Idėja, kuri Lietuvoje daug ką pakeistų iš esmės: Dalius Trumpa tai vadina išskirtiniu šansu (15)

Lietuvos piliečiais tampame vos gimę, tačiau teisę dalyvauti valdant savo valstybę įgyjame tik sulaukę 18-kos. Ar įsivaizduotumėte Lietuvą, kurioje kiekvienas pilietis jau savo gimimo dieną automatiškai gautų balsavimo teisę? Verslininkas, mecenatas Dalius Trumpa įsitikinęs – tai būtų unikalus šansas įvykti milžiniškiems pokyčiams mūsų visų gyvenimuose. O ką apie šią drąsią idėją mano kiti ekspertai?

Šia tema specialioje laidoje diskutavo idėjos autorius verslininkas Dalius Trumpa, Jaunimo organizacijų tarybos prezidentas Lukas Kornelijus Vaičiakas, sociologas Vladas Gaidys ir žurnalistas, publicistas bei signataras Rimvydas Valatka.

Idėja gimė diskutuojant su vaikais

Prieš keletą metų diskutuodamas su savo sūnumis apie tai, kodėl jaunimas nėra linkęs balsuoti, verslininkas D. Trumpa iškėlė svarbų klausimą. Demokratijos pagrindas, pasak D. Trumpos, – žmogaus teisė balsuoti, tačiau jis įsitikinęs, kad mes šio pagrindo nesilaikome, mat piliečiai iki 18-kos balso teisės neturi.

„Aišku, jie balsuoti negali, tačiau už vaikus iki pilnametystės atsako jų tėvai, bet balsuoti už juos neturi teisės. Remiantis tuo, su sūnumis pradėjome galvoti, kas įvyktų, jei vaikai turėtų balso teisę. Mano supratimu, tai – labai perspektyvi idėja“, – laidoje kalbėjo verslininkas.

Anot jo, balsą iki pilnametystės už vaikus atiduoti galėtų tėvai, o šios idėjos įgyvendinimas panaikintų demokratinėse valstybėse įsitvirtinusią neteisybę – labai didelė žmonių dalis, Lietuvos kontekste, apie 500 tūkst. piliečių, neturi balso teisės.

Baiminasi dėl socialinės rizikos šeimų

Pradėjus garsiai kalbėti apie šią diskusiją, visuomenėje pasigirdo nuogąstavimų, teigiančių, kad socialinės rizikos šeimos nėra pakankamai sąmoningos balsuoti. D. Trumpa sako, kad tai – mažiausia problema.

„Ji labai lengvai išsprendžiama skaičiais. Vaikų, augančių asocialiose šeimose, šiuo metu Lietuvoje yra mažiau kaip 18 tūkst. Iš viso vaikų yra 500 tūkst. Tad tik labai nedidelė vaikų dalis auga asocialiose šeimose ir jų skaičius visada mažėja. Jeigu politikai atsigręžtų į jaunas šeimas, kurios augina vaikus, po kelerių metų mes apie šią problemą nekalbėtume, nes tokių šeimų Lietuvoje neliktų“, – idėją komentavo jis.

Štai sociologas V. Gaidys sakė, kad socialinės rizikos šeimos nėra tas aspektas, kuris kelia daugiausiai klausimų. Jis pateikė Prancūzijos pavyzdį ir teigė, kad tokios balsavimo teisės įvedimas daug galios suteiktų imigrantų šeimoms, kurios augina, pavyzdžiui, penkias ir daugiau atžalų.

„Imigrantai, turbūt, visose šalyse sustiprėtų kaip toks visuomenės elementas. Šiuo metu Lietuvoje tai neturėtų didelės reikšmės ir pavojų, tačiau ateityje tai galėtų būti problema“, – svarstė jis.

Jo nuomone, tokiu būdu atidaroma pandoros skrynia – dėmesys kreipiamas į vieną visuomenės grupę, tad kitos taip pat gali pradėti kvestionuoti savo svarbą ir pradėti prašyti daugiau teisių.

„Čia yra beribis koeficientų išskyrimas. Šiuo atveju, už vieną vaiką gaunama pusė balso. Tai ne tik už vaiką, bet ir už kažką kitą galima dalinti koeficientus, pavyzdžiui, tėvų nuopelnus valstybei. Todėl aš nematau išeities iš koeficientų skyrimo, neskaitant imigrantų problemos, kuri pasaulyje vienintelei Rytų Europai nėra svarbi“, – teigė sociologas.

Žurnalistas ir publicistas R. Valatka sakė, kad toks sociologo V. Gaidžio išsakytas požiūris apie imigrantus – ksenofobiškas ir rasistinis. Jis tvirtino, kad šie piliečiai Lietuvoje sulaukę 18-ikos įgis tokį patį svorį, kokį įgytų dabar.

„Jeigu imigrantai gimdo daugiau – anksčiau ar vėliau jie turės tokią įtaką valstybėje, kuri atitiks jų skaičių. Čia nėra argumentas. Kalbant apie koeficientus, vaikus auginti yra valstybės ekonomikos uždavinys. Čia nėra jokie koeficientai. Tas, kuris augina vaikus, turėtų turėti didesnį svorį, nes tai – 20-50 metų žmonės, kurie daugiausiai dirba ir rūpinasi valstybės ateitimi“, – atkirto jis.

Politikams nerūpi jaunimas

Pensijinio amžiaus žmonių – Lietuvoje net trečdalis. Tai – daugiausiai įtakos politiniams sprendimams turinti visuomenės grupė. R. Valatka sako, kad ši grupė nori iš valstybės tik gauti, bet nieko nebegali duoti, o tai – esminė problema.

„Šie rinkimai parodė, kad politikai jau ne tik pataikauja šiam sluoksniui, o jį atvirai papirkinėja. Mažiausiai nukentėjusiam nuo pandemijos sluoksniui buvo žadama 200 eurų, trylikta pensija. Prieš kitus rinkimus gal bus ir 52 pensija, ką gali žinoti. Jeigu atsirastų papildomi 500 tūkst. balsų kitoje visuomenės grupėje, politikai turėtų pasverti ir vienus, ir kitus“, – teigė jis.

Jam pritarė ir D. Trumpa, sakydamas, kad politikams nerūpi jaunas rinkėjas, o tai byloja ir šių metų rinkimų metu garsiausiai skambėję lozungai, žadantys geresnį rytojų vyresnio amžiaus žmonėms.

„Stebėjome šūkius tiems žmonėms, kurie ir išrenka valdžią. Politikai gudrūs, o patekti į Seimą nėra taip lengva. Jie žino juos išrenkančius rinkėjus, todėl į juos ir kreipia dėmesį. Iš abiejų pusių turi būti noras būti išgirstiems ir išklausytiems. Kai politikas žinos, kad egzistuoja papildomi balsai jaunų šeimų diapazone, apie tryliktą pensiją mes negirdėsime jokių kalbų“, – antrino verslininkas ir mecenatas.

Istorinė praeitis byloja apie pokyčius

Žurnalisto, publicisto ir signataro R. Valatkos nuomone, aptarinėdami šį klausimą turėtume atsižvelgti į balso teisę, kuri, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, nuolat kito.

„Kai man buvo 14 metų, daugelyje demokratinio pasaulio valstybių balso teisės neturėjo moterys. Taip buvo tik todėl, kad daugelis priešiškus argumentus aiškindavo panašiai, kaip šiandien aiškina V. Gaidys, kalbėdamas apie balso teisę vaikams. Galvodami apie tai, kad visuomenė sensta ir joje turi būti užtikrinta regeneracija, t. y. tęstinumas, – manyčiau, kad balso teisės suteikimas būtų naudingas ir politiškai, išmagnetinant dalį politinio populizmo, ir ekonomiškai“, – pabrėžė jis.

Jaunimo organizacijų tarybos prezidentas L. K. Vaičiakas sakė, kad net ir pilnametystės sulaukęs jaunimas į šalies politinį gyvenimą įsitraukia itin vangiai.

Viena iš priežasčių – jaunas žmogus nemato poreikio, nes jaučiasi nepriklausomas ir galintis sprendimus įgyvendinti be politikų valios. Kita priežastis – politikų abejingumas jauno žmogaus problemoms. Tačiau, jo teigimu, jaunimo organizacijos šias problemas siūlo spręsti kitais būdais.

„D. Trumpos idėja suteikti balso teisę, galbūt, paskatintų jaunus žmones atsigręžti į politiką, ypač jaunas šeimas, bet tol, kol mes diskutuojame, jaunimo organizacijos jau susitarusios dėl konkrečių žingsnių, padėsiančių paskatinti didesnį jaunimo įsitraukimą.

Mūsų nuomone, reikėtų leisti kandidatuoti į Seimą nuo 21 metų, balsuoti savivaldos rinkimuose nuo 16-ikos bei suteikti galimybę atiduoti savo balsą internetinio balsavimo būdu, nes jaunimo gyvenamoji vieta neretai deklaruota pas tėvus, o jie išvykę studijuoti kitur, tad kyla daug nepatogumų atiduodant savo balsą“, – teigė jis.

Siūlo pokyčius švietime

Be to, L. K. Vaičiakas siūlo eiti sudėtingesniu keliu ir šviesti kiekvieną moksleivį, kad šis būtų pakankamai pilietiškai ir politiškai išprusęs. Tam reikėtų kardinaliai pakeisti pilietiškumo pamokas ir suvokimą į pilietiškumą ir patriotiškumą.

„Per bendrųjų gairių atnaujinimą šiuo metu keičiama visa švietimo sistema. Privaloma įtraukti ir jaunus asmenis – moksleivius – į šių sprendimų priėmimą, kad keistųsi švietimo sistema. Nors pilietinės galios indeksas auga, tai vyksta nepakankamai greitai.

Bendrai per švietimo pasikeitimus, per nevyriausybinį sektorių, kai jauni asmenys galėtų jame dalyvauti, mes galėtume sukurti pilietišką ir aktyvią jaunąją kartą“, – svarstė jaunimo atstovas.