Kandidatas į Rokiškio rajono merus Mindaugas Petkevičius: visi kartu galime atverti ir tvirčiausiai užremtas duris (0)

Rokiškio rajono gyventojams Mindaugas Petkevičius žinomas visų pirma kaip ūkininkas: kuris drauge su žmona puoselėja sodybą Paliepyje (Kazliškio sen.) ir valdo nemenką ūkį, toli už rajono ribų žinomo žemdirbių kooperatyvo „EKO tikslas“ įkūrėjas. O  šių metų vasarą stojo prie Rokiškio rajono ūkininkų sąjungos vairo. Pašnekovas neslepia: jau prieš keletą metų buvo kalbinamas sukti į politinę veiklą, tačiau tuokart, kad ir labai atkakliai įkalbinėjamas, atsisakė. Visgi šiemet sutiko kandidatuoti į Rokiškio rajono merus kaip Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatas. „Ateinu norėdamas tarnauti rajonui ir jo žmonėms“, – sakė jis.

M. Petkevičius rajoną mato kaip vieningą, darniai veikiantį mechanizmą, kuriame kiekvienam: žmogui, bendruomenei, seniūnijai, ūkiui, politikai yra skirta savoji vieta. Iš mechanizmo iškritus nors vienai detalei, darni veikla ims trikti.  „Kiekvienas rajono gyventojas – rajono šeimininkas, o mūsų – politikų – tikslas yra kiekvieną įtraukti į bendrą veiksmą, į darniai veikiančią komandą. Tikiu, kad mano sukaupta patirtis dirbant visuomeninėse organizacijose ir įgytos kompetencijos, vadybinės žinios kuriant ir valdant ūkį,  būtų naudingos visam mūsų rajonui. Kiekvienas galime labai daug, tačiau tik visi kartu galime būti nepalaužiami ir sėkmingi“, – pabrėžė M. Petkevičius.

Rokiškio rajonas tapo savu

Pažintį su Rokiškio rajono atokiu Paliepio kaimu pašnekovas pradėjo prieš  25-erius metus. Paliepis – M. Petkevičiaus žmonos Kristinos senelių kaimas. Ten, padvelkus permainų vėjams, jie įsigijo seną sodybą. Kitados ji priklausė vietinio dvaro savininko vaikams. Žmonos seneliai buvo pažįstami su dvarininku, dargi kortomis žaidė. Sovietmečiu ir sodyba, ir pats kaimas buvo gerokai nugyventas. Iki šiol M. Petkevičius prisimena į sodybą vedusį užpustytą kelią: automobilį tekdavo palikti atokiau ir bristi per pusnis. Paprastą kaimo sodybą be patogumų, kur vanduo iš šulinio, o virtuvės vidury – duonkepė krosnis. Nedidelį ūkį – keliolika karvių ir dvi dešimtis hektarų žemės aplink namus. Ir vandenį, kasdien vežamą gyvuliams iš atokesnės fermos. O dabar ir ūkininkavimo metodai, ir pati sodyba pasikeitė neatpažįstamai. 

Pats M. Petkevičius tuomet buvo didmiesčio vaikas: Kaune su bičiuliu turėjo bendrą verslą – rengė diskotekas. Vienoje jų, kurioje dirbo apšvietėju, ir susipažino su būsimąja žmona. Abu tokie skirtingi: ji – jaunutė menininkė, studijuojanti keramiką Kauno kolegijos Justino Vienožinskio dailės skyriuje. Jis  – jaunas verslininkas, kuriam, kaip pats prisipažįsta, „patinka skaičiukai“. Ir kai nemažai provincijos jaunimo, jaunos šeimos svajojo apie didmiesčius, karjeras ir platų pasaulį, Petkevičių šeima 2002-aisiais galutinai nusprendė savo likimą susieti su Rokiškio rajonu.

Ar nebuvo baisu vykti į atokų kaimą, imtis nepopuliarios veiklos – žemės ūkio? Juolab, kad šeima jau buvo susilaukusi vyresnėlio, o antrasis sūnus buvo jau pakeliui… M. Petkevičius atviras: šiokia tokia saugumo pagalvė buvo: tuomet jis kas ketvirtą parą važinėjo dirbti į Kauną, buvo pareigūnu, kurio darbas – saugoti ypatingai svarbius, įslaptintus liudininkus. O juk laikotarpis buvo neramus: Lietuva intensyviai kovojo su organizuotu nusikalstamumu. M.Petkevičiaus saugomi žmonės ne vienam „galingajam“ buvo perėję kelią: jų dėka buvo sužlugdyta ne viena organizuota nusikaltėlių grupuotė. Išsaugoti svarbius liudininkus reikėjo tokių asmeninių savybių, kurios reikalingos kiekvienam lyderiui: ne tik drąsos, greitos reakcijos, bet ir įžvalgumo, šiandien politikos arenoje taip stokojamo strateginio mąstymo. Ar būtent tarnyba suformavo šias M. Petkevičiaus savybes?

Biografija – tarsi naujausiųjų laikų istorijos vadovėlis

Pašnekovas šypsosi: viskas prasidėjo gerokai anksčiau. Jo istorija – Lietuvos atgimimo ir vėliau sekusių didžiulių socialinių pokyčių atspindys. Pašnekovo mama – buhalterė didelėje gamykloje, tėtis – krano mašinistas, svajojęs, kad bent vienas iš sūnų pasuks jo pėdomis. M. Petkevičius neslepia: tėtį šiek tiek nuvylė, nepasirinkęs jo profesijos. Dar besimokydamas vidurinėje mokykloje, jau ėmėsi pirmojo verslo. Darė tai, dėl ko šiandienių paauglių tėvus tikriausiai ištiktų infarktas. Jau 14-15 metų vykdavo prekiauti kone už tūkstančio kilometrų.  Vėliau verslas šiek tiek išsiplėtė: lydėjo sunkvežimius su prekėmis. Kelionės buvo ne tik romantika, bet ir pavojai: krovinius teko saugoti ir nuo plėšikų, ir nuo ne mažiau plėšrių kaimyninių šalių valdininkų. Reikėjo ir sumanumo, ir greitos reakcijos, ir gebėjimo akimirksniu orientuotis besikeičiančioje situacijoje. Įžvalgumo, gebėjimo per kelias akimirkas kiaurai peržvelgti žmogų. Baisu, kaip pats prisipažįsta, nebuvo: nuo pat mažens sportavo. Baseinas, bokso, vėliau kiokušin stiliaus karatė treniruotės.

Iš vidurinės suolo pasuko į politechnikos mokyklą, kurioje įgijo ne tik vidurinįjį išsilavinimą, bet ir aukštos kategorijos staliaus specialybę. Dar bestudijuodamas ėmė dirbti: dėjo į laikraščius skelbimus, jog remontuoja baldus, teikia avarinio durų atrakinimo paslaugas. Tokių paslaugų poreikis visuotinio stygiaus laikais buvo milžiniškas. Netrukus apie Mindaugą jau susibūrė 24 žmonių kompanija. O čia artėjo ir baigiamasis darbas: pateikti mokyklai savo sukurtas duris su stakta. Laukė ir neakivaizdinis egzaminas: mokyklos stalius pasiūlė įrengti vieno profesoriaus bute holą. Profesorius garsėjo kaip priekabus klientas, tačiau apie šį darbą atsiliepė pačiais geriausiais žodžiais. Kur paslaptis?  Mindaugas prisipažįsta: raktas į sėkmę – kruopštumas ir dėmesys detalėms. Šis darbas išmokė daug: bendravimo su žmonėms niuansų, verslo organizavimo pagrindų. Ir laiku pajausti besikeičiančią situaciją.

„Pamatėme, kad į rinką ateina didesnės įmonės, o mūsų darbas pamažu ima išsikvėpti“, – paaiškino pašnekovas. Ir ėmėsi kito darbo: kartu su bičiuliu sugalvojo nerti į diskotekų verslą. Bičiulis toje srityje, beje, dirba iki šiol, įmonė gerai žinoma šalies šou pasaulyje. Kaip sakė pašnekovas, draugas ėmėsi muzikos srities, buvo atsakingas už repertuarą, muziką, o pačiam teko garso aparatūros gamybos ir organizaciniai reikalai: skelbimai, apsaugos organizavimo ir panašios užduotys. Didžiausias iššūkis buvo pačiam sukurti originalias garso kolonėles, geriausias, kokias įmanoma sukurti. Pavyko. Dviejų draugų organizuojamos diskotekos unikalioje vietoje – Kauno karininkų ramovėje – buvo garsios visame Kaune, salės buvo sausakimšos šokančiųjų. Kaip prisipažįsta Mindaugas, buvo daug entuziazmo, idėjų. Pats dar ir kitose diskotekose dirbo.

Nors besikeičianti verslo aplinka ir viliojo, tačiau gyvenimui reikėjo ir stabilių pamatų. Jais tapo ir studijos Žemės ūkio akademijoje, kur pasirinkta širdžiai miela specialybė – verslo administravimas, ir pareigūno kelias. M. Petkevičius atviras: tarnyba savo šaliai ir jos žmonėms – jo šeimos bruožas. Brolis dvynys taip pat tarnauja visuomenei – yra Lietuvos kariuomenės karininkas.

Ne tik sau…

Šeimai įsikūrus Rokiškyje, darbai vijo darbus. Ūkis augo, plėtėsi, modernėjo. Paliepio kaime iškilo graži, jauki sodyba. Ir modernus, ekologiškas ūkis. Vos po ketverių metų, 2006-aisiais M. Petkevičius subūrė rajono ūkininkus, besiverčiančius pieno gamyba, į kooperatyvą „ EKO tikslas“. Vėlgi vienytis skatino besikeičianti situacija žemės ūkyje: vietoj pavienių smulkių pieno ūkelių pradėjo formuotis profesonalūs ūkiai. O jiems augti, stiprėti reikėjo stabilumo, kurio siekti kooperuojantis yra paprasčiau, nei kiekvienam ūkiui atskirai. Šiuo metu „EKO tikslas“ vienija daugiau nei pusšimtį ūkių, kurių dirbamos žemės plotas viršija 5 tūkst. ha, o karvių skaičius – 1200.

Petkevičių šeimos ūkyje šiuo metu mūkia pusšimtis karvių. Ūkis šeimos: jame dirba žmona, padeda žmonos mama bei vyresnysis sūnus. Jaunėlis – dar moksleivis. O vidurinysis, baigęs tarnybą Lietuvos kariuomenėje, pasirinko su žemės ūkiu nesusijusią profesiją: studijuoja automobilių  apdailos paslaptis. Ūkis, kone kasmet tampa įvairiausių konkursų, nominacijų laimėtoju. Apie M. Petkevičiaus patirtį liudija ir tai, kad žemės ūkio ministras buvo pasikvietęs į savo visuomeninių patarėjų komandą. Tiki juo ir kolegos žemdirbiai: ne tik kooperatyvo nariai, bet ir viso rajono ūkininkai. Nuo šių metų vasaros M. Petkevičius vadovauja Rokiškio rajono ūkininkų sąjungai.

Su ūkiu susijęs ir hobis – finansinių sprendimų paieška. Kaip pats sako, galėtų vesti finansinio raštingumo pamokas. Tuo domėtis ėmė prieš gerą dešimtmetį, ir pasirengęs savo įgytomis žiniomis bei patirtimi dalintis su visuomene. „Svarsčiau, gal vertėtų  „Spiečiui“ savo žinias pasiūlyti, kokius kursus surengti“, – svarstė pašnekovas. O elementaraus finansinio raštingumo, bazinių finansų išmanymo žinių reikia kaip oro šiandieninėje politikoje, versle, žemės ūkyje, šeimoje.  

Požiūris į rajoną – kaip į ūkį

Paklaustas, kas labiausiai erzina šiandieninėje rajono politikoje, ką reikėtų keisti pirmiausia, M. Petkevičius atviras: tuščios kalbos ir politikavimas. Kita opi problema: trūksta strateginių, apgalvotų, vientisų sprendimų: iš pažiūros idėja lyg ir gera, bet ne iki pabaigos apgalvojus detales, ji ima strigti. Pašnekovas mano, kad reikalingas požiūris į rajoną kaip į vieną visumą, vieną ūkį. Trečia bėda, M. Petkevičiaus manymu, tam tikra takoskyra tarp miesto ir kaimiškųjų vietovių: pasigendama dėmesio pastarųjų problemoms ir rūpesčiams.  Daugiau dėmesio reikėtų skirti galimų rizikų identifikavimui ir būdų joms valdyti paieškai. Kad nebūtų per vėlu. Taip pat efektyviau išnaudoti fondų paramą įvairiose srityse: pradedant švietimo, socialinės aplinkos gerinimu ir baigiant palankia verslo aplinka rajone. „Mano tikslas, kad visi, ne tik vadovas, bet ir specialistai bei gyventojai, dirbtume išvien, kuriant rajono sėkmės istoriją“,- sakė M.Petkevičius.

Svarbiausias turi būti kiekvienas rajono gyventojas: ar moksleivis, ar jaunuolis, ar senolis, ar tas, kuris dar tik svarsto savo namais pasirinkti Rokiškio kraštą. „Savo asmeniniu pavyzdžiu galiu teigti, kad ypatingai svarbus yra palaikymas ir komandinis darbas, kuris gali atverti ir tvirčiausiai užremtas duris“, – sakė M. Petkevičius.

Būtent visuomenės poreikiai ir paskatino apsispręsti dalyvauti mero rinkimuose. Paskata rinktis politiko kelią – darbas rajonui ir jo žmonėms. Galimybė savo sėkmės istoriją paversti rajono sėkmės istorija.