Skemų socialinės globos namai praturtėjo dviem alpakomis (0)

Skemų socialinės globos namų bendruomenę prieš keletą dienų papildė dvi naujos gyventojos – alpakos Vanilė ir Capucininė. Kupina gerų emocijų įstaigos vadovė Greta Žilėnienė pabrėžė, kad gyvūnai atkeliavo ne kaip pramoga ar egzotika, o kaip dar viena gyventojų terapijos galimybė, mat alpakos pasižymi ypatinga nauda intelekto ir psichosocialinę negalią turinčių asmenų geresnei savijautai.

 Idėja „iš oro“

Idėją didžiulėje Skemų socialinės globos namų teritorijoje rasti vietos naujoms gyventojoms pasiūlė vieno iš gyventojų artimieji – juokaudami direktorei pasakė, kad dabar įstaigoje tetrūksta alpakų slėnio, nes tikriausia net nenumanė, kad vadovė yra linkusi įgyvendinti net ir pačius ekstremaliausius pasiūlymus.

„Aprodžiau mūsų įstaigoje pradėtą kurti ir visai netrukus atsirasiantį terapinį sodą: pasakojau apie pradėtus darbus ir kuo veikla sode naudinga demencija sergantiems žmonėms. Žvalgydamiesi aplink jie šyptelėjo, kad atsiradus sodui betrūks pas mus alpakų slėnio. O aš tą mintį „pasigavau“, nes esu girdėjusi apie tikrai stiprų terapinį šių gyvūnų poveikį. Paskambinusi Birutei Dapkienei pasikonsultuoti, ar tokia idėja galima mūsų įstaigoje ir jei galima, kur ieškoti alpakų, išgirstu džiugią žinią, kad dviem jos augintoms alpakoms atėjo laikas atsiskirti nuo bandos, tad galėtų jas mums atvežti“, – sėkme ar sutapimu pati sunkiai tikėjo G. Žilėnienė.

Kol kas pratinasi

Taip bendradarbiaujant su alpakų gyvenimo subtilybes puikiai išmanančia B. Dapkiene, Skemų socialinės globos namų bendruomenė įrengė dviem naujokėm aptvarą šalia 19 ha teritorijoje esančio tvenkinio.

Anot direktorės, nors gyvūnai atvyko terapiniams susitikimams, Vanilė ir Capucininė – balta ir ruda alpakos – kol kas lankytojų dar nepriima: visi jomis grožisi iš toliau, stovėdami prie tvoros. Tokia tvarka galioja bet kokį gyvūną perkėlus į naują erdvę, nes naujakuriams reikia „prisijaukinti“ naujus namus. Visgi G. Žilėnienė pastebėjo, kad merginos – gan drąsios ir jau pirmąją dieną ramiai rupšnojo žolę.

Kiek laiko skemiškiai žavėsis alpakomis kol kas nėra sutarta, tačiau tikėtina, kad aptvare jos ganysis iki leis gražūs rudenio orai: „Ar pasiliksime jas per žiemą – nežinia, nes pasiliekant reikėtų irgi pasirūpinti tinkamomis sąlygomis: turėti kažkokį tvartelį. Dabar jos turi stoginę, kurią mūsų darbininkai padarė iš senų pavėsinių, stovėjusių kažkada įstaigos teritorijoje“.

Terapija visiems

Pašnekovė pasakojo, kad įstaigoje gyvenantys paslaugų gavėjai labai laukė šių gyvūnų atvykstant ir labai nori jais rūpintis bei prižiūrėti. Siekiant edukuoti ir, be abejo, išvengti nesusipratimų, ant aptvaro buvo pakabinta informacija, ką gyvūnai ėda ir kuo galima juos maitinti. Visgi alpakų priežiūra rimčiau rūpinasi įstaigos personalas užtikrindami, kad Vanilė ir Capucininė jaustųsi saugiai ir ramiai.

„Nemažai mūsų įstaigoje yra vienišų asmenų, išgyvenusių ir dideles netektis. O juk gyvūnas padeda mažinti socialinę atskirtį ir nesijausti vienišu. Nes alpakos – kalba! Ypač Vanilė. Nežinau, ką ji ten murma (juokiasi – aut. past.), bet kalba ir tai yra labai smagu, nes nuėję prie tvoros gyventojai labai atidžiai klausosi. Ne paslaptis, kad nauda yra ne tik paslaugų gavėjams, bet ir įstaigos darbuotojams. Gyvūnas nėra įprastas, jis kelia šypseną bei geras emocijas: per pietus nueinam ir mes pabendrauti su jomis, o jos tokios taikios, švelnios. Pažiūrėjai, ir dingo blogos emocijos“, – vien pasakodama šypsojosi G. Žilėnienė.

Žvelgdama dar plačiau, direktorė atkreipė dėmesį, kad įstaigos paslaugų gavėjai užsiima vilnos vėlimu, tad jei viešnios čia užsibūtų ilgiau – prireiktų jas apkirpti – vilną taip pat galėtų panaudoti praktiniams užsiėmimams.