Šiauriausią Europos tašką juodupėnai pasiekė automobiliu, skeptikų siųstu tik į metalo laužą (foto) (0)

Juodupėnus Dominyką Mikalajūną ir jo tėtį Vytautą puikiai žino ne tik jų kaimynai: ypatingą meilę senoviniams automobiliams jaučiantis duetas gimtinę ir Rokiškį garsina retro automobilių muziejumi „Unt kampą“ bei kartas nuo karto išsikeliamais ir, be abejo, įveikiamais iššūkiais, susijusiais su jų abiejų hobiais: senais automobiliais bei pomėgiu keliauti. Šį kartą tėtis ir sūnus sumąstė pasiekti šiauriausią Europos vietą – Nordkapp kyšulį Norvegijos Mageroyos saloje. Ir pasiekti jį nutarė ne bet kaip: daugiau nei 4 tūkstančius kilometrų suplanavo įveikti senu „Moskvich“ markės automobiliu. Kad nepasirodytų dar per lengva, kelionei pasirinko ne vieną kurį nors iš kolekcijoje jau turimų, o specialiai pirko „Moskvich 2715“ modelį ir jį trasai paruošė „nuo nulio“...

Trumpai apie siektą tikslą

Neskaitant Arkties vandenyne esančių Europos salynų, Nordkapp kyšulys tradiciškai laikomas šiauriausia Europos vieta. Tai – 307 metrų aukščio į jūrą besileidžianti uola, žinoma dėl nuo jos atsiveriančių įspūdingų vaizdų į Arkties vandenyną ir nuo gegužės 14 iki liepos 31 d. pasirodančios vidurnakčio saulės. Uolos viršūnėje įrengtą Nordkapphallen apžvalgos aikštelę kasmet aplanko apie 200 tūkst. turistų iš viso pasaulio.  

Siekdami savo tikslo – šios apžvalgos aikštelės – juodupėnai įveikė 4 tūkst. 105 km (skaičiuojant su jūros keliu – 4 tūkst. 281 km) ir „sudegino“ 339,9 litrų degalų. Iš namų išvykę liepos 25 d., rugpjūčio 2-ąją jau įsiamžino šalia garsiojo žymeklio: kelionė užtruko 8 d.

Kodėl dviejų vyrų galvose gimė tokia mintis, kokie iššūkiai iškilo keliaujant ir ar kelionės lūkesčiai išpildyti visu 100 procentų, „Rokiškio Sirena“ klausė D. Mikalajūno.

– Socialiniame tinkle „Facebook“ dalindamasis trumpa kelionės apžvalga pridėjai sakinį: „.... svajokite atsargiai, nes svajonės pildosi...“. Tad sakyk, kokia ta svajonė buvo konkrečiau: pasiekti būtent tą pasaulio tašką; jį pasiekti būtent tuo automobiliu, kuriuo keliavote? Aišku, gal nei viena nei kita, bet tada – kas?

– Tai, sakyčiau, buvo daugiau noras, iššūkis. Svajonė skamba labai jau skambiai. O idėja buvo paprasta: atrasti kelionei tinkamą automobilio modelį, jį restauruoti ir pasiekti šiauriausią Europos tašką – Nordkapą.

– Ar buvo kažkoks „kabliukas“ tokiai minčiai gimti galvoje?  

– Idėja kilo praėjusį rudenį. Jau buvo praėję keleri metai po ankstesnio iššūkio įgyvendinimo: 2021 m. su „Moskvich“ automobiliais apvažiavome visą Lietuvą, tad buvome pasiilgę kažko panašaus, kažko „didelio“. Imtis veiksmų paskatino ir socialiniuose tinkluose „sekami“ keliautojai – Paulius S., Vaidotas G. ir kt. Jie irgi patys sau prisigalvoja įvairių iššūkių ir keliauja po pasaulį. O kuo mes kitokie (šypteli – aut. past.)?

– Kodėl bendrakeleiviu pasirinkai būtent tėtį?

– Negalėčiau sakyti, kad „pasirinkau“. Tiesiog mes daug laiko praleidžiame kartu: restauruojame automobilius, kuriame lankytiną vietą Juodupėje „Unt kampą“, keliaujame, svajojame ir susigalvojame iššūkių.

– Šis iššūkis tikrai išsiskiria: įveikėte nemažą atstumą, bet ar tai buvo pirmas tokio „dydžio“ tavo ar Jūsų abiejų iššūkis?

– Ne, ne pirmas. Kaip jau minėjau, 2021-aisiais su dviem „Moskvich“ automobiliais apvažiavome aplink Lietuvą. Tik tada atstumas buvo perpus mažesnis – apie 1 tūkst. 900 km. Šį kartą nuvažiavome kiek daugiau nei 4 tūkst. km. Tačiau laiko atžvilgiu užtrukome panašiai: aplink Lietuvą keliavome 10 dienų, į šiaurę – 8 dienas. Beje, labai rekomenduočiau kelionę aplink Lietuvą – jei manote, kad nieko naujo nepamatysite ar jau viską matėte, tikrai klystate. Patys nustebsite, kokioje gražioje šalyje gyvename.

– Dar prieš kelionę girdėjau, kad specialiai jai ruošiate naują automobilį: montuojate, konstruojate. Kodėl pasirinkote „apsunkintą“ variantą ir nekeliavote vienu iš „Unt kampą“ kolekcijoje esančių automobilių?  

– Taip, būtent kelionei pirkome „Moskvich 2715“ automobilį, kurį patys ir „pastatėme ant ratų“. Kai jau apsisprendėme dėl kelionės tikslo, kitas klausimas buvo – su kuriuo automobiliu važiuosime. Su turimais pasirodė neįdomu – per mažas iššūkis. Be to, šio modelio automobilio savo kolekcijoje dar neturėjome. Tad vienu šūviu nušovėme du zuikius: įsigijome naują modelį savo kolekcijai ir automobilį kelionei.

– Kiek laiko truko visas pasiruošimas – automobilio paruošimas?

– Darbus pradėjome vasario mėnesį, tik įsigiję automobilį. O baigėme prieš pat kelionę – liepos pabaigoje. Net nespėjome normaliai jo išbandyti – nuvažiuoti ilgesnio atstumo.

– Automobilių restauravimas Jums nėra naujiena, bet visgi kas buvo šiame procese sunkiausia?

–  Sunkiausia turbūt buvo rasti laiko. Gyvenimo ritmas dabar labai greitas, tad sunkiausia atrasti laiko hobiui – kelionėms, restauravimui, svajonėms (šypteli – aut. pat.).

 – O su kokiais sunkumais/netikėtumais/iššūkiais susidūrėte jau pačioje kelionėje?

– Net nežinau ką atsakyti – viskas klostėsi tiesiog puikiai. Automobilis „kaprizų“ nerodė, gedimų neturėjome. Oras mus tikrai lepino: visos dienos buvo praktiškai be lietaus, vyravo apie 30 laipsnių šiluma. Net pačiame šiauriausiame Europos taške buvo saulėta ir 22 laipsniai.

– Tokiu atveju klausimas: kaip kelionė be oro kondicionieriaus automobilyje..? 

– Kadangi su tokiais automobiliais esame nuvažiavę daug tūkstančių kilometrų, keliauti be kondicionieriaus jau esame įpratę. O iš kitos pusės – tai tik pliusas. Kaip sako motociklininkai, esi arčiau aplinkos: jauti vėją, kvapus, temperatūrą, drėgmę, palaikai ryšį su aplinka (juokiasi – aut. past.).

– Jei iššūkių ir sunkumų nebuvo, tai gal įvardintum gerąsias kelionės patirtis. Na, žinai, kai tikiesi blogiau, bet realybėje buvo visai neprastai?

– Na, ruošėmės gal ne pačiam blogiausiamscenarijui, nes iki šiol nežinau, ką būtume darę, jei būtume kelyje sugedę nepataisomai... Bet buvome pasiruošę įvairiausioms situacijoms: turėjome daug atsarginių detalių, įrankių, stovyklavimo įrangos. Manau, geras pasiruošimas tapo „draudimu“ nuo nelaimių.

– Kokį maksimalų greitį kelionėje pasiekėte? Gal ruošdami automobilį jį kažkaip „paturbinot“?

– Visos kelionės metu buvo normalus, komfortiškas greitis – 80 km/h. Automobilis yra visiškai standartinis, nemodifikuotas. Be to, modifikuoti jo ir negalėtume, nes jis turi istorinį statusą. Vidutinės kuro sąnaudos kelionėje siekė 8,28 l/100 km.

– Ar keliaudami svarstėte, kiek Jūsų kelionė būtų kitokia, jei būtumėte keliavę šiuolaikiniu automobiliu?

– Taip, nes laiko pokalbiams tikrai netrūko. Keliaujant šiuolaikiniu automobiliu viskas būtų daug paprasčiau, greičiau, patogiau, bet tuo pačiu ir pradingtų nuotykio jausmas. Tai – ne mums (šypteli – aut. past.).

– Labai įdomu, ar Jūsų transportas atkreipė kitų žmonių dėmesį? Kaip ten bebūtų, važiavote ne tik kad senoviniu, bet puikiai atpažįstamu „rusišku“ automobiliu, nors ir lietuviškais registracijos numeriais. Nei karto neiškilo kokių nepatogių, kuriozinių situacijų vertinat šių dienų geopolitinį kontekstą?

– Na, ko jau ko, bet dėmesio tikrai netrūko. Gal kartais ir per daug buvo: kur sustodavome – degalinėje, parduotuvėje – žiūrėk jau eina žmonės prie automobilio, fotografuoja, klausia mūsų koks modelis ir t.t. Pastebėjome, jog vykstant per Baltijos šalis, visi puikiai atpažįsta, kas tai per automobilis, sulaukėme tiesiog daugiau „liuksų“. O Suomijoje, Norvegijoje retas žmogus yra matęs tokį automobilį ir dažniausi klausimai buvo: „Koks tai modelis? Kada pagamintas?“ ir nelabai „patogus“ klausimas – „Kur pagamintas?“... Tiesą pasakius, keliaujant jokių nepatogių, kuriozinių situacijų nėra buvę. Ir nebūtinai šioje kelionėje. Gal dėl to, jog visada esame tam šiek tiek pasiruošę ir stengaimės, kad neliktų vietos neteisingoms interpretacijoms. Gal ir keistai atrodys, bet pvz. stengiamės nevilkėti treningų, kultūringiau rengiamės. Važiuodami automobiliu visada ant Moskvich automobilio uždedame Ukrainos vėliavėlę. Pats remiu ir palaikau Ukrainą. Turbūt dėl to „gyvai“ nepatogių momentų ir išvengiame, ko nepavyksta išvengti socialiniuose tinkluose. Ten jau yra visko: kad mus remia teroristinė valstybė, kad esame „vatnikai“, sovietinio šlamšto garbintojai ir t.t. Visa tai ignoruojame, į diskusijas nesiveliame, nes tokios diskusijos veda „į niekur“. Apskritai, tai labai platus klausimas, bet manau dabar ne apie tai.

– Teisingai, ne apie tai, o apie kelionę. Ar gerai supratau, kad nakvodavote automobilyje?

– Ne, automobilyje nenakvojome. Miegodavome palapinėje, dažniausiai – prie vandens telkinių. Beje, per visą kelionę nakvynei neišleidome nė cento. Apskritai, bendra visų kelionės išlaidų suma siekia 1 tūkst. 267 eurų.

– Ar planas, apgalvotas namuose prieš kelionę, pavyko 100 proc. ir ar pateisinote prieš išvykimą išsikeltus lūkesčius?

– Taip, galiu drąsiai teigti – viskas pavyko 100 proc. Šiuo metu net nesugalvoju, kas galėjo būti geriau. Viskas įvyko taip, kaip buvo suplanuota ir kelionė, kuri atrodė sunkiai pasiekiama, tapo tikrove. Be jokių gedimų, be nakvynės viešbučiuose, bet su dideliu noru, užsidegimu ir tikėjimu, kad viskas yra įmanoma. Kelionės šūkis buvo: „Būk atsargus su savo svajonėmis – jos gali išsipildyti“ ir jis išsipildė iki paskutinio kilometro.

– Koks apskritai buvo šios Jūsų kelionės, šio išsikelto iššūkio pagrindinis tikslas: tiesiog pasiekti „finišą“; parodyti automobilio „galias“; įvertinti patiems savo galimybes ir t.t.?

– Pagrindinis tikslas buvo, be abejo, pasiekti Nordkapą, užsidėti „varnelę“, kad ten buvome. Antras – parodyti, jog net ir su tokiu automobiliu galima įveikti ilgus atstumus, nors nemažai skeptikų siūlė mums iškart važiuoti į metalo supirktuvę (šypteli – aut. past.). Ir dar norėjosi paskleisti žinią, jog nereikia nei naujausio modelio automobilio, nei didelės sumos pinigų, kad susikurtum gyvenimo nuotykį. Reikia tik noro ir drąsos išeiti iš komforto zonos.

 – Tikiu, kad po sėkmingai įveikto etapo galvose sukirbėjo kokia nors kita beprotiška mintis, tad – kur ir kada toliau?

– Minčių įvairių kyla, bet jų kol kas neišduosiu. Jos, kaip ir norai, išduoti praranda galią (šypteli – aut. past.). O šiandien norime ir galime pasakyti tik vieną: svajokite ir veikite. Nelaukite „geresnio laiko“, „kitų metų“, „kai bus daugiau pinigų“ ar „kai viskas susitvarkys“. Laikas nestovi, jis bėga. Ir vienintelis būdas įgyvendinti svajones – žengti pirmą žingsnį. Ačiū visiems, kurie palaikė, sekė, komentavo ar net siūlė „važiuoti tiesiai į metalo laužą“ – būtent Jūs davėt dar daugiau motyvacijos šią svajonę paversti realybe.

– Ačiū už šį pozityvų ir itin motyvuojantį pokalbį. Laukiam kitų Jūsų su tėčiu staigmenų.