Išgalvotos realybės pasiilgusiems… Arba „laimingi“ atmintį praradę? (12)

Praėjusios BRYDĖS apie vienos šeštosios sausumos gyvenimą ir nelaimingąjį „Admirolą Kuzią“ komentaruose įplieskė prisiminimų bangą. Kažkada, sovietmečiu mokyklose buvo populiarūs tokie atminimų albumai, kuriuose draugams klijuodavai savo nuotrauką, flomasteriais piešdavai kokias ten gėlytes ir rašydavai palinkėjimą. Mergaitės rašė poeziją, berniukai: „atminimas ne vežimas, pora žodžių ir gana“. Jiems komunizmas buvo gyvenimas, mums – istorija, o man, kaip istorikei, dar ir tyrimų objektas. Nostalgiją sovietmečiui galima vertinti įvairiai: vieniems tai buvo jų jaunystės, laiko, kai mergos buvo gražios, o šienas kvepėjo, laikmetis. Kitiems tai buvo „aukso amžius“, kai kiekvienas tinginys ir kvailys buvo pagarboje, kai vogimas buvo ne nusikaltimas o dorybė. Tretiems tai buvo „saldžios nežinios“ metas: pasakų apie tai, kaip vieni kitiems padėjo, kaip visuomenė buvo dora, nebuvo nusikaltimų (o apie cenzūrą, mielieji, patogiai pamiršote?) laikmetis. Tretieji atsidūsta prisiminę plombyro skonį – ledai nūnai ne tie…

Komunizmas šiandieninei visuomenei aktulus, nes buvo pirmoji išgalvota erdvė žmonijos istorijoje. Kur buvo vienaip galvojama, kitaip sakoma ir trečiaip daroma. Žmogus turėjo laviruoti keliose realybėse iš karto ir jų nesupainioti. Kas supainiodavo, patys žinote. Milicininkai patys klausė „Bitlų“ ir „Nazareth“, o į akis pliekė Vakarų kultūrą. Vakarų mados, gyvenimo būdas buvo niekinami, tačiau visi, įskaitant partijos vadukus, draskėsi dėl džinsų, kasetinių magnetofonų. Štai buvo labai įdomu rusiškuose kanaluose stebėti vienos aviakatastrofos tyrimą. Štai 1981-aisiais vasario 7-ąją tuometiniame Leningrade, kariniame Puškino aerodrome pakilti į dangų bandė Tu-104, namo skraidinęs visą sovietų armijos Ramiojo vandenyno laivyno vadovybę. Lėktuvas faktiškai pakilo vos kelis metrus, užvertė nosį ir sudužo. Žuvo… 16 admirolų. Patys rusai stebisi – per II Pasaulinį karą Sovietų sąjunga neteko 4 admirolų, o per lėktuvo katastrofą… 16. Versijų būta įvairių. Šalyje faktiškai buvo paskelbta karo padėtis. Užpuolimas, diversija? Aviakatastrofos priežastis iš tiesų buvo… žmogiškasis godumas. Ir patys rusai savo filmuose (sukurtuose tada, kai dar buvo galima kalbėti), apie tai sako atvirai: kiekvienas  tuo lėktuvu į namus skridęs sovietų kariškis garbės reikalu laikė deficitų medžioklę. Smulkesnės žuvys medžiojo žmonai kvepalus, sau magnetofoną. Didesnės į lėktuvą tempė kas baldų komplektus, kas buitinę techniką. Niekas nė neklausė įgulos narių, kur tuos daiktus sandėliuoti. Kišo į lėktuvą viską, kaip voverės į drevę. Apie krovinio svorį, jo balansavimą niekas nė nekalbėjo. Jei įgula dar ir bandė kažką aiškinti, argumentai buvo antpečių auksas ir triaukščiai matai. O rezultatas koks – oficiali versija teigia, kad lėktuvas buvo perkrautas, neteisingai subalansuotas jo svoris (jis buvo sutelktas lėktuvo gale), todėl ir kildamas lėktuvas „atsistojo kryžiumi“ ir sudužo. Žmonės it pagoniškose apeigose, atleisk Viešpatie, į dausas iškeliavo kartu su savo magnetofonais, buitine technika ir baldų komplektais.

Atskiro paminėjimo verta mitologija apie tai, kad sovietmečių nebuvo nelaimių ir nusikaltimų, ir tuo labiau, katastrofų. Štai jūs naiviai manote, kad Černobylio avarija buvo pirmoji atominė technogeninė katastrofa Sovietų sąjungoje? Naiviai klystate. Pirmoji technogeninė atominė katastrofa įvyko 1957-aisiais Kyštyme (tiksliau Čeliabinske-40) : ten sprogo radioaktyvių medžiagų saugykla.

O kur gi garsusis (visomis prasmėmis) sprogimas Baikonūro kosminėje stotyje 1960-aisiais, kai gyvi sudegė tie išrinktieji, kurie buvo pakviesti stebėti raketos paleidimo į kosmosą procedūros. Įvairių šaltinių teigimu, žuvo iki 126 žmonių.

Štai 1979-aisiais balandžio pradžioje Sverdlovske nutiko labai įdomi epidemija. Vienos mirtiniausių pasaulyje ligų – juodligės. Ji išplito iš karinio miestelio Sverdlovskas-19, kuriame buvo gaminamas biologinis ginklas. Viso mirė 64 žmonės.

Kur 1989-ųjų traukinių sprogimas prie Ašos, nusinešęs iki 640 žmonių gyvybių? O kur dar ekologinė katastrofa – Aralo jūros sunaikinimas, garsioji stepių plėšinių programa. Galima vardinti ir vardinti.

Ne mažiau nesąmonių buvo ir mūsų Lietuvoje sovietmečiu. Štai komentaruose po antradienio „Brydėmis“ – pavyzdinės sovietinių vatnykų reliacijos apie „dvasingą“ Sovietų sąjungą, apie visuomenę, kurioje tvyrojo meilė, gėris ir draugiškumas. Kur nebuvo smurto ir nusikaltimų. Jūs juokaujate? Nusikaltimų buvo nė kiek ne mažiau, nei dabar. Buvo ir sovietiniai vagys, ir žmogžudžiai, ir maniakai. Iš kur gi Sovietų sąjungoje atsirado „blatnųjų“ kultūra? Keiksmažodžiai, speciali kalba, „fenia“ vadinama. Iš ten, mielieji, iš ten. Iš ten kilę net mūsų visuomenėje žinomi žodžiai „chebra“, „šucheris“ ir pan. Sovietų sąjungos visuomenė iš esmės buvo kriminalinė, kurioje vogimas buvo pakeltas net ne į sporto, o į religijos lygmenį. Vogė daugelis: iš vieni kitų, iš valstybės. Klestėjo juodoji spekuliacijos rinka.

O apie saulėtąją nomenklatūrijos šalį liudija keli labai paprasti dalykai. Žmogaus higienos ir orumo dalykai. Jei visas civilizuotas pasaulis prausėsi kasdien, naudojo dezodorantus, jei apatinius keitė kasdien, o ne kas savaitę, jei uodegas šluostė ne laikraščiu su vado partrietu (čia irgi ne korektūros klaida), o tualetiniu popieriumi, jei nešiojo savo kūnui pritaikytus ir gražius apatinius (liemenėlių Sovietų sąjungoje buvo viso labo šeši dydžiai – nuo nulinio iki penkto, o kieno grožybės į GOST standartus netilpdavo, tekdavo siūtis), tai apie sovietinius šeimyninius triusikus iki šiol sklando legendos. Kaip ir apie vatą bei ligniną „tomis dienomis“, išplautus prezervatyvus ir t.t. O gimus kūdikiui vystyklų skalbimas tapdavo ne tik mamos su tėveliu, bet ir uošvienės su anyta garbės reikalu. Ir mažiuką į lopšelį tempdavo vos metukų sulaukusį. Apie teisę gimdyti vaikus kada nori ponios feministės irgi galėjo pamiršti – joms pareigą tėvynei primindavo viengungių mokestis.

Kokia buvo sovietinė kultūra, toli ieškoti įrodymų nereikia. Prisimenat, buvo tokia laida „Nacionalinė paieškų tarnyba“. Apie ką ji buvo? Kiek mačiau, daugiausia siužetų apie „dvasingų“ sovietinės Lietuvos mamašų (motinomis vadinti neapsiverčia liežuvis) po vaikų namus išmėtytus vaikus. Še jums ir „dvasingumas“, kad maža nepasirodytų. Apie Andropovo ir Gorbačiovo kovą su alkoholizmu pasakot, ar jau nereikia, patys prisimenat? Tikriausiai dėl to, kad liaudis rinkosi klubuose ir iš granionų stakanų vandenį gerdama poeziją skaitė.

Prisiminkit, kokia populiariausia laida buvo Atgimimo laikais, kai tokias jau pradėjo rodyt? „Keliai, mašinos, žmonės“. Apie avarijas. Nes gūdžiu sovietmečiu apie bet kokius nusikaltimus ir nelaimes spauda nerašė. To reikalavo cenzoriai. Prieš keletą metų į mane patarimo kreipėsi mergina, ieškodama informacijos apie rezonansinę jos giminaičio savižudybę. Naivus jaunas žmogus tikėjosi, kad toks įvykis bus kažkur užfiksuotas. Juokaujate? Laimingoje saulėtoje nomeklatūrijoje žmonės negalėjo žudytis iš principo. Tačiau, jei „ciekaunos Zosės“ apie tai nežinojo, vadinasi, ir nebuvo.

Atminkite, kad sovietinė spauda, televizija, kinas, literatūra kalbėjo apie įsivaizduojamą realybę. Kuri, kaip ir kolūkių karvių primilžio lentelės, nieko bendro su realybe neturėjo. Ir ieškoti ten realybės atvaizdo – bergždžias ir nykus reikalas.

O kodėl norima tais išsigalvojimais tikėti? Taip patogiau. Žmogaus charakteris, gyvenimo būdas formuojasi vaikystėje ir jaunystėje. Suaugusiam sunku save bepakeisti. Kas pirmiausia nepritapo prie laisvos Lietuvos? Kolūkiniai pribuišiai. Kurių jau trečia karta garbingai neša soc.rizikos (kas kad taip nebevadinama) šeimų titulą. Nepritapo ir tie, kurie sovietmečiu buvo „viskuo“: turėjo prieigas prie deficitinių prekių, todėl buvo reikalingi ir gerbiami. Nebelikus deficitų, nebeliko už ką juos ir gerbti.

O kodėl ledai buvo skanesni? Paprastas dalykas: jūs neturėjote iš ko rinktis. Tiesiog tada nebuvo jokios įvairovės, o ir tų pačių ledų ne visada būdavo. Dabar kiekvienoje parduotuvėje pilni šaldytuvai ledų, juos galite valgyti nors ir kasdien. Tiesiog persisotinote.

Kultūra dvasingesnė? Ar tikrai? Tiesiog žmogaus mąstymo erdvę riboja jo galimybės pažinti kitas kultūras. Jei žmogus nemoka jokios kitos užsienio kalbos, išskyrus rusų, aišku, kad jis laikysis tos erdvės areale. Nes kita jam tiesiog nepažini. Ko traukia tos senosios sovietinės „žvaigždės“ koncertuoti į Lietuvą? Kodėl Lietuvoje rodomi „Ekstrasensų mūšiai“ ir serialai apie drąsius Peterburgo „mentus“? Nes siužetai artimi sielai. Kombinavo, vogė, kyšininkavo, numirė. Vakarų visuomenėse toks elgesys yra nonsensas, ir jie elementariai nesupranta visų poteksčių bei niuansų, todėl mato tik lėkštą ir keistą siužetą. Jų ta propaganda nekabina, nes jie neturi su ja jokių sąlyčio taškų. O mūsų liaudis, įprantinta cenzūros skaityti tarp eilučių, tebeskaito ir dabar, bandydama senu įpročiu propagandoje rasti prasmę.

Kodėl pas mus taip populiarios konspiracijos teorijos? Nes iš aukščiau išvardintų katastrofų, apie kurias nežinojote, pavyzdžiai rodo sovietinėje visuomenėje įsigalėjusį instinktą, kad valdžia eilinį kartą kažką slepia. Todėl liaudis ir šnabždasi kampučiuose.

Apie švietimo lygį ir pagarbą mokytojui – tai čia, mielieji, ne sovietinės, o smetoninės Lietuvos paveldas. Sovietmečio bydlo negerbė nieko. Tą ir matome šiandien. Kiek pagarbos pačioje Rusijoje mokyklai, mokytojui? Pasižiūrėkite youtube kanale paprastų Rusijos gyventojų reportažus, ar net oficialias laidas apie tai, kokios yra šalies realijos. Domėkitės.

Tarp kitko, jei jau užplūdo nenugalima nostalgija, tai dabar kaip tik Rusija užsiima savo tėvynainių (tokiais jie laiko visus, gimusius Sovietų sąjungoje) susigrąžinimu, yra naujos programos. Ir jei taip ilgitės prarastojo rojaus, tai yra puiki galimybė į jį patekti, netgi gan pigiai. Tik kažkodėl didžiausi Sovietų sąjungos nostalgikai nesiruošia krautis lagaminų ir meilę šiai šaliai, kurios teisių ir gyvenimo būdo perėmėja yra dabartinė Rusija, įrodyti darbais, o ne žodžiais ir komentarais. Apie Sovietų sąjungą smagu svaigti, bet gyventi visi nori Vakaruose. Ir kaip tie lėktuve žuvę admirolai, apie sovietinio gyvenimo pranašumus svaigti sėdėdami ant importinės sofos. Ir į komunizmą eiti avėdami bent jau itališkus batus.