Savaitgalį „Galukiemis“ šventė vienerių metų gimtadienį (foto) (0)

Lietuvos kaimo turizmo asociacija praėjusį savaitgalį jau devintąjį kartą organizavo „Atvirų dienų kaime 2025“ renginį, kviečiantį aplankyti etnografines sodybas, ūkius, muziejus, dvarus, bendruomenių centrus ir kitus įdomius objektus visoje Lietuvoje. Rokiškio rajone kvietimų užsukti taip pat buvo nemažai. Apsižvalgyti klėtelėje viliojo ir „Galukiemis“, duris pirmą kartą atvėręs lygiai prieš metus to paties renginio metu.

Laukė visą dieną

Kamajuose Galukiemio gatvėje esanti lyg ir niekuo iš kitų neišsiskirianti sena, medinė klėtis, visgi, išsiskiria vos pravėrus jos duris: įėjus lyg laiko mašina „nukeliauji“ į praeitį, nes šeimininkė Daiva Mickūnienė čia puoselėja senuosius Kamajų krašto amatus ir tradicijas, o savo sukauptomis žiniomis mielai ir atvira širdimi dalinasi su kiekvienu užsukusiu.

Taip buvo ir lietingą šeštadienį, kai dėl skersvėjų „Galukiemio“ durys buvo uždarytos, tačiau kas keletą minučių – virst-virst, virst-virst – varstėsi ištisą dieną. 

Šį kartą į „pastiprinimą“ D. Mickūnienė pasikvietė Kupiškio tautodailininkų Liaudies meno studijos „Židinys“ tautodailininkę Ireną Vapšienę, kuri susibūrusias moteris mokė pinti ne šiaip paprastas pintines, o bambles (iš šiaudų grįžčių ir lazdyno plėšų pintas indas, ypatingai paplitęs Rytų Aukštaitijoje, naudotos miltams ir kitiems biriems produktams laikyti). Nors darbas buvo sudėtingas, vyteles itin atsakingai sukusios kamajiškės vis tiek smagiai šnekučiavosi – dalinosi kasdienybės rūpesčiais, patarimais ar smagiomis istorijomis.

Būta ir kuriozinių situacijų: besukant bamblės padą, viena iš moterų, kupina rūpesčio ėmė klausinėti – kaip čia reikės toliau pinti paukštelį? Garsus juokas nuaidėjo per visą klėtelę paaiškėjus, kad paukštukai bus pinami vėliau, o dabar jų užduotis: nupinti indą.

Duonos ir lašinių keliu

Tuos, kurie pinti neturėjo kantrybės, D. Mickūnienė pakvietė keliauti duonos keliu. O jame teko įvardinti vežime sukrautų grūdų pavadinimus, papasakoti, kaip duona minkoma bei atspėti, iš ko susideda jos tešla. Ne vienas duonos keliu keliavęs jaunesnis klausytojas iš nuostabos kilstelėjo antakį išgirdęs, kad ant stalo suraikyta ir burnoje tirpstanti naminė duona kepta ne tik iš miltų ir vandens, bet dar ir gausi bulvių...

Anot senuosius papročius puoselėjančios „Galukiemio“ šeimininkės, bulvės buvo vienas pagrindinių ingredientų. Dar į tešlą senosios kepėjos dėdavusios medaus, kurį šiomis dienomis pakeitė cukrus – nes ne visi mėgsta medų.

Keliautojai buvo mokomi ne tik kepti, bet ir teisingai raikyti duonos kepalą. D. Mickūnienė prisiminė, kad teko ilgai ieškoti peilio, kuris tiktų pagal senąjį receptą keptos duonos pjaustymui: šiuolaikiniai peiliai „neimdavo“ plutos, tad šis procesas atliekamas naudojant senovinį peilį.

Prisimenant senųjų kaimo gyventojų papročius bei svetingumą, šalia šviežiai iškeptos duonos „Galukiemyje“ visi gauna ir lašinių.

Metų sukaktis

Šeštadienį „Galukiemio“ svirne buvo dalinamasi ne tik senaisiais papročiais. Čia „iškrito“ ir šiek tiek istorijos – paaiškėjo, kad būtent „Atvirų dienų kaime“ renginys tapo „Galukiemio“ veiklos pradžia. Pernai, per tris dienas į Kamajus atkeliavo apie 180 žmonių, kurie susipažino su D. Mickūniene ir jos idėjomis, veiklomis bei kuriama svirno vizija.

O per šiuos metus šeimininkė ir jos vyras išpuoselėjo „Galukiemį“ taip, kad atvykę maži vaikai čia „iš peties“ kerta lašinius, suaugusieji susiranda naujų draugų, prisimena vaikystę ir vis dar gali išmokti kažką naujai atrasto seno.