Partizaninės Kalėdos, sielos dezinfektantai arba palinkėjimai sau ir kitiems (13)

Įdomios laukia Kalėdos. Linkiu, kad jos būtų. Nes Adventą beviltiškai sugadinome, jaunimo žargonu kalbant, sufeilinome. Šiemet jis buvo unikali proga pakeisti savo pasaulėžiūrą iš „mano“ į „mūsų“. Epidemija sustabdė pasaulį, kad galėtume pailsėti nuo triukšmo, beprasmio lėkimo.
Ir Kalėdos unikalus laikas. Šiemet pirmą kartą turėsime progą pailsėti nuo namų aukštyn kojom vertimo, nuo kalnų maisto gaminimo. Karantinas tapo sielos dezinfektantu. Vieniems jis tapo proga išsinaikinti mikrobus, kitiems, kaip nutinka užpurškus dezinfektanto ant atviros žaizdos, aštriu skausmu parodė, kokie menki, egoistiški, savanaudžiai, emocijų ir kraštutinumų žmonės esame. Kad vis dar nemokame surasti esmės, ieškoti intencijų, o vietoj tikrų dalykų, tikrų ir esminių sprendimų, renkamės viso labo imitacijas, ir jomis džiaugiamės.

Štai kad ir ta judėjimo kontrolė. Teoriškai ji buvo tarsi tarp savivaldybių. O išėjo – savivaldybės viduje: tarp miesto ir kaimo. Atskleidusi, kad valstybė realiai neturi pajėgumų vykdyti tai, ką su trenksmu praneša savo gyventojams. Aišku, miestus uždaryti lengviausia. Paprasta. Bet jei nori šmirinėti, pavyzdžiui, iš Kupiškio į Kamajus, Pandėlį, iš ten nusivazoti į Biržų rajoną, kad ir po tas pačias kaimo turizmo sodybas, vadinasi, gastroliuok, kiek lenda. Bet jei aš iš Rokiškio važiuoju dirbti, pavyzdžiui, filmuoti šv. Mišių kurioje nors rajono bažnyčioje, tai grįždama jau turiu turėti nuosavybės dokumentus, kad įrodyčiau, jog tikrai į savo namus grįžtu.
Kontrolei mestos didelės pajėgos. Tik ar ji efektyvi? Ar ką nors, be erzelio, ji realiai duoda? Jei kauniečiai, norėdami patekti namo iš darbo Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje turėjo po keturias valandas kiurksoti kamštyje, vadinasi, kažkas buvo negerai. Lygiai taip pat negerai, kad išmintingas, kelių tinklą išmanantis žmogus iš Kauno ar Vilniaus į Rokiškį galėjo atvažiuoti apskritai išvengęs patikros. Kaip? Lengvai ir paprastai. Ir nereikėjo jokių specialių interneto grupių, tik truputėlį pasukti galvą ir pastudijuoti Lietuvos kelių žemėlapį. Tai mes kažką kontroliuojame? Ar pakanka viduryje kelio pastatyti ženklą, ir tikėti, kad niekas pro jį nevažiuos? Ar ir vėl taikomos priemonės iš serijos „svarbeusia kaška dariti“?
Kitas su ta pačia kontrole susijęs klausimas iš serijos „svarbeusia kaška dariti“ yra tai, kad žmogus, važiuodamas iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio į Rokiškį, ir turėdamas babytės, tėvelių ar savo sodybos nuosavybės dokumentus (o, patikėkit, nemažai juos ir turi), tranzitiniuose miestuose gali daryti, ką nori. Juk štai, tarkime, patikra prie Utenos. Rokiškėnai į Uteną įleidžiami, nes kitaip jie pateks į Rokiškį? Taigi, kas jiems trukdo apeiti visas dar neuždarytas Utenos krautuves, pasivazoti prie eglutės, aplankyti babytes, tetutes, draugus ir t.t.? Netrukdo niekas. Paklauskite mūsų, kaip turint sodybą Kupiškio rajone, būtų galima aplankyti gimines ir bičiulius Kamajuose, Panemunėlyje, Pandėlyje, Skapiškyje, išvažiuoti į dar kitus rajonus. Paprastai. Ir nieko nereikia apvažiuoti, tereikia judėti pagrindiniais keliais. Juk teoriškai į mūsų sodybą aš galiu važiuoti ne tik pro Panemunėlį, bet ir pro Kamajus, Salas, Pandėlį, Adomynę. Tai apie kokį kontrolės efektyvumą kalbame? Ir ką, manote, aš čia viena tokia protinga? Ar naiviai tikitės, kad partizanų-šmaikštašiknių neatsiras? Atsiras. Ištisi pulkai. Nes išvažiuojančių iš miesto juk netikrina niekas. Kur jie važiuoja, niekas neklausia. O grįžti į Rokiškį jie galės puikiai – juk čia gyvena. Ir sulaikyti jų negali. Nes jie važiuoja į savo nekilnojamąjį turtą. O kur pakeliui sustos, priklauso tik nuo žmogaus sugedimo laipsnio.
Jei atvirai, tai ši kontrolė veiks tik tuos, ir tai tik duok Dieve, kuriems šautų į galvą Kalėdas atšvęsti prie Vilniaus, Kauno eglučių ar kur nors pajūryje. Bet už tai moka tie, kurie keturias valandas sėdėjo kamštyje prie Kauno, bandydami grįžti iš darbo. Už tą kontrolę mokės ir verkianti mergina Rokiškyje, kuri, kaip dauguma jaunų žmonių, su gyvenimo draugu išsinuomojo butą mieste, o dirba už jo ribų. Nuomos sutarties, aišku, nėra. „Pas mus namuose katinas uždarytas“, – drebančiu balsu sako pasimetęs žmogus. Kodėl Obeliuose, Kamajuose, Jūžintuose, Panemunėlyje, Pandėlyje gyvenantis ar dirbantis žmogus turi sukti galvą, kaip patekti į Rokiškį, o štai Juodupės, Čedasų, Žiobiškio, Kazliškio, Skemų gyventojas gali dėl to nesijaudinti: tiesiog imti ir apvažiuoti padėtą ženklą. Žinoma, taip elgtis negražu ir kiauliška, o kur rimtesnės pasekmės?
Palengvinti pareigūnams darbą ir efektyvinti kontrolę galima labai paprastai. Pradėti kalbėti apie esmę, apie tą nelemtą „sugedimo laipsnįׅ“, kuris ir traukia liaudį vazotis, kur pakliuvo. Tiesiog paklausti savęs, ko kamajiškis, čedasiškis, pandėlietis važiuoja į Rokiškį. Ko rokiškėnas važiuoja į Uteną ar Vilnių, Kauną? Būkime sąžiningi sau ir kitiems: niekas nevažiuoja 20 km pieno, batono ir maisto katinui. Visą tą, išskyrus vaistus, galima rasti kaimų ir miestelių krautuvėlėse. Ten netgi silkės ir dešros yra. Ir net svaigiųjų gėrimų. Reikia kitų dalykų. Reikia to, prie ko, tarsi prie narkotiko, žmonės per 30 metų buvo pripratinti. Kad prekybvietė yra „prekybos ir PRAMOGŲ sostinė“.
Pirmoji strateginė klaida buvo uždaryti mažąsias krautuvėles, kuriose žmonių užsuka vos keletas, ir palikti veikiančius didžiuosius prekybos centrus. Sutikite, esame išpaikinta liaudis. Ir kaip kalėdinė dovana koks nors obuolys ar saldainių dėžutė nepraeis. Buvo graži idėja dovanoti tautodailininkų ir kitų amatininkų rankdarbius. O kur dabar juos paimti? Visos krautuvės tai uždarytos. Kas kad siūlų krautuvėlėje ir Tautodailės galerijoje, į kurią užsukome darbo reikalais, buvome vieninteliai lankytojai. Va juos uždaryt. Ir kur liaudis eina tada? Ieškoti jau nebe originalios, o kokią pavyks pastverti, dovanos. Kaimo parduotuvėse tokia dovana galėtų būti, pavyzdžiui, cinkuotas kibiras, musgaudis ar spąstai pelėms. Taigi, kaimo krautuvėje ilgiau užtrukti neįdomu. Lygiai taip pat, ir mažoje miesto krautuvytėje žmogus perka tai, ko jam reikia. Kiek laiko jis užtrunka, pavyzdžiui, išsirinkti mezgimo siūlus, batus, megztinį? Pusvalandį?
O didžiosiose „prekybos ir pramogų sostinėse“ galima tiesiog labai smagiai praleisti laiką, rausiant lentynas, ieškant ir vis nerandant tų nelemtų dovanų. Ir ne tik dovanų. Tai vienintelė vieta, kur galima praleisti laiką. Kaip jūs manote, negi ten buvo stumdomasi eilėje dėl kažkokių eglutės žaisliukų su 40 proc. nuolaida? Visai ne.
Pasižiūrėkite, kai perkate pieną ir maistą katinui, ką perka aplinkiniai. Už jūsų nugaros stovi senukas, perkantis du persimonus ir kryžiažodžių žurnalą. Kaip manote, kodėl liaudis suko ratus, kai prekybos centrų aikštelės buvo paletėmis užtvertos? Tam, kad pieno, duonos ir skalbimo miltelių nusipirktų?
Antroji strateginė klaida yra manyti, kad visi tie paštomatai ir prekybos centrai visą gruodį buvo siaubti veltui. Jei pastaruoju metu net papildomi paštomatai jau nepajėgia susidoroti su išaugusiu siuntų skaičiumi, tai leiskite jūsų paklausti, mielieji mūsų politikai, kur tos dovanos dėsis? Negi jūs naiviai manote, kad tos dovanos keliauja paštu į kaimą babytei? Ar dovanos iš Anglijos ar Vokietijos Rokiškyje likusiems tėvukams? Žinoma, yra ir tokių dovanų. Gal ir nemažai. Bet didieji srautai keliauja iš elektroninių parduotuvių. Tam, kad būtų supakuotos ir kantriai lauktų didžiojo Kalėdų keitimosi meto. Ir rimtai manote, kad 50 policijos pareigūnų su dar pora dešimčių jų rėmėjų išgaudys visus jų dovanotojus-partizanus? Taigi, taigi kaipgis. Nes per trisdešimt metų buvome pripratinti prie to, kad šios šventės esmė – dovanos. Kuo daugiau, kuo įvairesnių dovanų gauni, tuo svarbesnis sau ir kitiems atrodai. Ir kasmet tos dovanos turi būti vis didesnės ir brangesnės.
Trečioji strateginė klaida buvo trisdešimt metų teigta mintis, kad Kalėdos – tai dovanos, giminių apsėstas stalas, įmonių ir draugų kompanijų vakarėliai. Tai ko stebitės, kad žmonės tuo ir patikėjo. Nes šventė dviese, kokios tikimės šiemet, baisiausiai nepelningas dalykas. Kiek patiekalų gali suvalgyti du žmonės? Kiek gėrimų gali išgerti? Todėl žmonės buvo pratinami prie to, kad Kalėdos – tai nesibaigiantis tūsas. Ir jie padarys viską, kad tą tūsą susiorganizuotų. Aukščiau išvardintais partizaninių Kalėdų metodais. Ir nė velnio jūs nesukontroliuosite, kiek namų ūkių vienoje gryčioje sėdi. Ir ką švenčia – Kristaus gimimą, ar žąsies, kalakuto, anties laidotuves. Viskas, kam užtenka mūsų valstybės pajėgumų, tai sukelti 4 val. kamštį didmiesčio prieigose. Galite dabar apsiputodami aiškinti, kad Kalėdų esmė – ne užkrėsti covidu babytę, bet kas gi jūsų beklauso?
O neklauso, nes užuot gerbę Advento rimtį, ramybę ir tylą, neužsiėmėte niekuo daugiau, kaip tik gąsdinimu ir erzelio kėlimu. Ir kai eilinį kartą kokia nors kalbanti galva pradeda gąsdinti, kad jau „tuoj tuoj“ pritrūks lovų ligoninėse, norisi jam į akis šaukti – tai eik ir dirbk, po perkūnais, kad jų netrūktų, televizoriuje nelojęs. Reikėjo ne gąsdinti, ne erzinti žmones, o kalbėti apie pagarbos, solidarumo, pakantumo, būtinybės telktis, pasiaukoti, patarnauti, padėti vieni kitiems laiką. Kalbėti, kad Kalėdų prasmė – Išganytojo gimimas žmogaus širdyje. O ne tūsas ir dovanos. Ir ne pirma išreklamavus tridešimt, penkiasdešimt ar šimtą gražiausių Lietuvos eglučių, paskui baidyti norinčius jas pamatyti žmones. Kiek jūs matėte gąsdintojų, ir kiek tų, kurie ramintų, telktų? Jų nėra, nes palinkėti Advento ramybės ir rėksminga antraštė „naujas covid rekordas“, sulaukia skirtingo paspaudimų skaičiaus. Ir skirtingų pasekmių. Nuolatos erzinant, provokuojant, viešai džiaustant buvusių ir esamų valdžių apatinius baltinius, pasiektas toks informacijos perteklius, kad ji jau kelia alergiją ir tampa foniniu triukšmu. Kur net pačios geriausios, gražiausios idėjos, pati svarbiausia, aktualiausia informacija tampa tik „vienu iš...“
Vienintelis būdas išvengti partizaninių Kalėdų – tai kviesti žmones suvokti jų esmę. Nurimti ir nutildyti visą erzelį. Kviesti kalbėti nebe „etatinius“ panikos kurstytojus – jų tiesiog niekas nebegirdi ir girdėti nebenori. Dar liko laiko suvokti Kalėdų esmę: tauta, klaidžiojanti tamsybėse, išvys ryškią šviesą. Ar ta tiesa bepasieks erzelio ir emocijų užjautrintas širdis?
Ir esmei bei prasmei nebūtinos dovanos, žąsies „laidotuvės“, nebūtina visiems sėdėti prie vieno stalo, nebūtina sulaužytais kalėdaičiais „šventinti“ karpio drebučių ir silkės pataluos. Sulaukti Jo gimimo galima ir tyliai. Mylėti galima ir nesėdint prie vieno stalo, ir ne už dovanas. Tada ir nebereikės su dovanų maišeliais ir baltos mišrainės bliūdais ieškot kaimo keliukų, kad apvažiuotumėte patikros postą. Nes Jis ateis. Be „mišrainės baltos ir silkės pataluos“, be trisdešimt penktos poros kojinių ir šakočio. Tiesiog ten, kur šakučių dzingsėjimu, bumčikais ir tostais užgožiama esmė, Jam nėra vietos. Ir tuščias tas šventimas, tuščias tas važiavimas, ir apgavystės, ir rizikos tuščios. Jam reikia ne dovanų, ne puotos, ne rizikos užkrėsti artimą žmogų ar pasigauti ligą pačiam. Jam reikia žmogaus širdies, jaukaus ir šviesaus laukimo.
Kol visuomenė nesuvoks Kalėdų, Velykų ir kitų švenčių esmės ir prasmės, tol ir bus organizuojami partizaniniai reidai jų švęsti. Pagal savo sugedimo laipsnį. Tol reikės valdžiai gąsdinti komendanto valandomis ir kitomis panašiomis priemonėmis. Ir apsimesti, kad ji sugebės tai kontroliuoti, o liaudžiai – kad ji į tą kontrolę kreipia nors truputį dėmesio. O iš tiesų randa n+1 būdą ją apeiti.