Obuolių sūris, kačių liežuvėliai, riešutų sviestas, aguonų pienas. Kas kitas taikinys? (4)

Gyvenimo tiesa – visos durnystės (ne kvailystės, tai būtų per švelnu) gimsta iš dyko buvimo. Kai žmogus neturi ką veikti, jo laki vaizduotė kaip mat prigalvoja kokių nors idėjų ir nuotykių, kuriuos su įkvėpimu ir polėkiu imamasi realizuot.

Kai valstybiniai kalbos sergėtojai viešai audė grožio saloną, pasivadinusį „Špaklius“, buvo juokas pro ašaras. Pasiūlė špaklių pervadinti glaistu. Štai čia ir išsiskiria vyriška ir moteriška natūros. Špaklius kaip glaistas tai daiktas, kuriuo statybininkai maskuoja savo darbo broką. Špaklius moterų pasaulyje reikia pudrą, o prisišpakliavusi – tai moteris, kuri makiažo pagrindo, kreminės ir birios pudros dėka ant savo veido padarė kažką panašaus į molinę kaukę, ir dabar bijo sumirksėt, kad toji akyse neimtų aižėti, o koks atskilęs gabaliukas pasimatymo metu neįkristų į salotas.

Dabar gi Valstybinei maisto tarnybai užkliuvo „Sviestas sviestuotas“. Atseit klaidina: juk indelyje visai ne sviestuotas sviestas (o koks kitoks galėtų būti sviestas), o kažkoks riešutų kremas. Ir visiškai kvailas, aklas pirkėjas, įsigijęs tą indelį, baisiai nuliūs, kad tai ne sviesto pakelis. Kukū, mielieji. Tiksliau, jums visiškas kukū.

Nors gal, kita vertus... Kita vertus, dėkui Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, kad atvėrė akis. Štai aš, kaip kačių augintoja ir fanė, per savo naivumą visada maniau, kad „Kačių liežuvėliai“ tai yra arba plonyčiai trapūs sausainėliai, arba labai skanių pieniško šokolado saldainių dėžutė, kurią puošia pūkuoto rainiuko nuotrauka. O tu siaube dabar! Kadangi „Kačių liežuvėliai“ neuždrausti, tai galima daryti prielaidą, kad... Kačių kankintojai! Žvėrys!

Aišku, kaip gyvūnų gynėjams, Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai derėtų susirūpinti ir žiauriu elgesiu su paukščiais. Apie ką aš čia? Ogi apie „Paukščių pieną“ ir netgi „Paukščių grietinėlę“. Įsivaizduokite, kiek tų vargšų sparnuočių kasdien kankinama melžyklose, kad iš kumščio dydžio padarėlių primelžiama pieno ištisoms dėžutėms? O kur dar mano mėgiami saldainiai „Vyturėlis“ su citrina? Tai ką, prieš meldždami tuos vargšus vyturėlius, juos dar ir ir citrinomis kemša?!

Dėl sausainių „Prancūziški liežuvėliai“ reiktų labai susirūpinti Prancūzijos ambasadai. Kita vertus, iš kur tie maisto pramonės inkvizitoriai, gaminantys šiuos sausainius, gauna tiek prancūzų?! Kad kažkas skleidė gandus apie prekybos centruose vagiamus vaikus, lyg ir girdėjau. Bet kad būtų grobiami prancūzai? Bažnyčiai irgi derėtų susirūpinti, ar jos tarnai pastaruoju metu nedingsta. Nes klebonišką vyniotinį „Maksimoje“ tikrai mačiau.

Derėtų susirūpinti ir aguonų pieno mėgėjams. Jie yra tiesiog įžūliai apgaudinėjami. Nes anąkart prieš Kūčias savo akimis mačiau specialų mišinį aguonų pienui! Ir jis buvo... sausas!

O saldainiai „Futbolo kamuoliukai“? Jei prie jų tikrintojai nesikabinėja, vadinasi skanaujame... odos arba gumos gabalą? Arba „Auksinė dirva“: galėtų gamintojai pasidalinti paslaptimi, kur Lietuvoje yra naujasis Klondaikas? Apie „Senąjį malūną“ baisu ir pagalvot... Pastatą sunaudojo saldainiams, malūnininką – trauktinei. Alio, kur žiūri policija?!

O kur dar obuolių sūris? Įdomu būtų pamatyti melžiamų obuolių veislę. Tačiau jei Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba obuolių sūrio neuždraudė, galima daryti pagrįstą prielaidą, kad toji kažkur egzistuoja...

O jau alaus mėgėjų tai laukia ištisa gastronomijos puokštė. Iš ko tik to alaus negamina: ir iš Baltijos, ir iš Kalnapilio, ir iš švyturio... Ir degtinė gaminama iš bajorų, va. Galima tik spėti, ką deda į konjaką „Napoleonas“. Aš tokio nepirkčiau, ypač žinant, kad Napoleonas buvo nunuodytas arsenu. O maža ką...

Ačiū Dievui, kad dar bažnyčioje pamaldų visiškai neuždraudė, nepripaišė tikinčiųjų klaidinimo. Nes ten irgi aukojama duona ir vynas virsta Kristaus kūnu ir krauju. Juk praėjus beveik 2 tūkst. metų nuo Kristaus žengimo į dangų, tikriausiai šių dalykų būtų sunku gauti. Atleisk, Viešpatie, už piktžodžiavimą.

Kur atsiranda tokie tikrintojai – sielos bukasnukiai? Iš ten pat. Ne taip seniai juokėmės iš Europos Sąjungos reglamentų, reglamentuojančių... agurkų tiesumą. Nu jo...

Tiems, kurių smegenų vingiai agurko tiesumo, darbo nepritrūks. Kol išnaikins visus produktų pavadinimus ir prekių ženklus, kurie apibūdina ne tai, iš ko jie pagaminti. Va ir kasau paausį, o kaip bus su kolegomis? Va kad ir laikraštis „Šilo karčiama“: juk tai redakcija, o ne baras. Kaip ir „Rinkos aikštė“ nei rinkos, nei aikštė. Uždraust! Pervadint! Nes na rimtai kas nors į redakciją užklys, joje aikštės ieškodamas.

Dar reiktų uždraust vokiečių kalbą. Nes jau šitie tai ištisai visus klaidina. Štai, pavyzdžiui, ką reiškia vokiškai „Konkurs“? Aišku, konkursas. A va ir ne. Nepatikėsite, bet „Konkurs“ ir „Bankrott“ vokiečių kalboje – sinonimai. O konkursas jų kalba – „Wettkampf“.

Apskritai, tiek su mūsų kalba, tiek su kaimyninėmis vienas vargas tikrintojams. Norite pasijuokt? O kaip elgtis su žaliais kiaušiniais ir žalia mėsa? Su sauskelnėmis? O tai ką, dar ir šlapkelnės yra?

Dar reiktų uždrausti amerikietiškąjį futbolą. Nes koks ten futbolas (koja+kamuolys), jei žmonės kamuolį rankomis nešioja. Kokį ten kamuolį, o išvis kažkokį elipsės formos daiktą.

Tikrintojas su lakia fantazija ir lietuvių kalbos žodynu pusę pasaulio apvers. O likusiai daliai apversti pasiims kad ir vokiečių kalbos žodyną. Ir galės džiaugtis kalbine dykra: tuščia, užtat teisinga. O ką, griauti turi pilną teisę – Dievas, kurdamas pasaulį, tikrintojo leidimo tai neprašė. Ko gero vienintelis gyvis, kuris galėtų būti ramus, pamatęs tokį tikrintoją – tai ančiasnapis.

O štai mes, moterys, tai gyvas taisyklių ir įstatymų nepaisymo pavyzdys. Viskas prasidėjo nuo to, kad mus sukūrė chirurginės operacijos, kuriai Dievas neturėjo licencijos, dėka. Toliau, nuskynėme nesertifikuotą, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nepatikrintą obuolį. Ir dar ne savo naudojimui... Taigi, kasdieniai bandymai nušpakliuoti veidą – tai dar ne pati didžiausia nuodėmė...

O jei rimtai, tai nejuokinga. Nežinau, ką tokio padarė mūsų valstybė, jei kelios jos institucijos paskelbė „japonišką streiką“. „Japoniškas streikas“, beje, yra labai  efektyvi streiko forma. Jos esmė: darbuotojas pažodžiui ir paraidžiui vykdo tai, ką liepia jo vadovas. Tik tiek.  Griežtai pažodžiui ir paraidžiui, išjungęs sveiką protą.  Šio streiko padariniai – visa griaunantys. Mat protingumo ir proporcingumo kriterijus yra esminis  bruožas, skiriantis žmogų nuo automato. Tačiau netgi tie jau dabar turi funkcijas stabdyti veiklą, jei joje atsirado trikdžių. O japoniškai streikuojantis  tikrintojas trikdžių neturi. Jis veikia lėtai, užtat patikimai ir kruopščiai.

Va dėl tokių tikrintojų instrukcijoje nestebina įrašas, kad, pavyzdžiui, mikrobangų krosnelėje negalima džiovinti... katės. Arba katės skalbti skalbyklėje. Nes jei nebūtų parašyta, tai visi ir maudytų kates skalbyklėje.

Beje, turiu pasiūlymą –  kodėl gi nepatikrinti aiškiaregių. Įdomu, kiek  jų pranašystės išsipildo? Ir skirstyti juos, pavyzdžiui: į aiškiaregius (jei ateitį spėja patikimai),  viduregius (jei vidutiniškai) ir akluosius (jei jos nesipildo).