Paskaita apie informacinį karą ir netikras naujienas sulaukė didelio rokiškėnų dėmesio (video) (2)

„Rokiškio Sirena“ ne tik aktyviai dalyvauja mokymuose, skirtuose žiniasklaidai ir visuomenei, apie informacinį karą, bet ir pati prisijungia prie iniciatyvų šviesti rajono žmones aktualiomis temomis. Redakcijoje svečiavosi Vilniaus universiteto Komunikacijų fakulteto dėstytojas dr. Viktor Denisenko su paskaita „Propaganda, netikros naujienos ir dezinformacija: kaip nepasiklysti ir apsisaugoti“. Už ją rokiškėnai dėkingi organizacijai Pilietinio atsparumo iniciatyvos, kuriai vadovauja kraštietis Tomas Kazulėnas, bei Vokietijos ambasadai. Paskaita sulaukė didelio dėmesio: ir „Rokiškio Sirenos“ konferencijų salėje rinkosi nemažai klausytojų, ir vaizdo transliacija sulaukė beveik 2,5 tūkst. peržiūrų. Artimiausiu metu paskaitų ciklas Rokiškyje bus tęsiamas – sekite „Rokiškio Sirenos“ informaciją.

Priklausomybė nuo technologijų

Netikrų naujienų, informacinio karo samprata, pasak dr. V. Denisenko, šiuo metu yra ypač svarbi. Jis, kaip ir kiti specialistai, nevynioja į vatą: gyvename informacinio karo sąlygomis. Ir išsaugoti sveiką protą jame sudėtinga.

Dar niekada visuomenė nebuvo tokia priklausoma nuo technologijų, kaip dabar. Norintiems dėl to ginčytis, dr. V. Denisenko pateikia vieną vienintelį argumentą: kaip jaučiatės, kažkur palikę savo mobilųjį telefoną. O jis juk seniai jau nebe skambinimo, nebe bendravimo socialiniuose tinkluose priemonė. Jis – ir banko kortelė, ir autobuso bilietas. „Visa tai savo telefone turėti labai patogu iki vieno esminio momento: kol jūsų telefonas veikia“, – sakė lektorius. Pasėti visuomenėje paniką užtektų vien tik piktavaliams įsilaužus į kokios nors svarbios organizacijos tinklus.

Dr. V. Denisenko teigimu, informacinis karas susideda iš dviejų dalių: kibernetinio ir psichologinio karo. Dėstytojas paskaitoje nagrinėjo pastarojo karo aktualijas.

Laukia naujovių, nebepasitiki faktais

Žmogaus priklausomybė nuo informacijos srauto tokia, kad jis kas 5-7 min. lenda tikrinti, kas nutiko naujo. Ir žiniasklaida dirba tokiu tempu, kad išpildytų jo lūkesčius. „Teoriškai jau įmanoma, kad žiniasklaidos priemonės kas 5-7 min. duotų kažką naujo savo skaitytojui“, – sakė V. Denisenko.

Kitas klausimas: kokios kokybės tokiu tempu „kepama“ informacija? Pašnekovas neslėpė: skubėjimas šiandien yra didžiulis žiniasklaidos Achilo kulnas. Nors „deganti“ informacija ir kelia abejonių, tačiau kyla ir nenumaldomas noras ją paskelbti pirmiesiems. Niekam būti antruoju ar trečiuoju šiose lenktynėse nesinori. Tad vis labiau vilioja principas: „dedam, o jei ką, atsiprašysim“.

Ir visuomenė yra pažeidžiama informacinio karo sąlygomis. Jame kovojama dėl visuomenės narių protų, siekiant pakreipti žmogaus mąstymą tam tikra linkme. Kodėl to reikia? Nes, anot dėstytojo, mąstymas lemia vienokį ar kitokį sprendimą, arba jo nebuvimą. Taigi, kova už žmogaus protą yra esminė.

Žmogus šiuo metu gyvena didžiulio informacinio pertekliaus sąlygomis. Vienu metu jį pasiekia tiek įvairiausios informacijos, teisingos ir neteisingos, reikalingos ir nereikalingos, kad tampa sunku beatsirinkti. Todėl ir svarbu nepasiklysti šiame nuolatiniame informacijos sraute.

Tą padaryti dar sudėtingiau, nes keičiasi tai, kas ištisus amžius buvo uola informacijos vandenyne – paties fakto sąvoka. Jei anksčiau faktas buvo neginčijama tiesa, diskutuoti buvo galima tik dėl jo interpretacijos, tai dabar situacija pakito. Atsirado „post truth“ sąvoka, tapusi netgi metų žodžiu. Jos esmė yra ta, kad žmogus mieliau linksta tikėti asmeniniais įsitikinimais, o ne objektyviais faktais. Ir jei faktai prieštarauja asmeninei nuomonei, tai tuo blogiau faktams...

„Fake news“ – mūsų gyvenimo kasdienybė

Pastaruoju metu kalboje vis dažniau įsitvirtina du žodžiai, iš esmės reiškiantys tą patį: „fake news“ (netikra naujiena) ir „melagiena“. Nors pastarasis terminas sparčiai plinta, V. Denisenko įžvelgia jame trūkumų: pavyzdžiui, eliminuotą naujienos elementą.

Paskaitoje dėstytojas išsamiai apžvelgė į Lietuvos informacinę erdvę bandytų įkišti „fake news“ atvejus. Juos vienija daug dalykų: pirmiausia, tai jautrios visuomenei temos: vaikai, sveikata, saugumas. Technologijos yra ganėtinai paprastos: nuo elementarių wordpress tinklalapių kūrimo (kai netgi nesistengiama imituoti tikrų žiniasklaidos priemonių puslapių), iki įsilaužimų į žiniasklaidos priemonių tinklalapius.

Vienas geriausių to pavyzdžių: 2017 m. Balandį pasirodžiusi juodosios propagandos žinutė apie tai, esą Latvijoje esantys JAV kariai apsinuodijo ipritu – nuodingomis dujomis, kai kurių šalių naudojamomis kaip cheminis ginklas. Įdomu, kad ta žinutė buvo įkišta į vienos Lietuvos naujienų agentūros tinklalapį, tikintis, kad kuri nors žiniasklaidos priemonė pasičiups šią „sensacingą“ naujieną. Kyla natūralus klausimas, kodėl žinutė apie „incidentą“ Latvijoje talpinta į Lietuvos svetainę? Taip daroma dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, žinutė įdomi ir Lietuvai. Antra, taip ją sunkiau patikrinti: jei Lietuvoje daugelis žurnalistų be vargo per kelias minutes pasiskambins į Krašto apsaugos ministeriją ir gaus oficialų paneigimą, tai su Latvijos ministerija susisiekti bus sudėtingiau: bus kalbos barjeras, gaištamas laikas, kol bus surastas asmuo, galintis komentuoti situaciją ir pan. Įdomu tai, kad ši žinutė buvo įkišta į naujienų agentūros archyvą. Taip daroma neatsitiktinai: redakcijos kolektyvas negreit pastebės įsilaužimą, nes „naujiena“ bus atsidūrusi tolimesniuose naujienų puslapiuose. O štai įsilaužėliai puikiai žinos, kur jos ieškoti, ir pradės ja dalintis. Įsilaužimas į žiniasklaidos tinklalapį tokiai žinutei suteiktų legitimumo.

Įtarūs lietuviai

Dalis visuomenės mano, kad propaganda, informacinis karas – tai tik per daug sutirštintos spalvos. Iš tiesų tai – objektyvi realybė. Pasak V. Denisenko, Lietuvoje netikrų naujienų kūrėjams yra sudėtinga terpė veikti. Įsilaužti į tinklalapius – brangu. Daugelis bandymų užkardomi iš karto. Visuomenė taip pat nėra patikli. Juolab, kad nemažai melagienų būna sukonstruotos tarsi atbulomis rankomis: negrabiai, su klaidomis, akivaizdžiais vertiniais iš rusų kalbos, mūsų kalbai nebūdinga sakinių struktūra. „Kita vertus, gal jie ir nesiekia, kad viena konkreti žinutė turėtų poveikį. Gal jiems tai savotiškos pratybos: žiūri, ar reaguosime, per kiek laiko reaguosime, kokių priemonių imsimės. Ar greitai reaguojame, ar susitvarkėme po ankstesnių išpuolių paaiškėjusias spragas“, – svarstė lektorius.

Su lietuvių įtarumu susiję ir pagrindiniai priešnuodžiai prieš propagandą. Pašnekovo teigimu, propagandos uždavinys: apeiti protą ir pasiekti, kad informacijos gavėjai reaguotų emocijomis. Todėl propagandinėse žinutėse kabinamos jautrios temos, tokios, kaip, pavyzdžiui, vaikai. Tą liudija suklastota avarijos NATO pratybų Lietuvoje nuotrauka: esą karinė technika numušė mažametį dviratininką. Iš tiesų joks vaikas nenukentėjo, niekas jokio dviratininko nesuvažinėjo. Netgi nuotrauka suklastota taip, kad tai matoma plika akimi. Pasak pašnekovo, svarbiausia: tikrinti informaciją. Ieškoti jos pirminių šaltinių, atidžiai žiūrėti, ar nuorodos yra veikiančios, ar jos iš tiesų veda į šaltinį.

Paskaitos dalyviai domėjosi, kaip derėtų paneiginėti netikras naujienas. Ar parašymas, kas buvo neteisingai pranešta, neprisideda prie tolesnės melagingų žinių sklaidos. Ypač pavojingas atrodytų modelis, kai pirma parašoma, kokių nesąmonių priskiesta, o tik pačioje pabaigoje pateikiamas komentaras, kodėl jos netiesa. Juk iki straipsnio pabaigos prisikasa ne kiekvienas skaitytojas? Dėstytojas teigė, kad vieno recepto, kaip tinkamai elgtis nėra, tačiau reiktų vadovautis sveiku protu, kad melaginga žinia turėtų kuo mažesnę sklaidą.