Vašingtono įžymybės, dviveidiškasis Detroitas ir nepamirštamos pamokos (foto) (0)

Besibaigiant metams įprasta prabėgomis, o gal „viename ar kitame“ prisiminime stabtelėjus ilgiau, apžvelgti praėjusius metus. Paprastas klausimas „Kokie buvo metai?“ leidžia vėl iš naujo „nugyventi“ 2024-uosius: nuo itin šalto sausio, balandį susiformavusių sniego pusnynų, kai namuose jau buvo išjungtas šildymas, iki vasarinio poilsio bei atradimų, Ed Sheeran koncerto ir, be abejo, rudeniop „užklupusios“ vienos iš įsimintiniausių gyvenimo kelionių... Nors juokiuosi, kad prisiminimai apie viešnagę Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) jau – pernykščiai, o visi sako, jog įspūdžiais geriausia yra dalintis iš karto, pasirodo, kad bėgantis laikas taip pat suteikia žavesio patirtiems išgyvenimams ir net šiek tiek juos išgrynina. O esmės laikas nepakeičia, nes atmintyje ilgiausiai išlieka bet koks pirmasis kartas...

Priminimas

Apie tai, kokių tikslų vedini keliavome už Atlanto, jau pasakojau, tad tik priminsiu, kad JAV kongreso finansuojama programa „Open World“ 6 asmenų delegacijai iš Lietuvos suteikė galimybę ne tik semtis darbinės patirties, bet ir pažinti vieną didžiausių bei galingiausių pasaulio šalių.

Nors 10-ies dienų kelionė buvo įvardijama, kaip darbinis vizitas, tačiau per tą laiką turėjome nemažai galimybių pamatyti skirtingas Amerikos ir amerikiečių gyvenimo puses.

Juk negalima pirmą kartą į šalį atvykusiems žmonėms neparodyti nors truputėlio jos didybės, grožio, šalies identitetą kūrusių svarbiausių reiškinių: Kapitolijaus, Baltųjų rūmų, Prezidento Abraomo Linkolno memorialo ar Vašingtono monumento. Būtent šiuos objektus ir aplankėme viešnagės JAV sostinėje metu, delegacijoms organizuotoje ekskursijoje.

Kur tas dzingt?

Mūsų kelionę sudarė dvi dalys: porą dienų praleidome Vašingtone, likusį laiką – Detroite. Įtariu, dauguma dabar šyptelėjo, kaip mano kolega, išgirdęs, kad lankysimės būtent šiame mieste, paklausęs: „Ko į tą šiukšlyną važiuojat?“. Taip, šio miesto istoriją žino turbūt visas pasaulis, tačiau aš sąmoningai „namų darbų“ neatlikau iki galo ir iš esmės nesinagrinėjau Detroito praeities. Žinojau faktą, žinojau priežastis ir pasekmes, bet viena yra girdėti kitų kalbas, visai kas kita – pamatyti ir patirti savo akimis. Bet apie viską iš eilės.

Taigi – dvi dienos JAV sostinėje. Kokios jos? Kupinos jaudulio, smalsumo, nuovargio, o kartu ir – sutrikimo.

Paatvirausiu: vyliausi, kad pamačiusi iki tol tik filmuose matytas grožybes negalėsiu sulaikyti emocijų, bet to laukto „dzingt“, kai širdis šoka iš pasitenkinimo, būdama Vašingtone taip ir nepajaučiau... Buvo labai gera, labai malonu, didžiavausi stovėdama ant laiptų, vedančių į Linkolno memorialą ir matydama prieš akis į dangų kylantį Vašingtono paminklą, bet galvoje sukosi mintis, kad kažkas su manimi ne taip... Laimė, mano nerimą greitai išsklaidė kolegė, pasidalinusi tokia pat mintimi, kad niekaip nesulaukia vidinio „wow“. Pradėjom juoktis supratusios, kad viskas mums gerai, o aš nujaučiau, kad „dzingt“ bus grįžus namo.

Taip ir buvo: grįžusi namo po poros dienų mačiau žinių reportažą, kuriame rodė Baltuosius rūmus ir juos juosiančią tvorą, prie kurios, tik keletas dienų atgal, asmenukę dariausi ir aš – „dzingt!“. Tai pasikartojo ir per šias šventes, visai netyčia įsijungus filmą „Kalėdos Vašingtone“.

Puikiai žinau, kad tokių „dzingt“ dabar bus dar ne kartą.

Įspūdis tik patiems pamačius

Mums labai pasisekė, kad prieš skrydį į Detroitą turėjome laisvą rytą, tad sutarėme aplankyti Nacionalines Arlingtono kapines.

Neįmanoma pasakojimu perteikti jausmo, kai vietoje, iš kurios atsiveria įspūdingiausia viso Vašingtono panorama, matai ir neaprėpiamą daugybę vienodų antkapių, išsidėsčiusių net 48-iose sekcijose. Vienu metu tavyje maišosi didžiavimasis svetima šalimi ir puoselėjama pagarba gyvybę už šalį atidavusiems kariams, gerėjimasis tuo, ką matai – tvarka, išlaikoma lygiagrečia antkapių išdėstymo struktūra – o kartu ir siaubas suvokiant, kokia baisi tragedija – karų tragedija – čia atsispindi.

Būtent Arlingtono kapinės man paliko didžiausią įspūdį Vašingtone, kurias, mano nuomone, į JAV sostinę keliaujantys lietuviai aplankyti turėtų pirmiausia.

Kas tas Detroitas?

Detroitą pasiekėme vėlyvą penktadienio vakarą, tačiau laiko pažinti miestą išsamiau turėjome net savaitę.

O kas tas Detroitas? Kažkada buvęs vienas didingiausių, prabangiausių ir brangiausių JAV miestų jau dešimtmetį bando kilti iš dugno. Ar jam sekasi? Po viešnagės mieste manau, kad taip, nors tam prireiks dar nemažai laiko. Bet bendruomenės, verslai tiki savo miestu ir tiki galimybe jį prikelti.

Visgi, sunku vienareikšmiškai pasakyti koks šiandien yra miesto veidas, nes paradoksai šiek tiek glumina.

Pavyzdžiui: senamiestyje esančiame Detroito meno institute (DIA) – viename iš 5 didžiausių meno muziejų JAV, eksponuojami Rembranto, Pikaso, Vincento Van Gogo ir kitų žymių tapytojų paveikslų originalai, verti nenusakomos pinigų sumos, bet už instituto sienų, gatvėje, miega benamiai amerikiečiai, dienomis stovintys šalia kelio ir rankose laikantys kartono lapus su užrašu: „Esu benamis. Karo veteranas. Padėkite“, lyg dirbdami kasdienį darbą, už kurį moka. Kartais prasiveria vieno-kito sankryžoje stovinčio automobilio langas, pamatai išlendančią ranką ir varguoliui į saują pažeriamus centus.

Nenuskaitomas dviveidis

Priemiesčių gyventojai, lygiai taip, kaip rodo filmuose, išvažiuodami iš namų vis dar neužrakina durų, tačiau visame pasaulyje Detroitas garsėja (ar tikrai garsėjo) nusikalstamumu.

Rodydami savo apylinkes priemiesčių gyventojai pasakoja, kad vos viena gatvė skiria, sakytum, du skirtingus pasaulius: vienoje pusėje stovi paprasti, tačiau mieli ir jaukūs dirbančių ir vidutines pajamas gaunančių amerikiečių namai, bet vos už šimto metrų matai apleistus sklypus, sudegusius namus, nors juose dar „rusena“ gyvastis – matyti žmonės.

Tik senųjų Detroito gyventojų prisiminimuose išlikusiame kažkada viename gražiausių bei brangiausių miesto viešbučių dabar šeimininkauja narkomanai ir klesti prostitucija, nors už poros šimtų metrų jau renesansą išgyvenantis senamiestis. Apleistų pastatų čia dar taip pat gausu, visgi negali nematyti švarių gatvių, tvarkingų praeivių ir kylančios miesto savivertės, negali nesižavėti išlaikytais senosios architektūros statiniais, tokiais kaip „Fisher Biuldig“, išorėje – lyg ir apsitrynusiais, bet viduje spindinčiais aukso atspalviais, marmuru ir pakerinčiais kelias dešimtis metrų aukščio siekiančiomis, freskomis išdailintomis lubomis.

Jei pavyksta patekti į „Fisher Biulding“ aukščiau, nei pirmojo aukšto fojė, atsiveria kerinti Detroito panorama. Mums pasisekė pakilti net į 21-ąjį aukštą ir pamatyti rudenio atspalviais nusidažiusį miestą.

Visai netoli (na, imant amerikietiškus, ar net – detroitiškus mastelius) senosios miesto architektūros stūkso šiuolaikinė architektūra ir stiklais dabinti dangoraižiai. O kas svarbiausia – vieni kitiems jie netrukdo.

Kažin ar galima rasti labiau dviveidišką miestą, nei Detroitas.     

Miesto perlai

Tačiau, kad ir kokias nuotaikas šiandien jis spinduliuoja, miesto perlai traukė ir traukia turistus iš viso pasaulio: Henri Fordo muziejus su jame saugomais pirmaisiais mašinų pramonininko automobilių modeliais, unikaliais senaisiais ir vienetiniais šalies Prezidentų automobiliais, išlikusiu vieninteliu iš 5 apskritai pasaulyje buvusių anglių gabenimo traukinių, vienas seniausių geležinkelio sąstatų pasaulyje. Muziejus, kuriame eksponuojamas net originalus Tomo Edisono parašas, išraitytas cemente 1928-aisiais, H. Fordui statant pirmąją gamyklą.

Muzikos mylėtojai niekada neaplenkia „Motown“ muziejaus, prie kurio „prisilietė“ legendinis Michaelis Jacksonas, padovanodamas savo skrybėlę ir deimančiukais puoštą pirštinę, kartu su kelių šimtų tūkstančių dolerių auka. Paradoksas, tačiau bankroto sužlugdytame mieste, kurio atgimimui reikalingos dar nesuskaičiuotos investicijos, puikiai gyvuojančiam ir senovinę dvasią išlaikančiam „Motown“ muziejui privatūs asmenys skyrė kelis milijonus dolerių ir jei po keleto metų keliausite į Detroitą, šį muziejų, greičiausia, rasite jau naujame ir visai kitokiame pastate.

Tai, kuo dalinuosi, tik vienas-kitas mūsų aplankytas miesto perlas, nes pažinti, patyrinėti, pamatyti ir pajausti tikrai galima kur kas daugiau.

Lietuviška dvasia

Vienas pirmųjų mūsų susitikimų Detroite buvo su vietos lietuvių bendruomene. Nors Detroitą pasiekėme praėjus vos trims dienoms po to, kai išvykom iš Lietuvos, o ir grupėje kalbėjomės lietuviškai, vis tik už kelių tūkstančių kilometrų išgirsti lietuviškai kalbantį didelį būrį žmonių ir pamatyti bažnyčią, kurios ženklą puošė Lietuvos trispalvė, buvo labai malonu.

Mus priėmusi bendruomenė kaip tik rinkosi į sekmadienines pamaldas. Rigonda Savickas, Detroito Lietuvių bendruomenės pirmininkė, aprodė lietuviškąją mokyklą, kurioje vyksta savaitgalio pamokėlės lietuvių kalba 80-čiai vaikų.

Kiekvieną savaitgalį susiburianti bendruomenė turi tradiciją – vaišintis lietuviškais patiekalais, tad maloniai nustebome vidury Detroito sulaukę lietuviško kugelio, cepelinų ir net analogiškų gimtojo krašto skoniui, šaltibarščių!

Įsijautimas

Nebuvom nuobodūs ir nesilankėme tik muziejuose. Detroite veikianti lietuvių įmonė „Strategic Staffing Solutions“, kuriuos taip pat aplankėme vizito metu, mūsų delegacijai įteikė dovaną: bilietus į ledo ritulio varžybas. Taip, puikiai žinome, ką amerikiečiams reiškia ledo ritulys – ką lietuviams krepšinis – tad tokia patirtis, gyvai stebėti ne tiek žaidimą, kiek tūkstantinę žiūrovų minią, buvo kažkoks kosmosas. Kad ir koks skeptikas bebūtum, nori nenori, emocijos įtraukia. 

Lygiai taip pat, kaip amerikietiško Helovino nuotaika.

Čia turiu kiek nukrypti į šoną ir pasakyti, kad programos „Open World“ viena iš sudedamųjų dalių – gyvenimas vietinėse šeimose. Nežinau, deja ar valio, bet iš mūsų 6 keliautojų, tik aš viena galiu džiaugtis tokia patirtimi: 7 dienas praleidau amerikiečių šeimoje. Ar tai buvo naudinga? O, taip.

Tikrai niekada negalvojau, kad pasitaikys proga sudalyvauti amerikietiškame Helovino vakarėlyje. Ta jų kostiumų, kaukių, dekoracijų ir šėlionių pasiutpolkė valdo stipriau, nei Kalėdinė dvasia. Nuoširdžiai sakau, atsidavimas šiai šventei valdo kiekvieną amerikietį, nesvarbu kiek jam metų: tiek kalbant apie namų dekoracijas lauke, tiek apie dalyvavimą Helovino šventėje, kuriai kostiumais rūpinamasi itin atsakingai.

Visą savaitę ne tik klausinėjau, kalbėjom, bet užteko ir tylomis stebėti, kad užvaldytų ta, vėl pasakysiu, unikali Helovino dvasia.

Tam tikro diskomforto per savaitę, be abejo, buvo, bet pirmoji kelionė į JAV buvo kupina ir kitų, gal net vienintelių, pirmų kartų. Ar tai buvo iššūkis? Taip. Ar aš su juo susidorojau. Taip.

Mums trūksta (pasi)tikėjimo

Kai grįžau, visi klausė tų pačių klausimų: „Ar patiko?“ ir „Kaip ta Amerika?“. Man patiko, Amerika laikosi kaip ir prieš mano kelionę – nesugrioviau nieko, o aš tas 10-im dienų analizuoju kur kas mažesniais žingsneliais.

Visų pirma, kelionė suteikė galimybę „išlysti“ iš patogios kasdienybės: galvoti, lakstyti, derinti, važiuoti visai kitokiais reikalais, nei įprasta darbe ar namuose.

Antra – galimybę pažinti, patirti, sužinoti, pamatyti, išmokti, ryžto daryti ir dalyvauti.

Trečia – dar kartą suprasti, kiek daug galiu. Labiausiai džiaugiausi ir didžiuojuosi tuo, kad nors buvau jauniausia komandos narė (tiek amžiumi, tiek darbo žurnalistikoje patirtimi), paklausti ir diskutuoti su pašnekovais bei kolegomis, tikrai turėjau apie ką. Mano nuomonė buvo vertinama, aš buvau vertinama.  

O ketvirtoji patirtis man, ko gero, buvo viena svarbiausių. Supratau, kad neretai leidžiame kitiems mūsų nevertinti, nes patys ne(pasi)tikime savimi. Gavę kažką gero galvojame: „Ar tikrai aš to vertas, ar tikrai galiu tuo pasinaudoti?“. Būna baisu priimtą laimę ir dovaną, nes, greičiausia, pats netiki savimi: netiki, kad sugebėsi, netiki, kad išdrįsi. Laukdama kelionės visą laiką apie tai galvojau ir, tiesą pasakius, jaudinausi ne dėl to, kad keliausiu į man dar neatrastus kraštus, bet dėl to, ar aš tikrai to nusipelniau. Kol, galų gale, pati sau „įkaliau“, kad jei mane pasirinko, reiškia einu teisinga kryptimi.

Tad Naujųjų metų proga ir Jums noriu palinkėti: labiau (pasi)tikėti savimi (ko netrūksta amerikiečiams), išdrįsti žengti nežinoma kryptimi ir priimti dovanas atvira širdimi nesukant sau galvos, jų nusipelnėte ar ne.