Stebuklo laukimas kaip priklausomybės ženklas (1)

Metų pabaiga. Linkėjimų ir lūkesčių metas. Stebuklų laukimo metas. Ne savo darbų rezultatų, o būtent stebuklų laukimo. Kad kažkas nutiks gero ir gražaus. Tik ne dėl pačių įdėto darbo ar pastangų. Jei lauktume savo pastangų vaisių, lauktume ne stebuklų, o rezultatų. O stebuklas yra tai, kas nutinka gero ir gražaus, NEPAISANT mūsų pastangų daryti priešingai.

Adventas – metas apmąstyti. O mąstyti mes nenorime ir tingime. Jei netingėtume, tai ir Kalėdų nešvęstume nuo... lapkričio. Nes švęsti yra lengviau, nei mąstyti. Kaip vienoje dainelėje: „Nuo žolės ant žiedelio – tai taip lengva ir paprasta, trumpaamže boruže, gyveni vieną vasarą“. Taip ir strakaliojame. Nors tamsos, tylos ir ramybės metas mąstančiam žmogui – Dievo palaima, o ne prakeiksmas.

Pašėlusiai lekiantis laikas ištrina tas vienadienes pastangas. Gal todėl taip ir norima jas fiksuoti. Štai viduramžiais jei apie įvykį buvo parašyta metraštyje pusė puslapio, tai buvo didžiulės svarbos nutikimas. Kadangi pergamentas buvo labai brangus, tai žmonės taupė: pergamentą, laiką, žodį ir pastangas. Nes laiko buvo maža. Vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė buvo maždaug 29-eri metai. Dabar vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė Lietuvoje gerokai peržengė 70 metų. Ir klaidingai manome, kad laiko turime iki ausų. Kad spėsime.

Visur taip galvojame. Daugelis mūsų gyvenimo bėdų susiję su tuo, kad neturime laiko išsikelti net trumpalaikių, ką jau kalbėti apie ilgalaikius, tikslus. Nemokame tikrinti jų siekimo proceso eigos, įvertinti tarpinių ir galutinių rezultatų. Todėl ir mūsų, ir mūsų valstybės raidos procesai primena pasiklydusio grybautojo maršrutą miške: kai apėjus kelių kilometrų ratą vėl atsiduriama prie to paties kelmo.

Rezultatus vertinti sunku ir baugu. Ypač jaunajai kartai. Kurių, deja, niekas neišmokė jų siekti. Kuriuos mieli ir geri tėveliai išsukinėjo nuo tarnybos kariuomenėje, kišo į jaukias šiltas valstybės tarnybų vieteles, kuriose užtenka laiku ateiti į darbą. Ir niekada nepajusti savo sprendimų pasekmių. Iš dalies kalta ir virtuali realybė: kurioje nesėkmingus žaidimus galima peržaisti, o ne visai vykusį savo snukelį ir gyvenimą – pagražinti. Kur priešininko pilį galima atakuoti tiek kartų, kol užimsi, kur futbolo ar krepšinio rungtynes galima tiek kartų peržaisti, kol laimėsi. Gyvenime, deja, yra ne taip. Srauni laiko tėkmė nusineša galimybes ištaisyti klaidas, ir dažniausiai tenka gyventi su tų klaidų rezultatais. Jų realiame gyvenime neperžaisi ir nepataisysi.

Štai ir raškome savo darbų rezultatus. Vieną dieną džiaugiamės tapę „drakonų nugalėtojais“, kitą – suvokiame, kad tas titulas gali kainuoti milijonines investicijas Lietuvoje. Titulo „drakono nugalėtojas“ genezė rodo, kokios apskritai menkos savivertės esame. Kaip trokštame, kad kažkas mus pastebėtų ir įvertintų. Kad patektume į pirmuosius pasaulio žiniasklaidos puslapius. Iš serijos: šaltibarščiai pateko į pasauiio sriubų TOP-10. Dėl to pasirengę padaryti bet kokią kvailystę. Nesuvokdami, kad didžiuliame informaciniame sraute pasaulis jau po poros valandų pamiršo, kas tas „drakono nugalėtojas“.

Pasaulis tai pamiršo. Bet yra menka problemėlė: drakonas tai prisimena. Ir iš po skverno staiga apšauktas nugalėtu, jis apie save priminė tingiai mostelėdamas uodega. Kažakaip išsitrynė Lietuva iš drakono urvo muitinės sistemos. Paskui drakonas ėmė nebepageidauti lietuviško kvapo savo urve: iš esmės liepė užraukti viską, kas su Lietuva susiję. Ir tai ne tik tiesioginės sankcijos, bet ir antrinės. Ką reiškia antrinės? Pavyzdžiui, jei įrenginyje yra 25697 varžteliai, ir vieno jų veržlė pagaminta Lietuvoje, toks įrenginys Kinijoje tampa nebepageidaujamu. O juk mes neatsisakome pretenzijos būti aukštųjų technologijų šalimi. Mes ne veržles, atleiskite, o lazerius gaminame. Kitaip sakant, mūsų šaliai raukiasi eksportas tų dalykų, kurie naudojami gaminiuose, eksportuojamuose į Kiniją. O tai didžiausia pasaulyje, ir dargi auganti bei turtėjanti rinka. Ir daugelis Lietuvoje gaminamų eksporto produktų vienaip ar kitaip tampa eksporto į Kiniją dalimi: lazeriai, sudedamosios įrengimų dalys, pagaliau, padangos.

Kaip manote, ar vokiečiai, padangų Continental gamintojai, atlikę pačią didžiausią plyno lauko investiciją Lietuvoje, dabar labai džiaugiasi titulu „drakono nugalėtojas“. Nes drakonas ne tik kad nenugalėtas, bet dargi kol kas tik labai tingiai parodė iltytes. Kol kas dar baisiai neriaumoja, ugnimi nespjaudo...

Apie tai, kad padėtis gerokai komplikuota, rodo jau gruodžio 6-ąją (kol visi dvaro poetai sisiojo į kelnytes iš laimės, kad Gabrielius šitoks reikšmingas pasirodė), ne mažiau reikšmingame Vokietijos laikraštyje „Suddeutshe Zeitung“ (išmanantiems apie žiniasklaidą jo pristatinėti nereikia) straipsnis iškalbinga antrašte apie mus „Törichte Litauer“ (kvaili lietuviai), skirsnyje Prekybos (verslo) politika (šaltinis: https://www.sueddeutsche.de/wirtschaft/litauen-china-eu-zoll-taiwan-embargo-1.5481384). Prisipažinsiu, šio straipsnio atradimo laurai priklauso ne man, tai apžvalgininko Audriaus Bačiulio nuopelnas. Žinoma, Audriaus Bačiulio vardas dvaro poetams yra kaip buliui raudona skara, bet iš dainos žodžių neišmesi.

Tie, kurie savaitę valkiojo titulą „drakono nugalėtojas“, titulo „kvaili lietuviai“ linkę nepastebėti... Straipsnyje rašoma apie tą, apie ką iš esmės svaigo mūsų dvaro žiniasklaida: mažytė demokratinė Lietuva parodė drąsą prieš Kiniją kaip Dovydas prieš Galijotą. Tačiau esminis skirtumas nuo Dovydo ir Galijoto kovos yra tas, kad Dovydas Galijotą užmušė. Lietuva Kinijos, deja, ne. Ir Galijotas smogė atgal. „Ir dabar Dovydas prašo savo Europos partnerių pagalbos“, – rašoma straipsnyje. Nepamirštant Lietuvos politikos Kinijos atžvilgiu pavadinti neapgalvota ir egoistiška, kad Europos politika Taivanio atžvilgiu seniai buvo subalansuota, nusistovėjusi ir visus tenkino, kol su niekuo nepasitarusi Lietuva sugalvojo imtis saviveiklos. Straipsnyje teigiama, kad Briuselis visgi Lietuvą privalės apginti. Tačiau iš to pasidarytos atitinkamos išvados.

Kad situacija tampa rimta, rodo tokie esminiai ženklai, kaip, pavydzdžiui, „Verslo žinių“ redaktoriaus komentaras. Kuris ditirambais „drakono nugalėtojui“ nežiba. Užsienio investuotojai krapšto galvas, įmerkę pinigus ten, kur yra problemų. Lietuviški aukštųjų technologijų verslai jau užsimena apie tai, kad gamybą reikės perkelti į kitas šalis. Brangus tas „drakono nugalėtojo“ titulas vienok.

Kartu tai ir graudi pamoka, ką reiškia žodis „sankcijos“ aukštųjų technologijų šalimi norinčia tapti Lietuvai. Aišku, mūsų politikieriai iš pradžių giedojo daineles apie tai, kad Lietuva neturi reikšmingų verslo ryšių su Kinija, kol neapsigraibė, kad de facto įvestos antrinės sankcijos. Kyla kvailas klausimas: ar čia tik savęs nuraminimas, ar iš tiesų taip nesuvokiama reali situacija? Kinija yra antroji pasaulio ekonomika. Auganti rinka, kurioje nori būti ir Europos, ir JAV įmonės. Ir taškas. Tai aukštųjų technologijų šalis. Tai šalis, kurioje gyventojų skaičius tuoj perkops pusantro milijardo. Žinoma, vėpsant į žemėlapį, ji, priklausomai nuo mastelio, atrodo sprindžio dydžio. Ypač jei mūsų politikų akiratis – kurmiarausio platumo.

Dėl ko kilo visas šitas kipišas, mažai kas ir prisimena. Viskas prasidėjo nuo to, kad lietuviai į Taivaną nusiuntė vakcinos nuo covid-19 siuntą. Taivaniečiai, mandagumo ir dėkingumo ženklan išpirko mūsų šokoladą, paaukojo labdaros fondams. Kultūringi žmonės. Tada, naudodamiesi proga, mūsiškiai sugalvojo atidaryti Taivanio atstovybę. Visame pasaulyje tokios atstovybės yra, jos vadinamos Taipėjaus, nes pavadinimo klausimas yra labai opus. Tiek Kinija, tiek Taivanas yra Kinija. Ta pati Kinija (Taivanas atsirado dėl to, kad žemyninėje Kinijoje įsigalėjus komunizmui, nacionalistai pabėgo į Taivano salą). Tiesiog Kinija ir Taivanas varžosi, kuri yra tikroji Kinija. Nors abi šalys laikosi „vienos Kinijos“ politikos. Kaip suprantate, ginčas yra principinis. Ir Taivano atstovybės Lietuvoje atsiradimas reiškia viena: žemyninė, komunistinė Kinija tai supranta kaip Taivano pripažinimą. Įdomu tai, kad nors Taivanas ir Kinija pešasi, bet abi šalis sieja labai glaudūs ekonominiai santykiai. Pats Taivanas su Kinija nesipeša, o mes lendam, kur mūsų neprašė.

Niekas nesiginčija dėl to, kad Kinija yra nedemokratinė, kad ten pažeidžiamos ir žmogaus, ir tautų teisės. Bet tu pabandyk ją priveikti. Tai yra antroji, auganti pasaulio ekonomika. Todėl pasaulyje ir įsivyravo trapus balansas, o mes, lietuviai, per tą balansą pervažiavome kaip tankas per rožyną.

Kaip ir dėl sankcijų Baltarusijai, taip ir kovos su Kinija fronte Lietuva liko viena. Kitos šalys, įskaitant ir Lenkiją, sukioja pirštą apie smilkinį. Nes Lietuva, visų pirma, su kitomis šalimis nederino savo pozicijų. Jei būtų derinusi, mūsų politikos korifėjams būtų greitai aplaužyti ragai: liepta sėdėti tyliai it pelėms po šluota. Ir mūsų iš laimės šlapiomis kelnytėmis dvaro poetams jau tada nekilo kvailas klausimas, o kodėl gi jokia kita – didesnė, galingesnė šalis nepanoro būti „drakono nugalėtoju“. Ar tik ne dėl to, kad drakono nugalėti iš esmės ir neįmanoma? Ar mūsų drąsūs demaršai nors kai kuo padėjo, pavyzdžiui, Kinjos naikinamiems uigūrams? Ar Lietuvai padėjo nors kažkuo tai, kad kai mūsų diplomatai, nešini keliais daiktais ir katinu, turėjo skubiai palikti ambasadą, jų išlydėti atėjo kolegos iš Europos Sąjungos šalių?

Grįžtame prie to, nuo ko pradėjome. Nuo rezultatų. Kad titulas „drakono nugalėtojas“ šiuo metu savo verte jau pavojingai artėja prie Napoleono iš šeštos palatos. Kad verslas jau patiria nuostolius, kad Lietuva įvėlė į nemalonumus kitas Europos Sąjungos šalis. Kad esant tokiai situacijai (o žinant Kiniją, ta situacija bus ilgalaikė), užsienio investuotojai vietoj Lietuvos rinksis šalis, kuriose mažiau problemų, kyla klausimas, ką mes čia nubaudėm: Kiniją ar save? Rezultatai kur?

Jaunoji karta netgi neturi įrankių tiems rezultatams įvertinti. Labai iškalbingas vieno mano heiterių (nekentėjų) komentaras: „Vis tik žiūrint į tobulėjimo perspektyvas, Linutė galėtų ne eilinį kartą heitinti, o atsisėsti ir ramiai, neskubėdama paanalizuoti situaciją. Panagrinėti to pačio Gabrieliaus dienotvarkę. Paanalizuoti, kaip buvo prieita prie trašų skandalo. Tiksliai susirašyti, kur buvo kieno atsakomybės“. Pasiūlymas idiotiškas yra dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, vertinti reikia rezultatą. O jis, švelniai tariant, suknistas. Antra – už komandos darbą visada atsakingas vadovas, todėl jam ir tenka visų sprendimų pasekmės. Jis tam ir pasodintas, kad spręstų ir koordinuotų. Jei nemoka ar nesugeba – von iš posto ir viskas. Ir trečia – niekam neįdomu, kiek kilometrų miške pasiklydęs nuėjo grybautojas (šiuo atveju, užsienio reikalų ministras), svarbu, kad galutiniame rezultate jis atėjo prie to paties kelmo. Taigi, rezultatas de facto yra 0. O kokia ten ministro dienotvarkė, niekam neįdomu. Jis gali dirbti kad ir valandą per dieną, svarbu rezultatas. Tačiau tokie komentarai nėra atsitiktiniai nusišnekėjimai. Tai – iliustratyvus pavyzdys, kaip gaištant laiką smulkmenų analizei, pamirštama įsivertinti galutinį rezultatą: skaičiuojant nueitus kilometrus neįvertinama, kad jau trečią kartą einama pro tą patį kelmą.

Taigi, ir santykių su Kinija atžvilgiu iš viso šito, dėl visiško nieko, kilusio jovalo, dabar bereikia tikėtis stebuklo. Jis, žinoma, bus. Už Lietuvą susitars. Vokietija, JAV, kieno gamintojų verslo partneriais lietuviai yra. Tik ar pasimokysime iš šios situacijos? Jei analizuotume rezultatus, mokytumėmės. Tik bijau, kad vis daugiau yra belaukiančių stebuklų... Ir vėl minsime ratais pro tuos pačius kelmus. Vėl kartosime tuos pačius veiksmus, tikėdamiesi kitokių rezultatų. Vėl krėsime velniai žino ką, norėdami pelnyti nors sekundei užsienio žiniasklaidos dėmesį. Normaliame gyvenime sutrikęs priežasties ir pasekmės ryšys byloja apie stebuklinį mąstymą. O jis, deja, būdingas priklausomybes turintiems žmonėms...