„Rokiškio sūris“ vadovas D. Trumpa: išvažiuodamas į Lietuvos kelius kiekvieną kartą susinervinu (0)

Dalius Trumpa (56 m.) nei gyvenime, nei mašinoje neturi talismanų ar ritualų, tik vietas, kuriose mėgsta sustoti keliaudamas automobiliu. Viena tokių vietų pieno perdirbimo gamyklos „Rokiškio sūris“ vadovui yra greta Anykščių, Kavarske, į kurį verslininkas užsuka suvalgyti koldūnų. „Koldūninės darbuotojai žino mano skonį“, – nusijuokė vyras. 

– Prieš penkerius metus sakėte, kad nevairuojate „Porsche“ ar „Mercedes-Benz“, nes jums esą nereikia prašmatnaus automobilio. Ar tas požiūris nepasikeitė? – pasiteiravau D.Trumpos.

– Požiūris išliko toks pat. Turiu pripažinti, kad vis dar vairuoju tą patį „Volkswagen“ automobilį.

Nedažnai keičiu automobilius, tai darau maždaug kas penkerius ar šešerius metus, kai priežiūros, smulkaus remonto darbai pradeda dažnėti ir galiausiai trukdo juo naudotis.

– Gal brangiu automobiliu nenorite erzinti darbuotojų? Kiek dar gajus stebėjimas, kokį automobilį vairuoja vadovas arba kur yra mašinos vieta prie įmonės?

– Vadovo vietą aš turiu, bet tikrai neturiu poreikio vairuoti išskirtinių markių automobilius, manęs tai netraukia. Mane tenkina geri, kokybiški automobiliai. Daug jų nesu turėjęs: neskaitant „Žiguli“, kuriais išmokau vairuoti, esu turėjęs „Volvo“, tiesa, nenaują, bent kelias „Subaru“, o dabar vairuoju jau ne pirmą „Volkswagen“. Tokia mano patirtis su mašinomis.

– Ar užmetate akį, kokiais automobiliais važinėja jūsų darbuotojai ar verslo partneriai?

– Žinoma, pažiūriu, nors daugelis mūsų darbuotojų vairuoja įmonės automobilius. Juokaujant galima pasakyti, kad kai direktorius važiuoja „Volkswagen“, tai tokios klasės automobilius renkasi ir darbuotojai.

O verslo partneriams aš nė kiek nepavydžiu, kad kai kurie važinėja brangiais automobiliais.

Tiesa, man įdomu pasivažinėti su jais, pažiūrėti, kaip viskas atrodo tų automobilių salonuose. Taigi prašmatniais automobiliais esu važiavęs kaip keleivis, bet ne vairuotojas.

– Ar esate vairavęs pienvežį?

– Turiu C kategorijos vairuotojo pažymėjimą, tad esu vairavęs sunkvežimį, bet nedirbau pienvežiu. Kadaise vairavau ir autobusą.

– Karjerą tėvo įmonėje pradėjote nuo šaltkalvio darbo. Ar pasitvarkote automobilį, kai jis sugenda?

– Dabar jau ne, bet kai turėjome „Žiguli“, remontuodavau. Mokėdavau išardyti, prapūsti karbiuratorių, pasikeisti dirželius, atlikti kitus darbus. Nebuvau tikras remontininkas, bet lengvus darbus pasidarydavau.

O dabar įsipilu degalų, langų apiplovimo skysčio, jei išsikrauna akumuliatorius, prisijungiu laidus, pasikeičiu nuleistą ratą, atlieku tik nedidelius darbus. Dabar ant variklio uždėtas plastikas, net neaišku, iš kurios pusės prieiti, kur ir ką rasti.

– Vadovui vienas svarbiausių dalykų yra jo ir įmonės įvaizdis. Kokį požiūrį skiepijate savo darbuotojams, kad kelyje nepadarytų gėdos?

– Mokome vairuotojus, kad jie yra įmonės veidas.

Produkcijos vežimo mašinas naudojame kaip reklaminius stendus, mūsų pienvežiai taip pat pažymėti bendrovės logotipais.

– Esate pozityvus vadovas, bent jau tokį įspūdį apie jus galima susidaryti viešojoje erdvėje. Ar toks pats esate ir kelyje? Kas gali jus išmušti iš vėžių?

– Esu ramus vairuotojas, stengiuosi nenusižengti Kelių eismo taisyklėms, bet ne visada tai pavyksta.

Pavyzdžiui, kai sutvarkytame kelyje vietoj 90 kilometrų per valandą greičio prideda ženklų, kuriuose nurodyta, kad galima važiuoti tik 70 kilometrų per valandą greičiu, tenka nuolat stabdyti ir tai nervina.

Beveik kiekvieną kartą susinervinu išvažiuodamas į Lietuvos kelius, nes nežinau, kas nesusinervina. Kelių būklė Lietuvoje yra prasta.

Dažnai tenka važiuoti į Rygos oro uostą – nereikia žiūrėti, kada kirsi sieną: jei kelyje nebekrato, vadinasi, jau esi Latvijoje.

– Kodėl neturite asmeninio vairuotojo? Vadovaujate didžiulei akcinei bendrovei, net neabejoju, kad nuolat stinga laiko, būtų gerokai paprasčiau keliauti darbo metu. 

– Niekada neturėjau asmeninio vairuotojo, nes man patinka vairuoti pačiam. Žinoma, kai vyksta susitikimai Vilniuje, tenka pavakaroti, apsilankyti pobūviuose, tuomet paprašau įmonėje dirbančio vairuotojo, kad mane nuvežtų, dažniausiai mano mašina.

Bet tai vyksta tikrai nedažnai. Aš gerai jaučiuosi keliaudamas vienas, tuomet galiu viską ramiai apgalvoti. Galbūt dėl to nelaukiu, kol Lietuvos keliuose paplis savavaldžiai automobiliai.

– Daug keliaujate po Lietuvą. Kiek kilometrų įveikiate kiekvieną savaitę?

– Nežinau, ar tai yra daug, bet per metus nuvažiuoju apie 40–50 tūkstančių kilometrų. Trijuose miestuose turime gamyklas, dažnai iš Rokiškio tenka važiuoti į Vilnių, žinoma, vykstu ne traukiniu, o mašina.

Gal dėl tos priežasties kol kas vairuoju dyzelinį automobilį, nes nenoriu baimintis žiemą nenuvažiuoti iš Rokiškio į Vilnių. Pirkdamas automobilį žiūriu, kad jis turėtų didelį degalų baką ir įsipylus degalų užtektų du kartus nuvažiuoti į Vilnių ir grįžti į Rokiškį. Nenoriu gaišti laiko ilgai įkraunant automobilį. Kai bus galimybė elektromobiliu įveikti didelius atstumus, pagalvosiu apie tokią transporto priemonę.

– Verslininkas Dainius Dundulis yra minėjęs, kad lankydamas savo įmonės „Norfa“ parduotuves per dieną kartais įveikia net 700 kilometrų. Ar jūs taip pat aktyviai apvažiuojate visas savo gamyklas ar pienines?

– Man lengva jas apvažiuoti, nes turime tik gamyklą Rokiškyje, Utenoje ir Ukmergėje, taip pat administracinį pastatą Vilniuje. Taigi iš viso yra 4 taškai, o D.Dunduliui tikrai daugiau reikia apvažiuoti.

– Koks jausmas iš Rokiškio atvykti į užgrūstą sostinę? Ar spūstys neišmuša iš vėžių?

– Esu patenkintas vairavimo kultūra Vilniuje, čia važinėju daugiau nei kituose Lietuvos miestuose ir pastebiu, kad daugelis vairuotojų kelyje leidžia persirikiuoti į kitą juostą. Kadangi turiu didelę vairavimo patirtį, nejaučiu jokio streso vairuodamas sostinėje, juk dabar yra ir navigacinės sistemos, kurios visuomet pagelbėja.

– Atėjo vasara, ar keliaujate su šeima automobiliu po Lietuvą ar užsienį?

– Automobiliu į keliones vykstame retai, dažniau skrendame lėktuvu į kitą valstybę ir ten nuomojamės automobilį. Taip esame keliavę po Italiją, Prancūziją, Ispaniją, Australiją, Naująją Zelandiją. Štai nuskridus į Šveicariją apskritai nereikia važinėti automobiliu, nes ten gerai išplėtotas viešasis ir tarpmiestinis transportas.

Vytenis Radžiūnas, lrytas.lt