Rokiškio bibliotekoje iki liepos pabaigos gyvens menininkės A. Butėnienės katinukai (0)

Menu besidomintiems žmonėms rokiškietė Asta Butėnienė tikrai puikiai žinoma: jauna moteris užsiima tapymu, savo rankomis gamina ir savo piešiniais dabina magnetukus bei mažas skryneles, kuria įvairius aksesuarus. O tiems, kurie apie kūrėją dar nieko nežino arba žino mažai, Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos bibliotekininkės suteikia puikią progą papildyti žinių bagažą, nes iki liepos pabaigos Muzikos ir meno erdvėje veiks A. Butėnienės paroda „Penktadienis“, kurios „pagrindas“ – smagios žaismingų ir mielų katinėlių iliustracijos.

– Pristatydamos tavo parodą bibliotekininkės užsiminė, kad tai: „kraštietės, po klajonių užsienyje grįžusios į gimtąją šalį ir įsikūrusios Vilniuje“, darbų paroda. Tai kada baigėsi tos klajonės?

– Mano ir vyro klajonės vyko jau seniai, prieš 10-15 metų, o dabar jau gal šešerius metus gyvename Vilniuje. Pati esu grynakraujė rokiškietė – gimusi, augusi ir visus gyvenimo pagrindus gavusi Rokiškyje.

– Ar „visi pagrindai“ siejasi ir su kūrybos keliu, kuriuo dabar eini?

– Taip. Esu baigusi Rokiškio dailės mokyklą, tad pagrindus mano dabartiniam gyvenimo keliui davė dailės mokyklos mokytojai: Edmundas Petrovas, Arūnas Augutis, Raimundas Gailiūnas. Nors kūryba ne visą laiką buvo mano gyvenime – buvo pertraukėlių. Baigusi mokyklą, studijuoti pasirinkau statybos inžineriją, o po studijų su vyru išvykome į užsienį: porą metų gyvenome Šveicarijoje, paskui trejus – Estijoje, Taline, o tada skyrėme laiko pakeliauti po pasaulį. Visgi būtent Šveicarijoje prasidėjo ir šiandien besitęsiantis kūrybinis procesas. Toje šalyje darbo paprastai nesusirasi, bet kol vyras dirbdavo, kažkuo užsiimti norėjau ir aš. Būtent jo paskatinta vėl ėmiausi kūrybos: kartą grįždamas iš darbo parnešė man 10 pagrindinių spalvų bei baltų drobių. Sako: „Pradėk piešti“ (šypteli – aut. past.). Va taip maloniai gyvenimo aplinkybės privertė grįžti prie apleisto pomėgio. Piešiau daug, tad namuose ėmė kauptis paveikslai: pirmieji 5, štai jau ir 10, ir dar daugėja. Pagalvojau, kad reikia kažką su jais daryti, kažkur realizuoti, parodyti pasauliui. Įdėjau keletą skelbimų į vietos internetinius tinklalapius-grupes, jog parduodu savo paveikslus, ir sulaukiau gan aktyvaus susidomėjimo. Šveicarijoje gyvenome netoli Ženevos, o kadangi Ženeva – pasaulio verslo centras, čia veikia daug skirtingų organizacijų, dirba daug žmonių iš įvairiausių pasaulio šalių, tad mano paveikslai papuošė įvairius biurus. Aš pati susipažinau su daugybe teisininkų, advokatų.  

– Suprantu, kad tai buvo pirmas žingsnelis sėkmės link...

– Galiu sakyti taip, nes būtent tada prasidėjo mano, kaip menininkės kelias. Kadangi susidomėjimas darbais buvo nemažas, pradėjau internetinę prekybą darbais. Su vyro pagalba įkūrėm net internetinę galeriją, vadinosi „AI“ galerija: A – Asta ir mano vyras Ignas – I. Galerijoje būrėm lietuvių menininkus: fotografus, dailininkus ir talpinome jų darbus. Čia dirbome kartu su vyru, nes jis šiek tiek fotografuoja. Gal porą metų ši galerija veikė, tačiau laikui bėgant viskas išblėso. Viskas buvo paremta mūsų savanorišku darbu ir nors užvėrėme „duris“, tikrai liko tais metais užsimezgę ryšiai, pažintys. Po poros metų gyvenimas susiklostė taip, kad vyras gavo darbo pasiūlymą Taline, tad persikraustėme, o aš tęsiau savo kūrybinį kelią. Būtent Taline „gimė“ mano katinai, kurių dalis šiandien eksponuojama Rokiškio bibliotekoje.

– Kodėl katinai, jei anksčiau ant drobių „suguldavo“ visai kitokios mintys?  

– Tikrai nepasakysiu, kaip „šovė“ į galvą mintis būtent apie katiną, tačiau jei kalbėsime apie pačią tą kryptį, tai man, tiesiog, pasinorėjo kažkokių iliustracijų. Gal tam įtakos turėjo populiari prekybos platforma „Etsy“, kurioje buvo prekiaujama ne tik paveikslais, bet ir pigesniais, mažesniais menininkų darbais. Aš įprastai ant didelių drobių tapydavau fantastinio stilius ar abstrakcijų paveikslus. Nemėgau realistiškų darbų – gal tik vienas-kitas tokio tipo tebuvo. Nupiešusi kelias pirmąsias katinų iliustracijas nuėjau į Talino senamiestį, išsidėliojau jas ant laiptelių ir keletą jų praeiviai nupirko. Apsidžiaugiau: „Paklausa yra“, tad keletą darbų vėl patalpinau į tą pačią „Etsy“ platformą ir žmonės juos nupirko. Įdomus faktas, kad ta platforma populiari Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, tad mano katinukų iliustracijos pradėjo sklisti po pasaulį.

– Parodoje, kurią atvežei į gimtojo miesto biblioteką, ne tik ant lapo nugulusios iliustracijos, bet ir smagiai apipavidalintos dėžutės, papuošalai. Kaip šios idėjos atsirado tavo galvoje?

– Norėjosi turėti daugiau įvairių, smulkesnių prekių, tad katinukai „nutūpė“ ant dėžučių, pradėjau gaminti aksesuarus, magnetukus, atvirukus. Atsiradau keletą partnerių – nedidelių parduotuvėlių – Taline, kurios priėmė mano atvirukus su atspausdintomis katinų iliustracijomis. Svarbiausia, kad ryšį su šia parduotuve išlaikome jau 15 metų: tiek laiko jie prekiauja mano darbais. Taip pat dirbu su viena Talino kačių kavine, kuri mielai prekiauja atvirukais ir magnetukais su katinų iliustracijomis. Man patinka rankų darbas, nes visus procesus atlieku pati arba su vyro pagalba. Labiausiai patinka gaminti magnetukus.

– Labai įdomu, ar piešiant katinus užtenka minčių jų veiklai? Nes kiekvienas katinukas ar katinukai, yra „veiksme“ ir visi – skirtinguose veiksmuose.

– Piešiant pirmuosius darbus gal kiek „pasitarnavo“ mūsų su vyru gyvenimo būdas. Kaip jau minėjau, Taline gyvenome tik porą metų, tačiau prieš grįždami į Lietuvą dar nutarėme pakeliauti po pasaulį. Kelionės metu taip pat šiek tiek piešiau – visur su savimi kartu turėjau blanknotą ir priemonių. Minčių sukant ratą aplink pasaulį tikrai pasigaudavau. Dabar piešdama katinų iliustracijas turiu susigalvojusi asmeninį „projektą“: kiekvieną penktadienį nupiešti katino iliustraciją – kuriu savaitės istoriją. Kartais katinai yra dedikuojami kažkokiai šventei: Mamos, Tėčio dienai, Valentino dienai, žiemą jie užsiima žiemiška veikla, vasarą – mėgaujasi vasaros malonumais, visgi yra nemažai paprastų, kasdieniškų katino dienų. Peržiūrėjus visą mano pieštų katinų kolekciją pamatytumėte, kad didelėje dalyje piešinių vaizduojamas katinas ir kava. Gal net kas trečioje iliustracijoje katinas nupieštas su kavos podėliu. Kodėl? Kava mano ir vyro gyvenime užima svarbią vietą, nes Ignas yra profesionalus kavos vertintojas, jam kava daug reiškia. Kaip sakome mes, jis – „labai stipriai kavoje“. O aš buvau priversta pamėgti kavą dėl vyro (šypteli – aut. pas.t). Savo katinus aš stengiuosi visada piešti „sužmogintus“, gal todėl būna atvejų, kai pamatę vieną ar kitą iliustraciją žmonės sušunka: „Čia aš su vyru/žmona“ ar „Čia mūsų šeima“.

– Iliustracijos tikrai labai gyvos. Gal esi sulaukusi ir kvietimo apipavidalinti kokią nors knygą?

– Taip, yra tekę pasidarbuoti prie knygos „gimimo“ dar gyvenant Taline. Sulaukiau užsakymo apipavidalinti vaiko dienoraštį. Kalbu apie tą vaiko knygą, kurią tėveliai pildo mažyliui tik gimus: užrašo pirmuosius kartus, šventes ir kitus svarbius pirmųjų jo gyvenimo metų faktus. Knyga buvo stora, iliustracijų sukurti reikėjo tikrai nemažai. O šiaip būna ir pavienių užsakymų įvairiems darbams: įmonės užsisako paveikslų biuro interjerui papuošti, kolektyvai kreipiasi dėl tikslingų tų pačių katinų iliustracijų. Būna atvejų, kad žmonės pamato kažkur eksponuojamus mano darbus ir susiekia asmeniškai. Taip esu gavusi užsakymą ant puodelio nupiešti veršiuką... Iki tol tikrai nieko panašaus nepiešiau, bet pabandžiau (juokiasi – aut. past.) ir pavyko. Klientė po kurio laiko paprašė dar vieno. Būna netikėtų prašymų ir kai niekada nesi nieko panašaus daręs, užduotis tampa savotišku iššūkių. Bet jei su žmogumi sutinka iliustracijos matymas, visai sėkmingai pavyksta išpildyti lūkesčius. Kartais nesutampa stilistika, norai, galimybės...

– Kiek visko dabar yra pačios namuose: paveikslų, papuošalų, iliustracijų?

– Dabar jau ir Lietuvoje turiu nemažai partnerių, kurie prekiauja mano kurtais aksesuarais, atvirukais, tad jiems reikalingas pastovus prekių papildymas. Viską, ką pagaminu, pardavinėju. Labai stengiuosi ir darbų namuose nekaupti, o kiek įmanoma intensyviau juos eksponuoti. Vienai parodai pasibaigus jau ieškau galimybės darbus (tuos pačius ar kiek kitus) eksponuoti kažkur kitur. Pastaruosius 2-3 metus aktyviai dirbu, kad pasaulis pamatytų mano kūrybą: tiek paveikslus, tiek katinų iliustracijas. Pastarųjų šiuo metu turiu 79 – nemažas pluoštas popieriaus lapų. Deja, nedaug yra vietų, kad būtų galimybės visais jais pasidalinti su žmonėmis. Pavyzdžiui, prieš atvykstant į Rokiškį, katinėlių iliustracijas priėmė kavinė Kaune, kur tilpo vos 6-7 darbai... Kai kur gali pakabinti 20, nors iliustracijos tikrai nėra didelės – A3 formato. Tuo tarpu paveikslų dydžiai yra įvairūs ir kažkur rengiant jų ekspoziciją, reikia labai atsakingai atlikti darbų atranką.

– Pokalbio pradžioje paminėjai, kad užsienyje nedirbai, bet duoną pelnei pardavinėdama savo kūrinius. Tačiau ne vienas menininkas savo kasdienybę piešia niūriai sakydamas, kad išgyventi iš kūrybos yra sunku. Tad – sunku ar ne?

– Realybė yra tokia, kad kiek tu darbo įdėsi, tiek ir turėsi. Kalbant apie paveikslus: jeigu būsi aktyvus, įsitrauksi ir kartu su tais pačiais menininkais ir bendruomene bendrausi, rengsi parodas, rodysiesi ir aktyvi dirbsi šiuo klausimu, savaime suprantama kažką pasieksi. Reikia ieškoti vietų, kur eksponuoti savo kūrybą, kur parduoti ir kam pasiūlyti. Bet čia turi dirbti, nes dirbi pats sau. Kas tau padės? Žinoma, gal yra koks asmuo tam tikroms iniciatyvoms įgyvendinti ar su kuriuo gali pasitarti tam tikrai klausimais. O niūrumas priklauso tik nuo tavęs: gali liūdėti, jog niekas nieko neperka, negaliu niekur pasirodyti, niekas nepriima, arba gali bandyti.

– Ar sunku kažkam įsiūlyti, įsisiūlyti?

– Ir taip, ir ne. Iš vienos pusės, aišku, liūdna ir skaudu, kai parašai šimtą elektorinių laiškų, bet tau niekas neatsako – tiek dėl prekybos aksesuarais, tiek dėl parodų galimybės. Aišku žinau, kad kitas žingsnis turėtų būti skambutis pasiteirauti, ar mano laišką apskritai gavo, bet aš dar prie to nepriėjau. Visgi tai – mano asmeninė savybė: nesu taip atvirai bendraujanti ir būtent dėl to užsiminiau ankstesniame klausime apie asistentą ar žmogų, galintį pagelbėti tam tikrose srityse. O ar sunku įsisiūlyti? Visko būna... Vieni patys prašo atvežti darbų, nes kažkur kažkada pamatė, patiko ir norėtų matyti savo aplinkoje. Kitur pateikus užklausą sulauki atsakymo, kad erdvė paveikslams kainuoja tūkstančiais. Ir tai dažniausiai būna net ne meno galerijos, o didieji prekybos centrai, kuriuose paveikslai kabo, tiesiog, koridoriuose.

– Ačiū už susitikimą.

Rokiškietės A. Butėnienės parodą „Penktadienis“ apžiūrėti galite Rokiškio J. Keliuočio viešojoje bibliotekoje, antrame aukšte esančioje Meno ir muzikos erdvėje, iki liepos pabaigos.