Apie Mėlynąją paukštę virš Pauliaus Širvio mėlynųjų Sartų (foto) (4)

Tradicinė Širvynė garsiojo poeto tėviškėje yra tikras literatūrinis reiškinys. Seniai jau nebestebina eilės ir muzika po stilizuotu žaginiu. Stebina kitkas  kaip ta, rodos, tiek daug sykių girdėta poezija vis dar sugeba sutraukti šimtus žmonių į atokią Degučių pamiškę. Ir ne tik sutraukia senuosius, bet ir naujais žiūrovais gretos pildosi: kasmet vis ankštesnės tampa automobilių stovėjimo aikštelės, nors ir pildomų, vis daugiau trūksta suolų ir suoliukų visiems susodinti.

Šiemet virš pavakarę mėlynuojančių Sartų krašto miškų ir ežerų tolių skraidinta poezijos Mėlynoji paukštė. Trapi, nesugaunama, išgyventa jautria poeto širdimi. Meistriškai įpinta į jo biografijos rėmus Aleksandravėlės saviveiklininkų dainose ir melodijose. Bylojanti apie trapią meilę, kurią išskirdavo laikas ir erdvė. Kai bendraujama ir tylima buvo laiškais. Kai jie paklysdavo, dingdavo. Kai jie pamiršti nė neatplėšti nuguldavo stalčiuose. Todėl tada toks nostalgiškas buvo pirmasis valsas: „Buvai man žibuoklė pirmoji rasta, laukų Lietuvos užauginta“. Ir šokamas jis buvo kaip tada: ji, pečius apsigobusi balta skarele, jis – jau susikrovęs lagaminą. Ir meilė, kuri liko gyva tolimuose širdies kampeliuose ir eilėse. O širdis, anot poeto, ir skirta tam, kad meilė ją žeistų.

Pauliaus Širvio poezija bylojo ir aktoriaus Andriaus Belobžeskio lūpomis. Ir dusetiškių kolektyvo Margaritos Simokaitytės, Eglės Kuzmienės ir Ramūno Lisinsko dainomis. Kurios skambėjo labai įtaigiai.

O kol vyresnieji klausėsi poetų ir bardų kūrybos, jaunimas spalvino mėlynąją paukštę. Po beržais ant improvizuotos krosnelės virė arbatos puodas. Netoliese – stendas su gražiausiomis praėjusių metų Širvynės akimirkomis. Nenuostabu, kad ir kitąmet ten bus eksponuojami jau šiųmetės akimirkos ir įspūdžiai.