Si vis pacem, para bellum (16)

Jei nori taikos, ruoškis karui – teigė dar senovės romėnai. Viena galingiausių, įspūdingiausių valstybių ir civilizacijų. Kurios sienomis buvo apibrėžiamos Europos ribos. Kurios politikų biografijas, kurios mūšių strategijas iki šiol studijuoja kiekvienas žmogus, norintis save laikyti išsilavinusiu. Kur kas liūdniau cituoti Clive Staples Lewis „Kipšo laiškus“, tiksliau dėdulės Paraliaus tostą apie tai, kad šiais laikais nusmulkėjome: nėra nei didžių piktadarių, nei didžių šventųjų, tik vidutinybės. Liūdna suprasti, kad daugelio šiandienos ir Lietuvos, ir pasaulio politikų biografijos būtų... apie nieką. Apie nykias vidutinybes, likimo, tiksliau, visuomenės abejingumo, lyderių stokos, menko pasirinkimo ir iškreiptų „vertybių“ pamėtėtas į pasaulio galingųjų sostus. Atrodo, ir įrankiai yra: tūkstančių metų žmonijos istorija, kurioje valdovai ir filosofai darė ir tas pačias įžvalgas, ir tas pačias klaidas. Yra istorikų, filosofų, politologų darbai. Yra gyvi istorikai, politologai, filosofai. Yra kohortos patarėjų ir analitikų. Tik kas iš to? Ir dabar, žvelgiant į šiandieninę situaciją, telieka tik pečiais gūžčioti: ramiais laikais atrodė žmonės, kaip žmonės, o štai atėjus sunkmečiui, paaiškėjo, kad prieš mus sėdi tik tuščios viešųjų ryšių iškamšos, aprengtos kostiumėliais. O ne politiniai lyderiai.

Sužlugus Sovietų sąjungai, Vakarų politologai, istorikai, filosofai, ir, žinoma, politikai ėmė svaigti apie „istorijos pabaigą“ – netikėtai užklupusį visuotinės, ir, svarbiausia, amžinos taikos ir gerovės metą. Viena baisiausių klaidų buvo manyti, kad Sovietų sąjungos žlugimas iš esmės įtvirtina Vakarų krikščioniškosios civilizacijos pranašumus. Kitaip sakant, kad klestėjimas neįmanomas be vakarietiškųjų vertybių ir demokratijos. Tikėjimas „istorijos pabaiga“ ir vakarietiškų vertybių aprioriniu pranašumu mūsų civilizacijai buvo pražūtingas. Ir tą matome dabar.

Kova su augančia Vladimiro Putino galia ir Rusijoje įsitvirtinusiu vagių ir kgbišnykų režimu buvo paremta būtent istorijos pabaigos teorija. Vakarai su pasimėgavimu ėmė purvinus, kruvinus pinigus. Londonas pamažu tapo Londongradu. Ir ne tik Rubliovkos kuluaruose. Rusijos nusikalstamo režimo įrankiai tapo garbingais investuotojais, futbolo klubų savininkais, vakarietiškų vakarėlių liūtais. Kanai, Monakai, Kuršaveliai buvo nusėsti naujai iškeptų „Forbes“ žurnalų milijardierių iš Žemutinio Musiašikio ir jų peroksidinių kiaunių. Atgiję daugiaaukščių jachtų ir privačių lėktuvų kepimo verslai, atgiję prabangių laikrodžių kūrėjų ir prabangių drabužių dizainerių verslai, išgelbėtos bebankrutuojančios garsios komandos, ištisomis partijomis perkami meno kūriniai (jų klastočių gamyba tapo atskira verslo šaka, prikišamai liudijančia, kad šiuolaikiniai „kolekcionieriai“ tėra elementariausios vyžos su guči kostiumais). O kur dar ištisi kurortiniai miestai ir miesteliai Prancūzijoje, Italijoje, egzotiškose šalyse, pilys ir vynuogynai, kuriuos supirko prakutę šarikovai? Visa tai vakariečiai įsivaizdavo kaip taip trokštamą „gerovę“: pinigai patys plaukė į rankas, ir niekam nereikėjo stengtis. Ne gyvenimas, o pasaka.

Šimtai vakarietiškų institutų ir institutėlių, kontorų ir kontoriūkščių siuntė savo vakarykščius universitetų absolventus mokyti rusus demokratinių vertybių. Tūkstančiai jaunų vakariečių nemokšų ir tinginių ramiausiai žarstė dosnius pinigus ir mėgavosi „laisvais metais“ apsimesdami, kad gali ko nors išmokyti „matiorus“ kgbišnykus ir vagis „v zakonie“. Visiems buvo patogu: vieni gavo pinigus, kurių nereikėjo uždirbti. Kiti ramiausiai apsimetinėjo, kad demokratizuojasi, ir kuo ramiausiai vogė kvailių iš Vakarų dosniai siunčiamą paramą. O tie naivūs vakarietiški kvaileliai rašė ilgus laiškus ir straipsnius „form Russia with love“, tapdami arba įtakos agentais, arba tiesiog naudingais idiotais. O vakariečiai naiviai tebetiki, kad Rusijos įvairaus kalibro činovnykų vaikai, baigę vakarietiškas privačias mokyklas, vilkintys vardiniais vakarietiškų dizainerių skudurais ir švaistantys tėvų išvogtus Rusijos turtus, bus toji, suvakarietiškėjusi, visuomenės dalis. Naiviai nesuvokdami, kad visa Rusijos grietinė nori tik naudotis vakarietiškomis gėrybėmis: skraidyti ne „rusiškais“ superdžetais, kurie arba neskrenda, arba dūžta, o patikimais lėktuvais, plaukioti brangiomis jachtoms, sėdėti ant itališkų o ne Žemutinio Musiašikio fabrike pagamintų sofų, ir nešioti itališkus batus, o ne sieroburmalinovus šuns neperkandamus fabriko „Leninas visada su mumis“ sandalus.

Kvaili Vakarų biurokratai, užėmę pasaulio lyderių kėdes, nesuvokia esminio dalyko: visas šis gėrybių lietus, išsunktas iš šimtus kartų apvogtos rusų tautos, yra įmanomas tik kleptokratinėje valstybėje. Demokratinėje valstybėje jachtomis už vogtus pinigus toli nenuplauksi – už tai sodina. Ir ilgam.

Todėl Rusijai demokratijos nereikia nė iš tolo. Nes demokratija iš esmės sugriautų visą šitą vagių imperiją. Nes demokratijoje gėrybės priklauso ne menkai cariaus ir jo artimųjų svitai, o visai visuomenei. O vagys dalintis nenori ir nemoka. Jiems reikia tik vakarietiškų gėrybių ir pripažinimo. Va ir viskas.

O Vakarams reikia naujarusių pinigų. Ir ne tik. „Istorijos pabaiga“ buvo geležinis alibi ateiti į valdžią ne politikams. O paprasčiausiems biurokratams. Kurių darbas – ne kažkur vesti visuomenę, ją tobulinti, keisti. Nes „istorijos pabaigoje“ tam nėra jokio poreikio. Kam keisti tai, kas ir taip tobula. Atėjo laikas visuomenei mėgautis visuotine ankstesnių kartų sukurta gerove, patiems dėl to nepajudinant nė piršto.
Na Vakarų visuomenės ir užsiėmė „gerovės įsisavinimu“. Kadangi karo iš principo „istorijos pabaigoje“ būti negali, tai po Sovietų sąjungos žlugimo Vakarų lyderiai netgi svarstė, ką toliau daryti su NATO. Prieš ką gintis, jei priešo neliko. Laimė, kad po kojomis pasipainiojo nevykėliai islamo teroristai, nes, galima manyti, kad kai kuriems ypatingai „taikiems“, ypač Europos šalių, lyderiams, būtų kilusi išganinga mintis šią organizaciją tiesiog imti ir paleisti. Kadangi nebuvo prieš ką kariauti, Europos šalys tiesiog ėmė mažinti asignavimus gynybai, mažinti kariuomenes. Mat neramumai pasaulyje – periferiniai ir laikini. Ir visas problemas galima išspręsti „giliu susirūpinimu“, ir, žinoma, „sankcijomis“.

Pirmieji augančios imperinės galios ženklai: Čečėnijos karai, Politkovskajos, Nemcovo, Litvinenkos žmogžudystės tiesiog buvo nurašytos Rusijos demokratijos „augimo kančioms“. Su karu Gruzijoje 2008-aisiais šios iliuzijos negailestingai žlugo. O Krymo okupacija 2014 m., MH-17 keleivinio lėktuvo numušimas parodė – ragelius ir nagelius užsiauginusi Rusija tapo faktiškai nebaudžiama. Naiviems europiečiams iki šiol patogu manyti, kad Dombabvės ir Luhandos kalnakasiai kiekvienoje kaimo parduotuvėje greta šepečių, kaliošų ir cinkuotų kibirų gali nusipirkti tanką ar „Buk“ sistemą, kuria ir buvo numuštas keleivinis lėktuvas. Ir ką? Ir nieko. Kiek metų praėjo nuo to lėktuvo numušimo? Taip, Hagoje vyksta teismas. O įtariamieji kur? Procesas vyksta „už akių“ ir teisiami eiliniai „šestiorkės“. Per daug nesukant galvos, kaip Rusijos kariuomenės nuosavybė – priešlėktuvinė sistema – apskritai galėjo atsidurti Ukrainos teritorijoje. Svetimos šalies ginkluotės ir karių atsidūrimas valstybės teritorijoje tarptautinėje teisėje paprastai vadinamas agresija provokacija karui ir yra karo n

usikaltimas. O Vakarai naiviai apsimeta... pasiklydo, vargšiukai, na ir taikinius „sumaišė“, kam nepasitaiko... Nes taip manyti yra patogiau.

A, na dar yra sankcijos. Parodykit man bent vieną valstybę, kurią sužlugdė... sankcijos. Tikriausiai Iranas, Šiaurės Korėja, Kuba, kurios ištisus dešimtmečius sėkmingai „sankcijuojamos“, jau tapo demokratijos citadelėmis. Niu niu niu, Putinai, niu niu niu. Labai veikia? Jei Vakarai norėtų realių sankcijų, užtektų atjungti Rusiją nuo tarpbankinės sistemos. Priežasčių tam – vežimu vežk. O kodėl to nedaroma? O kas tada mokės už jachtas Europos uostuose, kas išlaikys staiga bedarbiais tapusius dizainerius ir ištisas futbolo komandas, kas gi už „melejonus“ pirks pilis ir vynuogynus? Ištisos prabangos prekių industrijos žlugs: Vakarų visuomenės tiesiog nesugeba generuoti tokio pinigų kiekio niekam nereikalingiems daiktams.

Vakarų visuomenės ne tik pinigų nebesugeba generuoti. Rusija naudojasi šių visuomenių baimėmis ir bestuburiškumu. Sutikite, daug patogiau yra kovoti prieš klimato kaitą, suskridus į prabangų susitikimą tos pačios Rusijos pinigais nupirktais lėktuvais, nei stabdyti okupantą. Kur kas patogiau kovoti už 72 lyčių teises, nei už žmogaus teises Afrikoje ar toje pačioje Sirijoje, kurioje nebaudžiamai veikė Vagnerio ir panašios karinės kompanijos, kurių savininkas – Rusijos cariaus virėjas. Tikriausiai daug koDletų žmogus prikepė... Daug patogiau kovoti už visa, kas gera, prieš visa bloga liežuviais ir postais feisbuke. Užsimerkiant prieš faktą apie Rusijos karinius instruktorius Afrikoje.

Patogu vėpsoti olimpines žaidynes, kur Rusijos sporto simbolis – penkiolikos metų vaikas, prifarširuotas dopingu. Užtat atlikęs keturgubą šuolį. Ach, kaip miela. Ir dopingo prirydytas vaikas net nepašalintas iš varžybų. Nes neužteko smegenų suprasti, kad kaip berašytum ant vėliavos – Rusija ar ROC – trasose tie patys dopingo pririję sukčiai. Kurių tiesiog išmesti iš visų varžybų niekam neužtenka kiaušių. Kur dar galima Vakarų visuomenėms labiau nusiristi? Po šio sprendimo, leidžiančio dopingo pririjusiam sportininkui dalyvauti varžybose, kiti, garbingi, sportininkai turėtų tiesiog tą pačią akimirką palikti arenas. Nes jose nebėra sporto. Bet medalis šiandien yra svarbiau už švarią, sąžiningą kovą. Todėl jos tiesiog nebeliko.

Apsimesti patogu. Nes nereikia nieko daryti. O Vakaruose, pripažinkime, ir norinčių, ir galinčių daryti trūksta. Visuomenė taip pat mieliau svaigsta apie klimato kaitą, apie 72 lyčių teises, apie „neapykantos kalbą“. Ji bando cenzūruoti pasaulinę literatūrą, mokslo kalbą, netgi Šventąjį Raštą. Nes tai patogu ir nepavojinga. Kautis prieš Rusijos įtaką – pavojinga. Sunku. Reikia proto, talento, drąsos, strateginio mąstymo. Kategorijų, kurios nyksta Vakarų visuomenėje, užtvindytoje pinigais „From Russia with love“. Čia vertybės ginamos liežuviu. Svaigstama apie europietiškus naikintuvus ir Europos kariuomenę. Nes JAV „Rusijos agentas“ Donaldas Trampas pagaliau liepė europiečiams persižiūrėti, kiek jie lėšų skiria savo gynybai. D. Trampas buvo „Rusijos agentas“, nes drakoniškomis sankcijomis kiekvienam, bent pirštą prikišusiam prie „Nordstream-2“ dujotekio, buvo trumpam užraukęs šito Rusijos gausybės ir įtakos rago statybas. Ir buvo baisiai blogas. Dabar gi prezidentas „miegančioji gražuolė“ yra geras. Nes nieko nereikalauja.

O paskui stebimės – kodėl virš Europos pakibo karo šešėlis? Kaip gi čia taip netikėtai? Kaip staiga atgijo Sovietų sąjunga numeris du? Nes komunizmas, kaip totalitarinis režimas, niekada nebuvo pasmerktas. Nes nemažai Vakarų pasaulio politikų, vadinamoji „gėlių vaikų“ karta, patys komunistavo. Nes Čegevaros yra ant šiandieninių jaunuolių marškinėlių. O Sovietų sąjunga buvo visapusiškai gera, tik... „neteisingai suprasta“.

Užtat ir turime Rusiją, kur dėl Konstitucijos buvo balsuojama „na penke“ – ant kelmo. Ant daugiabučio suoliuko, o balsavimo „kabina“ buvo prekybos centro vežimėlis. Kur net zoologijos sodo talismano žvėrelio rinkimus turi laimėti „teisingas“ kandidatas – „Vieningąją Rusiją“ simbolizuojanti baltoji meška Šilka. Nors liaudis masiškai subalsavo už orangutaną Batu. Kuris, duok Dieve, gal nesužinos, ką perkeltine prasme reiškia „obezjanykas“ (beždžionynas, žargonu, laikinojo sulaikymo kamera). O Vakarų visuomenių „sėkmės“ demokratizuojant Rusiją simboliu galima laikyti youtube siužetą, kur užgesus policijos „voronokui“, sulaikyti demokratinio mitingo dalyviai, jį stumia. Užuot davę į kaulus konvojui ir paprasčiausiai išsilakstę. Kur mušami žmonės ne ginami, o filmuojami. Tikintis „paviešinti“ režimo nusikaltimus, patogiai pamirštant, kad tas režimas nenubaustas už tai, kad numušė keleivinį lėktuvą su beveik 300 žmonių. Tai kas tada nubaus omonininką, spardantį parkritusią mergelę, kai jos bernelis filmuoja šį procesą?

Rusijos ragai ir nagai išaugo ant Vakarų visuomenių klaidų. Ant aklo tikėjimo istorijos pabaiga ir visuotine gerove. Ant jaunystės iliuzijų apie komunizmą, kurios neišnyko ir brandžiame amžiuje. Ant tingėjimo, negalvojimo, neryžtingumo, ant politinės korupcijos. Ant negarbingos taikos – ant Minsko susitarimų, ant Krymo okupacijos, ant Donbaso ir Lugansko orkų nedorespublikų, ant sandėrio su Šėtonu, paminant beveik 300 žuvusių MH-17 lėktuvo katastrofoje, atminimą.

Neišmoktos tarpukario pamokos – kai po pralaimėjimo I pasauliniame kare Vokietijai užteko vos dvidešimties metų, kad atkurtų savo galią ir vėl taptų agresore. Atrodo, grįžo 1938-ųjų Miunchenas su sandėriu su Šėtonu, tik šįkart derybų objektas ne sudraskyta Čekoslovakija, o Ukraina. 1938-aisiais Vakarų politikai, vietoj karo pasirinkę gėdą, gavo ir gėdą, ir karą. Ką gausime šiandien? Ne veltui įžvalgieji romėnai sakė – si vis pacem, para bellum.