Kalėdų stebuklus kuria drąsūs žmonės (3)

Bailumas – viena didžiausių žmogaus ydų. Niekintas mūšio lauke ir menininkų kūriniuose. Vergo ir baudžiauninko ženklas. Šie metai buvo ypatingi tuo, kad pagaliau išdrįsome. Ir šv. Kalėdos buvo drąsios. Žinoma, kalbantys televizijų baubai dabar mus rūgos, gąsdindami baisiausiomis negandomis. Aiškindami, ko mums kaip ugnies reikia vengti. Pamiršdami, kad kaip toje dainoje, labiausiai kenksminga... gyventi. O mes ėmėme ir išdrįsome. Drąsia tauta tapome ne tik popieriuje ir politikierių bei viešųjų ryšių agentūrų vizijose. Drasūs tapome pirmiausia sau. O kartu kai kam ir labai nepatogūs.

Po poros metų pertraukos giesmė „Sveikas, Jėzau, gimusis“ skambėjo nebe tuščiose bažnyčiose. Būtent ji, o ne eglutės nuo lapkričio, yra tikroji Kalėdų esmė. Be jos Kalėdos yra tik žiemos žiburių šventė ar atostogų metas, ar kaip ten dar ją pavadinti siūlo nenuilstantys agurkų kreivumo matuotojai Europos Sąjungos biurokratai. Išbraukus iš Kalėdų Dievą, jos lieka patogi ir neįpareigojanti šventė, žiemos pasaka. Krikščionybė nėra patogi pasaka apie abstraktų gerumą. Ir tą primena jau gruodžio 26-oji, antroji Kalėdų diena, kai minima šv. Stepono, pirmojo krikščionybės kankinio diena. Jis už savo tikėjimą buvo akmenimis užmėtytas. Nieko neprimena?

Tiesa, dabar akmenimis nebemėto. Mėto komentarais. Juk kaip smagu pūzrui nuo sofos pasityčioti iš Gyvojo Rožinio kongreso ir į jį susirinkusių močiučių. Pasijuto toks drąsus, kandus... Tik bėda, kad visi feisbuko karai reikšmingi atrodo tik jo burbuluose sėdintiems. Bailių sielų priebėgoje. Kai tuo tarpu kiti drįsta gyventi. Ir jau jokia grėsmė mūsų, kaip sliekų, nebenuvarys į savo dėžutes. Nes į dėžutes veja ne grėsmė, o elementari baimė. Mums tiesiog nusibodo bijoti.

Besibaigiantys metai dovanoja eilinius paprastosios žmogiškosios veidmainystės ir kognityvinio disonanso perlus. Ne veltui puikybė pradeda septynių mirtinų nuodėmių sąrašą. Šiandieninis žmogus įtikėjo, kad nuodėmių jis apskritai nedaro. Todėl jis naiviai tiki, kad gali suvaldyti globalius reiškinius popiergaliais ir draudimais. Štai ir dabar: gruodžio 23-ąją prie didžiųjų miesto centrų nėra kur mašiną pastatyt. Bet juk naiviai tikime: galimybių pasas saugo tame sambrūzdyje. Kur visi prie vienos lentynos draugiškai apsiuosto. Tikime. Tikime, kad covid-19 plinta namuose, kapinėse ir bažnyčiose, bet niekaip neplinta mūsų senstančių „žvaigždžių“ eiliniuose atsisveikinimo koncertuose. Pasikasome savimeilę: juk mums, edukuotiems ir vakcinuotiems, viskas galima. Nors ne vienas edukuotas ir vakcinuotas labai sėkmingai covidu sirgo.

Tų koncertų reklamų tiek, kad jų imi nekęsti kone labiau, nei nuo lapkričio pabaigos skambančios „Jingle Bells“. Tuo tarpu gi į vaiko spektakliuką darželyje tėvams eiti negalima. Va ir kasai žmogus smegeninę: kas mūsų visuomenei svarbiau – matyti, kaip auga jos ateitis, ar klausyti senų diedų „giesmių tiek sykių jau girdėtų“. Vaikiško spektakliuko neparduosi, o „diedų giesmes“ – visada prašom.

Skiepai reikalingi. Tik reikalingi kaip priemonė ligai tramdyti, o ne kaip pažangos ir protingumo ordinas ant įdubusios krūtinės. Jei į skiepus politikai ir influenseriai būtų žiūrėję ne kaip į priemonę savo tuščiai savimeilei pakasyti, o kaip į įrankį epidemijai valdyti, tai ir skiepijimo rezultatai būtų kitokie. Kai negrabių išsižiojėlių rankose skiepai tapo eiline priemone pabrėžti savo įsikalbėtą didybę, o kitaip manantį ne įtikinti, o virtualiai sutrypti it kokį ideologinį priešą, tai ir skiepijimo kampanija virto ne telkiančios vienybės, o dviejų ideologijų mūšio lauku. Kuris dar niekuo nesibaigė. Bauginimai išsisėmė, papirkinėjimai irgi. Ateina eilinė baisi covido versija, vyriausybė ima svarstyti naujus draudimus. Nors supranta – visuomenė jau pavargo bijoti.

Smulkiomis kiaulystėmis ir draudimais mažos menkos sieliūkštės mano, kad jos yra svarbios. Mano, kad išrašius popiergalį pasikeis pasaulis. Jie ir bando rašyti. Piešia apokaliptinius vaizdus. Gąsdindami mano esą svarbūs ir reikšmingi.

Jie imasi dalytis ordinus bei medalius. Drakonų žudikai, migrantų krizės įveikėjai. Įveikėjai jūs, įveikėjai. Nuo sofos, kėdėje ir socialiniuose tinkluose. Kas jūs būtumėt be tų, kurie šiomis snieguotomis naktimis patruliuoja valstybinę sieną? Be mūsų pasieniečių, karių, policijos pareigūnų jūs būtumėte niekas. Ne politikai suvaldėte krizę. Jūs krizes tik pridirbti sugebate. Suvaldė Lietuvos žmonės. Kantriu, tyliu, pasiaukojamu darbu. O jūs tik loti tesugebėjote. Kai jie gina. Ne tik Lietuvos žmones. Bet ir tuos pačius migrantus. Ir ne tik nuo jiems mirtino šalčio. Bet ir nuo kai kurių veikėjų, kurių rankose žmogiškosios tragedijos tampa asmeninės naudos, populiarumo ieškojimo įrankiu. Kaip saldu ir garbinga nusifotkinti prie sienos. Ir kaip sunku per sniegą bristi dvidešimt-trisdešimt kilometrų, ar kelias valandas išbūti pasaloje. Laimingi tie, kurie supranta šiuos skirtumus ir pasidaro išvadas. Tikiu, kad to išmokome.

Gal jau išmokome nebesityčioti iš savo pareigūnų ir daugiau Rokiškio, kaip pernai per šventes, nebetversime apsupties žiedu iš dviejų policijos ekipažų. Gal jau nebebausime žvejų, sėdinčių ežero viduryje, ir galinčių užkrėsti nebent žuvis. Gal jau pasimokėme, ir tokie oksimoronai, kaip „geri vaikai tėvų nelanko“ yra amžiams nuslinkę į praeitį, kaip koks netikęs sapnas.

Gal jau vaduojamės iš baudžiauninko rudinės ne tik fiziškai? Fiziškai gerokai judame į priekį. Aišku, dar yra praeities tvaiko pasiilgusių, kuriems sušis, lašiša, krevetė ar bananas ant Kūčių stalo atrodo baisiausias nusikaltimas. Nusikaltimas mistiniams protėviams. Kurie, tikriausiai, karste vartosi pamatę tokias šventvagystes ant stalo. Tarsi protėviai mums būtų linkėję mėšlinų vyžų, skurdo ir vargo. Jie visus tuos sprangius Kūčių patiekalus valgė iš neturto, ir jiems tos pupos ir kviečiai su medumi atrodė didžiausias skanėstas. Nes kitokių nebuvo. Ir nuoširdžiai stengėsi, kad kiekviena ateinanti karta turėtų daugiau, nei jie. Sprendžiant iš to, kiek liaudies prieš Kūčias stumdėsi krautuvėse, galime manyti, kad dar visai neseniai išbridome iš bado. Iš tiesų Lietuva niekada negyveno taip gerai, kaip šiandien. Prie Kūčių stalo, ragaudami kelių rūšių rūkytą žuvį, prisiminėme tolimos sovietinės praeities Kūčias. Amžinatilsį močiutę, kuri ir taip kaip maro nekentė sovietinės valdžios, tądien ant taburetės parimusią, taisančią kelis kilogramus žuvelių, pavadinimu „maiva“. Jos skanios, tik dydžio sulig šiuolaikiniais šprotais. Pabandyk tu jas tokias išdorot. O ką daryti, jei sovietinė valdžia prieš Kūčias įvykdė eilinę diversiją: parduotuvėje „netyčia“ savaitę nebuvo žuvies. Tądien daug ko iš močiutės lūpų išgirdome apie sovietinę valdžią. Kartu tas menkų žuvelyčių ir žmogiškųjų pastangų derinys tapo atskaitos tašku, matuojant šios dienos gyvenimą.

Kartu tas vakarykštis parduotuvių apgulties vaizdinys yra tos traumuojančios sovietmečio patirties ženklas. To amžino trūkumo ir deficitų. Juk sakoma, kad badą patyrę žmonės visą gyvenimą galvoja apie maistą. Taip ir mūsų šventės vis dar yra maisto šventės. Vis dar skaičiuojame tuos dvylika patiekalų (prieš tris kartas tai buvo apeiginės gerovės ženklas), neretai priskaičiuodami dukart daugiau. Pilnas šaldytuvas ir pilnas stalas mums dar tebereiškia tą mistinę gerovę. Nors jau yra įdomesnių ženklų: vis daugiau kavinių siūlosi paruošti Kūčių vakarienę išsinešti. Be dviejų dienų stumdymosi parduotuvėje ir prie viryklės, be amžinų barnių, pirmiausia: „Jūs ir vėl man nieko nepadedat, nieko aš daugiau negaminsiu“, o po to „Jūs vėl nieko nevalgot, aš daugiau negaminsiu“.

Puikus ženklas yra tai, kad per Kalėdas nedirbo prekybos centrai. Kaip sako mano bičiulis, vieno mūsų miestelio parapijos klebonas, nieko nėra baisiau, kaip Kūčių vakarą, 20 val. tuščioje parduotuvėje rymanti pardavėja. Kam žmogų kankinti? Apie tai jis jau prieš kelerius metus kalbėjo ir su verslininkais, ir su politikais. Tada jo nesuprato... Laimė, kad pagaliau atsisakoma to tuščio, vergiško darbo „iš principo“. Pagaliau ateina supratimas, kad ne sėdėjimas tuščioje krautuvėje, kai kiti laiką leidžia su šeimomis, kuria vertę. Gal jau išeiname iš sovietinio darbo imitavimo režimo?

Tikiu, kad iš baudžiavos išsivaduosime ir dvasiškai. Kol kas vis dar mokame beviltiškai suknisti Adventą. Su eglutėmis nuo lapkričio. Kaip maži vaikai, nemokantys laukti. Ir paskui stebimės, o kur Kalėdų dvasia Kūčių naktį ištuštėjusiame mieste? Kalėdų dvasios širdyje reikia ieškoti.  O kur ją rasti, kai Adventas kaip  reta buvo pilnas erzelio ir pačių rankomis sukurto nerimo? Kurio pati „gražiausia“ apraiška buvo apsiasilavimas Seime. Kultūros viršūnė. Kai kas ten ir susimušti bandė. Kol kas dar nesmarkiai, tik šiek tiek. Iki Gavėnios, reik manyti, ištobulins įgūdžius. Per metus pamatėme, kaip griūva savo pačių sukurti stabai: kad net labai dorais laikytų politikų nagai yra į save lenkti. Susiėdėme, susipriešinome tiek, kad net bendraminčiai špyguojasi. Kai labiausiai reikia vienybės. Bėda, kad kai nemokama telkti darbais ir pavyzdžiu, imamasi grubiausių priemonių, iš sovietmečio paveldėtų įpročių ir veikimo metodų. Argi ne mes, rytinių kaimynų pavyzdžiu, dabar kuriame apsuptos  tvirtovės įvaizdį „priešai aplink“. Mes su visais kariauti bandome. Tiesa kol kas tik žodžiais, feisbuko įrašais.  Kaip tai suderinama su krikščioniška morale apskritai, ir su Kalėdų dvasia imtinai? Advento, kaip ramybės, tylos, ieškojimų, kūrybos ir atradimų metą iškeitėme į butaforinius eglių grožio konkursus ir tarpusavio rietenas. Nes nemokame mes ramiai gyventi. Ir galvoti nemokame. Užuot auklėję visą pasaulį aplink, kaip tą daro mūsų rytiniai kaimynai, gal pirma susitvarkykim savo pačių švietimą, sveikatos apsaugą, socialinės apsaugos sritį. Nes kai mūsų garbių ministrų reformos apsiriboja tuo, kad darbotojų trūkumo problemą išspręsime atėmę, atleisk Viešpatie, iš alkoholiko sveikatos draudimą, tai jau nė juokas nebeima.

Idėjų badą, nenorą ir nesugebėjimą tvarkyti savo pačių reikalus maskuojame ieškodami vis naujų iššūkių ant savo galvos ir uodegos, nemokėdami apskaičiuoti elementarių savo elgesio pasekmių. Paskendę kasdienėse rietenose nebeturime laiko apmąstyti tikslų, kelių jiems pasiekti, ateities perspektyvų. Užuot siekę gerovės ir pažangos, švaistome laiką rietenoms ir pykčiams. Nes taip lengviau. Lengviau pasiteisinti: šitiek būtume padarę, bet va ėmė ir eilinį kartą kažkas neleido...  Kad ne žabai, būt paukštytė... Kiek mes patys, visuomenė, dar priimsime tokius pasiteisinimus? Ar jau turime tam pakankamai drąsos?