Tekančios saulės šalies atstovai pasveikino rokiškėnus (foto) (0)

Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio bibliotekos bendruomenė, į svečius pasikvietusi Japonijos ambasados delegaciją, dar kartą paneigė skeptikų mintis, kad provincijoje, Rokiškyje, nevyksta nieko įdomaus. Antradienį, Japonų kultūrą, istoriją, papročius ir gyvenimo būdą perpratusios ir išmanančios ambasados atstovės bibliotekoje susibūrusius smalsuolius supažindino su tradicinės, kelis šimtmečius siekiančios arbatos gėrimo ceremonijos paslaptimis, demonstravo kimono ir mokė kaligrafijos.

Prisistatė Rokiškiui

Pristatyti paslaptingą ir intriguojančią savo šalies kultūrą į Rokiškį atvyko Japonijos ambasados antroji sekretorė Kultūros reikalams Sachiyo Watanabe, administracijos darbuotoja Haruka Seto ir dvi lydinčios darbuotojos.

Bibliotekos direktorė Daiva Vilkickienė pasidžiaugė ir dėkojo, kad buvo taip paprasta unikalios bei savitos kultūros atstoves pasikviesti į svečius. Rajono savivaldybės Kultūros ir komunikacijos skyriaus vedėja Irena Matelienė viešnioms padovanojo leidinius apie Rokiškio kraštą: „Meilė iš 201 žvilgsnio“ linkėdama pamilti Rokiškio kraštą ir dar kartą čia sugrįžti.

Per pusantros valandos trukusį pristatymą, Japonijos kultūra besidomintiems rokiškėnams 25-erius metus ambasadoje dirbanti Haruka Seto pasakojo šalį garsinančios arbatos gėrimo ceremonijos atsiradimo ir vystymosi istoriją, supažindino su pagrindiniais principais ir atsakė į klausimus.

Neneigia bendrystės  

Kalbant apie rytų šalių – Kinijos ir Japonijos – gyventojus, ne vienam pasitaiko suklysti: nors šalys – labai skirtingos, jų gyventojai iš pirmo žvilgsnio, yra labai panašūs ir atspėti žmogaus tautybę būna sunku.

Bendrystės neneigė ir Haruka Seto sakydama, kad beveik visos, dabar japoniškomis laikomos tradicijos yra atkeliavusios iš Kinijos. Arbatos gėrimo ceremonija taip pat yra viena jų.

„Japonija – nelabai didelė šalis, tad mums didelę įtaką darė Kinija. Visgi, šiokie tokie pokyčiai vyko: per ilgą šalies gyvavimo istoriją mes du kartus labai rimtai uždarėm savo šalį, ir tuo metu viską savotiškai perdarinėjom. Dabar atrodo, kad japonų kultūra labai skiriasi nuo kinų. Bet arbata atkeliavo iš Kinijos maždaug IX a. pradžioje. Arbatą labai gerdavo vienuoliai, kad meditacijos metu neužmigtų ir galėtų susikaupti. Laikui bėgant, pradėjo galvoti, kaip visa tai išpildyti gražiau ir oficialiau. Ėmė galvoti apie ritualą. XVI a. būtent vienuoliai ištobulino šią ceremoniją“, – su ceremonijos ištakomis supažindino viešnia.

Buvo tik vyrų atsakomybė

Anot H. Seto, pradžioje oficialiai tuo užsiimti buvo tik galima vyrams: arbatą gerdavo samurajai ir budizmo vienuoliai: „Kai XIX a. antroje pusėje baigėsi feodalizmas, vyrams ši tradicija nebebuvo įdomi. Arbatos ceremonijos mokyklos labai kentėjo dėl to, todėl pradėjo pratinti moteris. Japonijoje labai vystosi kolektyvizmas, todėl buvo nuspręsta, kad visos moterys turi mokytis arbatos ceremonijos subtilybių ir kaligrafijos, kaip vieno iš pagrindinių išsilavinimų. Be šių žinių buvo labai sunku moterims ištekėti į gerą šeimą. Po Antrojo pasaulinio karo ši tradicija buvo tęsiama: mano mamai dabar yra 80 metų, jos kartos moterims reikėjo žinoti tą arbatos ceremoniją. Mama turėjo meistrės licenciją. Maždaug nuo 1980-ųjų, šio reikalavimo nebeliko“.

Visgi viešnia atkreipė dėmesį, kad dabar laibai daug kur užsienyje galima sutikti žmonių iš Japonijos ir vėl po truputį atkreipiamas dėmesys į tradicinę kultūrą.

Parodė sušiuolaikintą variantą

Arbatos gėrimo ceremoniją pristačiusi H. Seto prisipažino, kad Rokiškyje pristatoma šiek tiek „sušiuolaikinta“ versija: „Atsivežėm staliuką, pagamintą specialiai parodomajai programai. Nes tradiciškai, visa ceremonija vyksta ant grindų, ant tatami. Tai yra naujoviška forma, atsiradusi prieš 150 metų“.

Bibliotekoje susibūrę rokiškėnai dalyvavo tik vienoje arbatos gėrimo ceremonijos dalyje. Paaiškėjo, kad oficialiai ji susideda net iš trijų dalių ir trunka apie 4 val.: prasideda vaišingumo ceremonija, besitęsiančia 2 val. Po jos daroma trumpa pertrauka ir visi susiburia stipriosios arbatos ceremonijoje (trukmė – 1 val. 30 min.). Ceremoniją užbaigia pusės valandos trukmės silpnosios arbatos gėrimo ceremonija. Skirtumas tarp stipriosios ir silpnosios arbatų – jų tekstūra: stiprioji yra labai tiršta, primenanti trintą sriubą, ir labai stipriai tonizuoja. Tuo tarpu silpnoji yra tolygi paprastai arbatai.

Nors ir šios, pasak H. Seto, padauginti nederėtų – geriama tik pusketvirto gurkšnio.

Čia žiniomis besidalinančiai viešniai iš auditorijos atskriejo klausimas, kas nutiktų išgėrus pilną, lietuviams įprastą, puodelį tokios arbatos ir ar po pusketvirto karto galima japonų prašyti pakartoti?

„Jei išgersite pilną puodelį, naktį tikrai nemiegosite. Todėl mes ją ir darome mažais kiekiais. Vadovėliuose rašoma, kad svečiams galima kartoti kiek nori, bet iš tikrųjų kiek kitaip: jei svečias gers antrą kartą, gerai – rodo, kad mano arbata jums patiko, bet trečią kartą prašyti jau nebegalima“, – juokėsi japonė.

Svarbiausia – pagarba kitam

Prieš dalyvaujant japonų arbatos gėrimo ceremonijoje, reikia susipažinti su daugybe įvairių smulkmenų bei niuansų, kurių nežinojimas gali lemti ir ne visai malonią ceremonijos baigtį.

„Svečiui duodamas vienas puodelis, kurio gražiausia vieta turėtų žiūrėti į namų šeimininkę. Nėra mandagu, jei svečias iš karto gers iš gražiosios pusės. Reikia gerianti po truputį sukti į šoną, kol ta gražioji pusė atsukama į geriantįjį. Kai išgeria iki gražiausios vietos į save, gali pasigrožėti ir svečias. Puodelį atiduoti reikia taip pat atsukus gražiąja puse į šeimininkę. Taip rodoma pagarba vienas kitam. Arbatos putą galima siurbti su lengvu garsu. Tada šeimininkė išgirsta, kad arbata patiko ir svečias išgėrė viską“, – čia pat gamindama japonišką arbatą pasakojo H. Seto ir pridūrė, kad milteliniu pagrindu gaminta žalioji arbata neištirpsta, todėl reikia ją gerti iš karto, vos patiektą. Palaukus ilgiau, atsiranda nuosėdos.

Jos ragauti buvo pakviesti trys drąsiausi žiūrovai: avantiūrai ryžosi Juozo Tubelio progimnazijos moksleiviai.

Ceremonijai pasibaigus, japoniškas tradicijas išmananti viešnia paaiškino, kad visi naudoti reikmenys yra švarūs, bet susirinkus svečiams ir jiems žiūrint, indai dar kartą simboliškai praplaunami, nuvalomi: „Tai reiškia, kad švarinam sielą, ruošiamės susikaupti ir patiekti arbatą. Lygiai taip pat po ceremonijos, arbatą ruošusi šeimininkė, svečiams stebint, turi simboliškai susitvarkyti. Jie patys nieko nedaro, bet dalyvauja morališkai. Nelabai mandagu, jei atsigeri arbatos ir išeini. Ceremonijoje viskas labai racionaliai apgalvota, nėra jokių pašalinių, nebūtinų judesių“.

Mokosi 10 metų

Dabar arbatos gėrimo ceremonijos paslapčių moterys nebeprivalo mokytis, tačiau Japonijoje ir šiomis dienomis veikia senovinių subtilybių mokančios mokyklos. Pasak H. Seto, norint tapti licencijuota meistre, mokytis reikia net 10 metų.  

Visos ceremonijos metu Rokiškio bibliotekoje vyravo tyla ir susikaupimas, tad susirinkusiems iškilo klausimas: ar ceremonijos metu galima kalbėti?

„Nedraudžiama kalbėti, tik reikia žinoti, kada tylėti (šypteli – aut. past.). Juk tai – meditacija. Pavyzdžiui, kai jau leidžiama valgyti saldumynus (prieš geriant arbatą, svečiams duodama suvalgyti tradicinė japonų desertą „moči“, nes arbata būna karti, tad reikia prieš tai kažko saldaus) iki tol nelabai kalbama. Yra ir temų, kurių nedera paliesti: apie ligas, politiką. Arbatos gėrimo ceremonija ištobulinta XVI a., kai Japonijoje samurajai kovojo tarpusavyje, todėl karo temos buvo irgi tabu“, – kalbėjo H. Seto.

Brangus drabužis

Japonai garsėja pagarba ne tik arbatai, tradicijoms ir žmonėms. Ši tauta itin saugo ir savo tradicinius drabužius – kimono. Rokiškio bibliotekoje mitais apipintą apdarą demonstravusi viešnia pasakojo, kad seniau kimono labai saugojo ir gerbė, todėl stengiamės tiesiogiai neliesti savo kūnu: „Po viršutiniuoju visada turi būti apatinis kimono. Kad jis kuo mažiau dėvėtųsi. Šis drabužis neturi konkretaus dydžio, todėl jį perduodavo mamos savo dukroms. Ilgį galima reguliuoti, derinti, viską sutvirtinant juostomis. Kai kimono visai susidėvėdavo, jo išmesti taip pat nedrįsdavo – stengėsi kiek įmanoma panaudoti dar kartą: siūdavo rankines ar kokį kitą reikalingą daiktą. Kimono yra iš šilko, juosmenį juosiančio kopi (diržas – aut. past.) ilgis 3-4 metrai. Skiriasi jų rankovių ilgis: ilgas rankoves turėdavo dar netekėjusios mergaitės, taip pat rengiantis iškilmingomis progomis“.