvėpimo mums reikėjo, nes kartais tikrai norėjom pasitraukti. Tačiau mums sakydavo: „Nesitraukit, darykit, padėsim“. Ir mes neatsitraukėme, darėme, o mus šiame kelyje lydėjo nuolatiniai partneriai AB „Rokiškio sūris“, Rokiškio dekanas Eimantas Novikas, ambasadorė Sigutė, kurie, kaip ir mes, taip pat jautė parodos reikšmę mūsų kraštui, Lietuvai“.

Parodos globėjas, Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM pasidžiaugė, kad trys grafienės, kilmingos moterys, sugalvojo vakarais tapyti ir tą darė vedinos tam tikros vidinės intencijos. Svečias akcentavo, kad būtent Rokiškio dvaro menėje, tarp šių sienų, gimė čia grįžusios knygos: „Iš šių namų jos „išplaukė“ į didžiąją Romą. Mums gal tai atrodo paprasti dalykai, bet iš tiesų jie – daug kalbantys. Laimė, kad galime šiandien tuo džiaugtis“.

Dar vienas eksponatas

Vatikano apaštališkosios bibliotekos prefektas Don Mauro Montovani Rokiškio muziejaus kolektyvui įteikė dar vieną vertingą dovaną – 2025 m. Vatikano bibliotekos išleistą „mažutytę“ monetą, kuri yra tiksli kopija ant Šv. Petro kapo 1450 m. vieno iš piligrimo paliktų monetų.

Oficialiai ceremonijai pasibaigus ir kalboms išsekus, muziejininkai susirinkusiems smalsuoliams pagaliau atvėrė parodos duris. Ne vienas, tądien ją apžvelgęs, suko ir antrą ratą sakydami, kad pamačius vieną kartą suvokti viską, ką išvydo, yra sudėtinga.