Nusimušę moraliniai kompasai, arba kodėl tai, kas buvo matuojama Jareko kotletais, dabar bus matuojama Gabrieliaus vagonais (19)

Kažkas ne taip su mūsų karalyste. Labai ne taip. Nenoriu būti blogu pranašu, tačiau šiomis dienomis suformuoti „aukšti moralės standartai“ ne tik mūsų valdžią, bet ir mūsų jauną demokratiją bloškia dešimtmečiais atgal į „vsio zakonno“ laikus. Kai viena galvojama, antra kalbama, o trečia – daroma. Kai meluojama į akis ir iš piliečių tyčiojamasi. Kai valstybė suvokiama ne kaip suvereno – tautos brangiausias ir esminis turtas, o kaip priemonė įgyvendinti savo asmenines ir, deja, nepamatuotas ambicijas. Ir dėl silpnos pilietinės visuomenės, dėl silpnų jos institucijų, ypač žiniasklaidos, kurios nemenka dalis tapo „dvaro poetais“ nusimušusių moralinių kompasų ir elementarios objektyvumo stokos, mes šiandien turime situaciją „kas neleistina jaučiui, tas leistina Jupiteriui“. Ir ši situacija atneš ilgalaikes pasekmes ir taip vis silpnėjančiam pasitikėjimui mūsų valstybės politine sistema.

Jei norime patikrinti, kaip veikia kompasas, reikia susirasti orientyrą. Paprastai juo būna Šiaurinė žvaigždė. Visiškai objektyvus, aiškus kriterijus, į kurį ir turi rodyti kompaso rodyklė. Norint patikrinti politinės sistemos moralinį kompasą, reikia užduoti sau labai paprastą klausimą: o jei taip būtų pasielgusi kita, ne konservatorių, vyriausybė.

Modeliuojame situaciją. Tarkime, toks konfūzas su sankcijomis būtų nutikęs žalstiečių vyriausybei. Apskritai paradoksalu, kad trąšos pražudė ne Ramūną Karbauskį, o Gabrielių Landsbergį. Bet grįžtame prie situacijos: sakykime, tokį pokštą su sankcijomis būtų iškrėtusi Sauliaus Skvernelio vyriausybė. Įsivaizduojate konservatorių staugsmą? Jie gi iš televizoriaus ir feisbuko neišeitų, rėkdami apie Kremliui parduotą Lietuvą. Apie tai, kaip vyriausybė vykdo Maskvos ir Minsko politiką, apie tai, kaip išduoti mūsų valstybės interesai, mūsų Vakarų partneriai. Apie tai, kad mūsų politikoje nūnai nėra nei proto, nei vertybių. O dabar... O dabar beveik ramu. Šita situacija vadinasi paprastai: dvigubi standartai.

Prisimenate 2020-uosius: susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius iš posto buvo išverstas... dėl kotleto. Žmogus nežinojo, už kieno lėšas tą kotletą suvalgė. Aišku, vargas tai šaliai, kuri mano, kad ministrą, kaip benamį šuniuką ar katiną galima „nupirkti“ kotletu. Bet opozicija, pademonstravusi aukštas moralines vertybes...

Tapusi pozicija, maždaug po metų jas „pritaikė“ sau. Žodžiu, svetimą ministrą galima versti ir už kotletą, o savų ir baltarusiškų trąšų ešelonai „nenupučia“.

Žinoma, sėdint opozicijos kėdėje apie aukštą moralę svaigti yra paprasta. Sėdi sau, gauni Seimo nario algelę. Visas tavo darbas yra laiku ateiti į Seimo posėdį, jame šiek tiek pasivaidelenti, kad į kameras papultum. Tada dar apeiti kelių draugelių vedamas pokalbių laidas, kad liaudis per keturis metus sėdėjimo ant nusiraminimo kėdutės, tamstos abrozdėlio iš atminties neištrintų. Kalbėti teisingai ir patriotiškai. Versti kaimyninių šalių diktatorius... liežuviu. Ir piktintis svetimų ministrų ne laiku ir ne vietoje suvalgytais kotletais. Kai visi seniai supranta, kad ne kotlete esmė. Bet kai nori muštis, tai tinka pirmas po ranka pasitaikęs pagalys, pardon, kotletas.

Kai ateinama į valdžią, tada jau akmenėlių, vėl, pardon, kotletėlių ant kelio painiotis ima vis daugiau. Ir dirbti čia reikia daugiau. Nes iš eilinės kalbančios galvos televizoriuje tampama sprendimų priėmėju. O priimti sprendimus sunku: čia rinkti informaciją, argumentus reikia. Reikia ne tik kalbėti, bet ir prieš kalbant... galvoti.

Jei opozicijos darbas toks – malti liežuviais kritikuojant, tai atėjus į valdžią situacija keičiasi: turi jau rodyti darbus. Pagal darbus vertina. Ir tada jau nesublizgėsi švariu kostiumu šalia kažkieno purvinų marškinių, ant kurių nukrito sprangus kotleto kąsnis. Bėda tik ta, kad mūsų visuomenė tokia „objektyvi“, kad vienam švilpti iš valdžios užtenka kotleto, o kitų pervažoje nesustabdo ir važiuojantys „Beloruskali“ vagonai. O juk taip kalbėta apie moralią politiką, aukštas vertybes.

Kai reikia žodžius darbais įrodyti, į kėdę kabinamasi dantimis ir nagais. Kodėl? Nes ji – kaip skęstant laivui nutvertas gelbėjimosi ratas. Vienintelė belikusi galimybė. Kai tave dvaro poetai lygino su Merkel ir Makronu, o visuomenė staiga ėmė ir suprato, kad tu... toks pat, kaip ir visi. Kad šita kėdelė likusiai trejų metų kadencijai yra tavo karjeros Everestas. O po to? O po to – vilko bilietas.

Konservatorių „Titanikas“ užplaukė ant moralios politikos ledkalnio. Kol kas dar deniuose žiba šviesos ir skamba muzika, kol kas dar damos ir ponai stilingais aprėdais šoka stilingus krakoviakus. Miglotai nujausdami, kad patys save ką tik įrašė į politinių ir moralinių žiurkių, kurioms teks plaukte palikti laivą, kategoriją.

Skandalas su sankcijomis  – tik maža ledkalnio viršūnė, kurios užteko šiam laivui sugadinti. O ten, apačioje  – elementarios nekompetencijos, tuščios bravūros, tuščių kalbų ir tuščio, veiksmais neparemto įvaizdžio ledynas.   Ir teks arba su laivu skęsti, arba rizikuoti būti kartu su juo įtrauktam į politikos dugną.  Arba plaukti, greta kitų: pilkų, rudų, juodų, ar kokiais kailiukais žiurkių. Supratus, kad visų vienodai aštrūs dantys ir plikos uodegos. Kad po paradiniais kostiumais ir suknelėmis slepiasi paprastos moralinės žiurkės. Nė kiek ne geresnės už kitas.

Kodėl žiurkės? Nes žiurkės visada pirmos plaukia iš skęstančio laivo. Nes žiurkės, atsidūrusios bėdoje, ima ėsti kitas. Argi dabar ne tokia pati situacija? Argi ne dabar panikos apimti, mūsų užsienio politikos ambicingi vairininkai ėmė viešinti susirašinėjimus, bandydami pakišti Prezidentūrą? Argi nebuvo atleistas iešmininkas – Lietuvos geležinkelių vadovas? Ar tik dabar Lietuvos geležinkelių valdyba, kurioje sėdi Susisiekimo ministerijos atstovai, „apsigraibė“, kad yra problemos su sankcijomis.

O mūsų dvaro žiniasklaidai, užuot iš paskutiniųjų skalbus purvinus savų politikų mundurus, nederėjo paklausti: kaip du ministrai keturis mėnesius galėjo nežinoti, kad sankcijos neveiks? Tai, atleiskite, kas jie yra – ministerijų vadovai, ar Nežiniukai mėnulyje? Būtent Nežiniukai mėnulyje, o ne beveik Merkel ir beveik Makronai.

Kodėl taip nutiko? Nes įvesti sankcijas liežuviu yra viena, o įvesti jas darbais – kita. Prisiminkite, kada buvo svaigstama apie sankcijas? Nuo to „Ryanair“ lėktuvo nutupdymo, ir dar netgi anksčiau. Lietuva reikalavo griežtų sankcijų Baltarusijai, ar ne taip? Ir niekas nė neįtarė, kad pirmiausia ji pati negali įgyvendinti apskritai jokių sankcijų – nei griežtų, nei negriežtų. Pasiruošti buvo laiko: lėktuvas buvo nutupdytas, primenu, gegužės pabaigoje. Ir Užsienio reikalų ministerijos bei Susisiekimo ministerijos Nežiniukų mėnulyje kolonijos sėkmingai vos ne pusę metų sėkmingai apie tai nežinojo?!

Nežinojo, nes nerūpėjo. Rūpėjo kariauti su Prezidentu feisbuke. Rūpėjo pozuoti šalia pasaulio lyderių, apsimetant, kokie svarbūs beveik Makronai yra. Megzti pažintis su Briuselio koridorių planktonu, uodžiant situaciją, ar nepasitaikys kur šilta vietelė. Dar buvo draugelių straipsniai ir laidos, su protingomis minomis ir aštria retorika. O darbams, kaip supratote, neliko laiko. Negavusi politinio signalo, Lietuvos geležinkelių valdyba primetė į variklius kuro (jai gi liepta pelną valstybei uždirbti), ir įsibėgėjęs Vyriausybės „Titanikas“ įsimūrijo į ledkalnį.

O toliau.... O toliau viskas, kaip „Titanike“: variklių skyrių – Lietuvos geležinkelius – užliejo vanduo. Kol kas buvo atleistas tik vyriausias pečkurys. Nepaisant to, varikliai veikia, ir, panašu, kad „Beloruskali“ vagonai važiuos dar iki balandžio.

Po smūgio kostiumuoti vyriausybės vyrai spėjo įsitverti kėdžių, ir panašu, kad net marškinius padažu nesmarkiai apsitaškė. Dabar valosi moralia politika, it servetėle, taukinus pilvus, bandydami atsigauti nuo šoko.

Jis praeis. Ir ateis niūri realybė. Kad bent užsiminus apie moralią politiką, apie žodžius, sutampančius su darbais, apie išskirtinę kompetenciją, liaudis ištars vienintelį žodį „sankcijos“. Ir visiems bus viskas aišku. Kad aukštos moralinės vertybės, vertybinė užsienio politika, tebuvo tik reklaminis fasadas. O už jo – tokia pati, kaip ir kitur, ir netgi didesnė (jokia Vyriausybė taip dar nebuvo susimovusi) nekompetencija, neveiklumas ir lyderystės stoka. Liks feisbuko ministrai feisbuko burbului.

O priešaušrio danguje kyla dar vieno ledkalnio viršūnė. Šįkart Vyriausybės laivelį ten vairuoja Vidaus reikalų ministrė. Vėl grįžtame prie moralinių kompasų. Kol kas po Skirmanto Malinausko laidos – niūri tyla. Kamuolių padavinėtojai vis dar nedrįsta paklausti, ar sanatorija Palangoje naikinama todėl, kad vienam asmeniui, pretendavusiam į patarėjus, į tos sanatorijos sklypą panižo letenytės. Kol kas tyla. Nors Palangoje prieš valdančiųjų sprendimą piketą rengia konservatorius meras. Bijau ir pagalvoti, kaip būtų skambėję visų portalų antraštės, jei taip būtų nutikę žalstiečiams ar socdemų „biobrams“.

Apsukę trisdešimties metų valstybės raidos ratą, panašu, kad grįžtame į „vsio zakonno“ laikus. Tik tada bent jau netylėjo žiniasklaida. Dabar tyli. Nes valdžioje – savi. Ant savų nelojama.

O tuo tarpu Jungtinių tautų organizacija paskelbė laimės indeksą. Jame iš 146 vertintų valstybių Lietuva yra 38-ojoje vietoje. Akcentuojama BVP augimas, ekonominė gerovė. Tačiau pagal laisvę rinktis ir priimti sprendimus Lietuva yra tik... 89-ojoje vietoje. Panašu, kad tikrieji valstybės šeimininkai – mūsų visuomenė, tauta – jaučiasi svetimo politinio spektaklio, kurio scenarijus nuo jų nepriklauso žiūrovais. Skandalai su sankcijomis, bręstantis skandalas su slypu Palangoje kala eilinę vinį į pasitikėjimo politika ir politikais karstą.

O tai programuoja ateities sunkumus. Kol protingi, veiklūs lyderiai save realizuoja kitose srityse, politikoje lieka tik eiliniai, kėdžių įsikibę Nežiniukai mėnulyje. Nežiniukai traukia į save panašius nežiniukus, ir valstybės institucijose, politinėse partijose vietoj sprendimus priimančių lyderių formuojasi ištisos tingių nekompetetingų, savimi veidrodyje besigrožinčių nežiniukų kolonijos. Nežiniukai dengia nežiniukus, ir visa šalis pamažu eina... nežinia kur.

Artėjančiuose rinkimuose vėl rinksime ne lyderius, ne idėjų generatorius, o mažiausiai blogus ar mažiausiai prisidirbusius. Kitaip sakant, bus rinkimai apie nieką. Ir gyvens politikai sau, juos aptarnaujanti dvaro žiniasklaida – sau, o liaudis bandys išgyventi... nepaisant jų. Ir pro šalį dundės „Beloruskali“ vagonai: mūsų lyderių nekompetencijos ir tinginystės simboliai. O jie plauks, įsikibę kėdžių per audringus politinius vandenis. Be tikslo ir krypties, laukdami, kol galės įsmukti į praplaukiantį kitą laivą. Kai kam tas kitas laivas yra koks ambasadoriaus postas ar dulkinas kabinetėlis Briuselyje....