Atviras kiemas Bajoruose: apgalvotos detalės viešnagei suteikė patogaus nuotykio spalvą (foto+ video) (3)

„Atviras Bajorų kaimas“ – visapusiškai sėkmingas renginys, sujungęs daugybę gal ir ne originalių, tačiau labai apgalvotų ir pasiteisinusių sprendimų. Todėl šis renginys tapo neabejotina rajono savaitgalio renginių „vinimi“ į įdomių pramogų ir potyrių sūkurį įtraukusias ištisas šeimas. Ir šio renginio šūkis, neabejotinai, turėtų būti „Apie viską pagalvota“.

Sėkminga koncepcija: pasakoti istorijas namų erdvėse

Atvirų namų, kiemų renginių koncepcija naudojama daugelyje šalių. Atvirais tam tikromis dienomis tampa restoranai, valstybiniai ir namų muziejai, privatūs namai. Ne per seniausiai panašus atvirų durų renginys vyko sostinėje, kur savo namų, butų, loftų duris atvėrė įspūdingų interjerų šeimininkai.

Bajoruose „Atvirų kiemų“ idėja taip pat vystyta nebe pirmuosius metus. Bajoriškiai vieni pas kitus kieminėjo kulinarinių iššūkių žaidimo metu. Tačiau atverti duris visam rajonui šios gyvenvietės žmonės ryžosi pirmąjį kartą.

Toks iššūkis žavi keliais dalykais. Pirmiausia, suteikia jaukumo, atvirumo, šiltumo. Kai apie savo gyvenimą, hobius, patirtis žmonės kalba ne nuo scenų, ne valdiškų pastatų erdvėse, o savo namuose, jaukioje aplinkoje. Tai ir tam tikras iššūkis: taip visuomenė įsileidžiama į intymią namų erdvę. Tačiau tai suteikia nuostabaus betarpiškumo jausmą. Tokį, kaip Ingridos ir Giedriaus Kujelių kieme paukščių šešėlius besivaikantis aviganis Jogis ar saulės atokaitoje ramia senatvės diena ir paglostymais besimėgaujants katinas Žirnis. Tai gyvosios rodyklės į Strumskių šeimos kiemą: jame žaidžiantys vaikučiai klegesiu „Ten, eikite ten!“ sutiko kiekvieną svečią.

Apie viską pagalvota

Daugelis plika akimi nepastebimų detalių viešnagę Bajoruose padarė ramiu ir patogiu nuotykiu. Čia pagalvota apie daug ką. Pirmiausia: apie patogumą. Apie renginį informacijos būta nemažai socialiniuose tinkluose. Tačiau įsiminti visų vienuolikos dalyvaujančių kiemų adresus visai nebūtina. Pamačius juos, kirbėjo abejonė: kaip gi rasti tuos svetingus kiemus Bajorų gatvelių voratinklyje. Tačiau tai – jokia problema. „Rokiškio Sirena“ kieminėjimą Bajoruose pradėjo nuo paties žymiausio objekto – Lėlių muziejaus. Jame gavome lankstinuką su detaliu Bajorų žemėlapiu. Maža to, kad net žiopliausi nepaklystų, kiekvieną renginyje dalyvaujantį kiemą ženklino rodyklės ir vėliava su „Rokiškis – Lietuvos kultūros sostinė“ ženklais.

Kitas labai smagus ir labai sąžiningas dalykas – pažymėta, kurios degustacijos yra mokamos. Taigi, kiekvienas galėjo rinktis, ar eiti tik į nemokamas pramogas siūlančius kiemus, ar užsukti ir ten, kur reikės palikti simbolinį atlygį. Taigi, kiekvieno valia rinktis. O ir šeimininkai nesijautė nejaukiai, jiems nereikėjo „kalėdoti“ atlygio. Mokamų degustacijų kaina – du eurai asmeniui. Tai bent iš dalies šeimininkams padengė iš ties skanaus maisto ir gėrimų rengimo kaštus. Kartu buvo išspręsta ir svečių maitinimosi problema. Mat apeiti visus kiemus užtruko apie keturias valandas.

Atskiros pagyros organizatoriai nusipelno ir už kiemų įvairovę. Pramogos suplanuotos taip, kad būtų ką veikti ir vaikams, ir moterims, ir vyrams. Antai, mažieji traukė į Stefanijos ir Stasio Čypų kiemą pasižiūrėti triušiukų ir vištyčių, o Ingos ir Augio Belovų kieme, kol suaugusieji degustavo vienuolika vynų, mažieji buvo užimti papuošalų iš veltinio kūrimu. Aišku, joks vyras neatsispyrė pasakojimams apie alų ir midų, apie rūkytus mėsos gaminius ar įspūdingame įvairiausio amžiaus transporto priemonių kieme, kaip ir jokia moteris negalėjo ramiai praeiti pro Nemiros Statulevičienės rankinukų kolekciją arba Stefanijos Čypienės nertų staltiesių parodą.

Ir mažus, ir didelius domino ir tušinukų, ir kiaušinių dėkliukų, ir varlyčių kolekcijos. Ką jau bekalbėti apie Lėlių muziejų ar Karolinos saldumynus. Pastarasis kiemas yra puikus pavyzdys, kaip šventę išnaudoti jauno verslo partizaninei reklamai.

Visus vienuolika kiemų aplankę ir tą liudijančias žymas surinkę kieminėtojai turėjo galimybę dalyvauti įdomioje loterijoje.

Renginio sėkmę byloja ir tai, kad žinia apie jį sparčiai ėmė sklisti iš lūpų į lūpas. O viešnagė Bajoruose sudomino ne tik mūsų rajono žmones, bet ir argentiniečius, prancūzus.

Lėlių muziejus

Kaip jau minėjome, „Rokiškio Sirena“ savo kelionę pradėjo nuo paties žinomiausio iš vienuolikos atvirų kiemų – Lėlių muziejaus. Jo kieme mus pasitiko Dalia Ziemelienė... su laistytuvais. Mat trumpa pertraukėlė tarp svečių vizitų panaudojama veiklai: nuostabiems gėlynams pagirdyti. Ir jau čia metas klausimams: kaip gi tokius grožius užauginti. Receptas paprastas: daug meilės ir rūpesčio. O štai pačiame lėlių muziejuje dar daugiau įdomybių. D. Ziemelienė atvira: dažnas, pravėręs muziejaus duris, galvoja: ir ką įdomaus galima papasakot apie lėlės. Jos gi tik vaikams. Tačiau pasakotojos charizma, miniscenos iš spektaklių užburia. Kaip ir pasakojimas, kaip viena žinomiausių muziejaus lėlių – šuo taksiukas ne juokais susikibo su tikru keturkoju. Mat taksiukui „amtelėjus“, į ginčą su juo įsitraukė ir šiaulietis „lenciūginis“, kurį šeimininkei teko jėga ištempti iš kovos lauko, pakeliui gėdinant, kad šis taip įsivėlė į „apsilojimą“, kad nepastebėjo besiriejantis ne su tikru šunim, o lėle.

Muziejuje, kaip sako D. Ziemelienė, nemokamai dalijamos idėjos. Kaip buteliukų nuo kvepalų kolekciją paversti pasakos apie miegančiąją gražuolę veikėjais. Kaip nunerti, numegzti lėlę. Kaip šarkai vagilei pritaisyti snapą iš žnyplių. Kurių paskirties dažnas jau nežino. O mes žinojome, kad toks daiktas kitados buvo naudojamas skalbiniams iš legendinės skalbyklės „Riga 18“ graibyti.

O jau lėlių kolekcijos gausa... Ko čia tik nėra. Ir pirmoji sovietinė vaikščiojanti lėlytė, ir kolekcinininkų labai vertinamos vadinamosios „nevaliaškos“. O kur dar iš užsienio atvežta ypač retų lėlių kolekcija... Ir žaviomis grimasomis pavergiančios vadinamosios „mimikos lėlės“.

Rankinukų paroda

Nemiros Statulevičienės paroda – bene vienintelė atvežta. Ji – moterų rojus ir himnas svarbiausiam moters aksesuarui. Kaip sakė galantiškas Vilniaus universiteto profesorius, moteris ir rankinukas – nedalomas vienetas. Kaip juokauja vyrai, tai juodoji skylė, kurioje archeologiniais klodais telpa visas moters gyvenimas: nuo raktų, lūpdažių, senų čekių, iki prakąsto sausainio ir atsarginės pėdkelnių poros.

N. Statulevičienės kolekcijoje – daugiau nei 800 gražiausių rankinukų. Jie išrūšiuoti pagal temas, sodyboje jiems eksponuoti parinktos specialios erdvės. Į Bajorus atvažiavo šios kolekcijos aštuntadalis, įskaitant ir patį naujausią eksponatą: rankinę–37-ojo numerio batelį. Taip, tokio dydžio batus nešiojanti moteris ramiausiai galėtų apsiauti šitą prabangią rankinę. Jei tik jai porą rastų.

O jau užburiantys pasakojimai, pritaikyti ir vyrams. Na koks gi radiotechnikos mėgėjas nepasmalsautų, kaip moteriškoje rankinėje telpa veikiantis radijo imtuvas. Grojantis muzikinius kūrinius ar kalbantis žinių diktorių balsais.

O kur dar rankinukų-sportbačių kolekcija, kaip juokauja pati ponia Nemira, pritaikyta Sabonių šeimai. Arba rankinukas, kurį slapčia nuo žmonos, galima panaudoti su draugais futbolui žaisti.

Alaus ir midaus ragavimas

Ingridos ir Giedriaus Kujelių kieme svetingai pasitinka ne tik šeimininkai, bet ir jų augintiniai. Pirmiausia lange svečių kontrolę atlieka grakščioji juodukė katė Bagira, tada pasisveikinti pribėga žavusis aviganis Jogis. O štai kiemo karalius senutis katinas Žirnis jau pats sprendžia, ar priimti svečių nuolankius reveransus ir paglostymus. Saulės atokaitoje įsitaisęs senjoras maloniai leidžia glostyti saulės įšildytą kailiuką ir ramiai klausosi užburiančio pasakojimo apie alų.

Deklaruojant „viešuosius ir privačiuosius interesus“, reiktų sąžiningai prisipažinti, kad šio straipsnio autorė alaus nemėgsta. Tačiau Kujelių šeimos pasakojimas toks įtraukiantis, kad net nemėgstančiam šio gėrimo, yra įdomu. Ant stalo nuostabi dekoracija: stikliniuose indeliuose apynių spurgai. Vieni jų, tie tikrieji senoviniai, kiti – mums įprasti kultūriniai. Tokie, kurie puošia kai kuriuos kiemus, auga natūraliai gamtoje. Alui jie svarbūs ne tik kaip karstelėjusio skonio akcentas (nors ir nebūtini alui gaminti), bet ir kaip natūralus antiseptikas, kuris neleidžia alui perrūgti. Apynių arbata – puiki antistresinė priemonė ir vaistas virškinimo problemoms spręsti. Tik va vyrams pernelyg alumi piktnaudžiauti nepatariama: apyniai suteikia ir moteriškųjų hormonų estrogenų.

Pasakojime daug dėmesio skiriama ir salyklo parengimui, ir gamybos technologijoms. Pavyzdžiui, kuo skiriasi mūsų alus nuo viduramžiais gerto elio? O alus tada, pasirodo, buvo pasiturinčiųjų gėrimas. Tik jie galėjo sau leisti prabangą ne visus grūdus panaudoti duonai kepti. O va ne tokie turtingi gėrė midų. Pasakojimas iliustruojamas ne tik pavyzdžiais, bet ir misa, kelių rūšių naminiu alumi. Kuris, tenka pripažinti, gerokai skiriasi nuo to, kuris pardavinėjamas parduotuvėse. Gal todėl net ir alaus nemėgstantiems jis pasirodė ganėtinai skanus. Ir skanaujamas jis ne bokalais, o mažyčiuose dailiuose stikliukuose, tad net išragavus visas pasiūlytas alaus rūšis, nebaisu sėstis už automobilio vairo.

Rankų darbo grožiai

Kujelių kaimynystėje svetingai duris atvėrusi Stefanijos ir Stasio Čypų sodyba. Pirmiausia, žinoma, čia lekia vaikai. Pamatyti tikrų naminių kiškučių. Mamos ir tėčiai linkę pirmiau pasigrožėti sodybos aplinka: gėlių įvairove, įspūdingo dydžio kekes auginančiu vynuogių keru. O jau tada vizitas pas triušelius. Triušelis, žinoma, mažiausiai tinkamas pavadininimas tiems milžinams, kurie gyvena tuose narveliuose. Na, nebent patiems mažiausiems, kelių mėnesių jaunikliams. Kiekvienas norintysis gali juos paglostyti. Šalia narvelyje žole mėgaujasi jų tėtis – įspūdingo dydžio baltai rudai lopuotas triušinas. Tik jo veislė, švelniai tariant, keistokai pavadinta – prancūzų avinas.

Netrukus šeimininkė iš narvelio iškėlė ir mažylių mamą – įspūdingo dydžio triušienę. Pastaroji irgi noriai leidžiasi glostoma, tačiau vis taikosi prasprūsti pro rankų mišką palakstyt.

Sodybos svetainėje – viena už kitą gražesnių staltiesių paroda. Stefanija Čypienė garsėja savo nėriniais. Kiek darbo ir meilės į juos sudėta. Kol svečiai grožisi staltiesėmis, šeimininkė trumpam pradingsta. Ir grįžta su pilna lėkšte dieviško skonio žagarėlių.

Kaip papasakoti rašiklio istoriją

Reginos ir Roberto Strumskių kieme taip pat yra ką pažiūrėti. Kol šeimininkai mėgaujasi kelione, svečius priima jų dukra Eglė. Terasoje rūpestingai išdėliota įvairiausių spalvų ir formų šratinukų kolekcija. Ji – tarsi rajono įmonių firminių ženklų kolekcija. Akį traukia ir įspūdinga vadinamoji servetėlinė suknelė. Tokių imasi tik labiausiai įgudusios mezgėjos, mat tokios suknelės sijonas mezgamas naudojantis virbalais megztų staltiesių schemomis. O plačiausioje sijono vietoje ant virbalo esančių akių skaičius skaičiuojamas tūkstančiais.

Dailios ir anūkėms skirtos nertos bei megztos suknytės. Tik, kaip prisipažino ponia Eglė, tokias gražmenas šiandieniniai vaikai rengiasi nenoriai. Mat iš natūralios vilnos, mocheros megzti gaminiai šiek tiek „kandžiojasi“.

Kodėl antrieji „Golfai“ ištvermingesni už trečiuosius

Pauliaus Juškevičiaus kiemas – sielos atgaiva vyrijai. „Atkentėję“ pasakojimus apie rankinukus ir mezginius, čia jau jie pateko į technikos rojų. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Rojus čia senovinei technikai: nuo Zilo iki motociklų, kurie rūpestingai prižiūrimi, neatsidūrė metalo laužo pragare, o atgimė puikaus muziejaus eksponatais. Bene daugiausia aikčiojimų – prie 1989-ųjų laidos antrojo modelio „Golfo“. Juk būtent šis automobilis buvo daugeliui vyresnės kartos vairuotojų pirmasis užsienietiškas automobilis, prie kurio vairo jie sėdo. Mašinos šeimininkas juokauja, kad „Golfas“ ištvermingas. Ketvirtą dešimtį pradėjęs automobilis dar praėjo griežtą techninės apžiūros kontrolę. Bemat įsiplieskia diskusija apie šio modelio pranašumus prieš jaunesnius „Golfus“. „Antrąjį „Golfą“ dar ir dabar galima sutikti kelyje, o štai trečiojo jau nebepamatysi“, – sako vienas svečių. Ir technikos žinovas P. Juškevičius jam pritaria: todėl jo kolekcijoje ir yra būtent šios mūsuose labai populiarios mašinos antrosios laidos modelis.

Apie vyno magiją

Augio ir Ingos Belovų kiemas svečius sutinka prancūziško stiliaus nuotraukomis. Visose jose – odė vynui. Jaukūs staliukai, puošti rankdarbiais, knygų apie vyną ir vyndarystę krūvelės.  Kol suaugusieji apžiūrinėja jas, mažieji kviečiami prie veltinių ir karoliukų stalelio. Kol tėčiai ir mamos semsis vyno paslapčių, jaunimas galės patys sau susikurti papuošalą: pakabuką ar apyrankę su spalvingomis veltinių detalėmis. O tuo pačiu ir su mielu šokoladinės spalvos labradoru pabendrauti. Šis vis bando atitraukti mažąją šeimininkę nuo papuošalų vėrimo edukacijos ir trumpam aprimsta tik pažadėjus dvigubą skanėstų porciją.

O tuo tarpu I. Ir A. Belovai pradeda užburiantį pasakojimą apie vyno kūrybą. Ant stalo vienuolika butelių: nuo šviesiausio rabarbarų vyno, iki viliojančio kvapo braškių, aviečių, svarainių. Viso pernai Belovų šeima kūrė aštuoniolikos rūšių vyną. Smagu būtų jo paragauti, tačiau netgi po truputį gurkštelėjus visų siūlomų rūšių, automobilį jau tektų palikti prie šio kiemo tvoros. Tad padėkoję šeimininkams už puikų pasakojimą, sukame į kitą, vairuotojams nepavojingą degustaciją.

Apie tai, kas sulaikė jauną žmogų nuo emigracijos

Karolinos Šatkutės kiemas – smaližių rojus. Čia ir įstabiausi tortai, ir fantastiški plikyti pyragėliai, ir gurmanų palankumą jau spėję užkariauti makarūnsai. Šeimininkė atvira: pomėgis, tikimasi, virs verslu. Kuris jauną žmogų sustabdys nuo emigracijos. Šeimininkė jau įkūrė įmonę, o rudeniop atkeliaus ir visa kepyklėlei reikalinga įranga. O būsimieji klientai kviečiami degustuoti skoningai išpuoštų keturių rūšių tortų, plikytų pyragaičių, spalvingų makarūnsų ir keksiukų. Fantastiškai skanu. O šeimininkės elgesys liudija: gaminant juos paisoma aukščiausių kokybės standartų. Mat eksponuojama tik tiek, kiek po kelių minučių suvalgys svečiai. Ir norintiesiems atsigaivinti paslaugiai pasiūloma skanaus naminio gėrimo. Svečiai atviri: jaunosios verslininkės talentas jiems paliko įspūdį. Tad nuo stalo nyksta ne tik dieviškų tortų gabalėliai, bet ir jų kūrėjos vizitinės kortelės.

Atrodo labai skaniai, bet... tiesiog nebetelpa

Po saldėsių degustacijos užsukę į Šiupinių kiemą, suprantame padarę nedovanotiną strateginę klaidą. Mat čia išdėstyti įvairiausi originalūs rūkyti skanėstai: žuvys, įvairių rūšių mėsa Tai, ką iš pradžių palaikėme egzotišku sūriu, pasirodė beesąs rūkytas kiaušinis. Šeimininkas pasakoja, kad šio skanėsto idėja kilo per Sekmines, kai visi valgo tradicinę kiaušinienę. O štai Šiupinių šeima sugalvojo kiaušinienę rūkyti, ir neapsiriko. Beklausant pasakojimo tenka apgailestauti, kad po tortų degustacijos Šiupiniai veda į persivalgymo nuodėmę ir tenka vaišintis labai saikingai.

Kaip surasti Kalėdų senelį

Čirūnų šeima rajone žinoma meno tradicijomis. Tad ir namas dvelkia solidžiu meniškumu jau nuo pirmojo žvilgsnio į tapytas duris. O už jų – kiaušinių dėkliukų kolekcija. Kiek joje eksponatų, šeimininkai jau ir skaičių pametė. Ne mažiau už pačius kiaušinių dėkliukus įspūdingi ir jų katalogai. Kiekvienas eksponatas kruopščiai aprašytas ir... ranka nupieštas. Kataloguose sustota ties beveik 900 dėkliukų. Tačiau jų gretos jau seniai viršija tūkstantį. Ir erdvės tokiai ekspozicijai reikia: nuo įspūdingų stiklinių vitrinų, iki gretų, surikiuotų ant pianino. O kad svečiai dar atidžiau apžiūrėtų įvairiausių spalvų, formų, faktūrų kiaušinių indelius, laukia užduotis: ant kiaušinio formos lapuko nupiešta, kokį dėkliuką rasti. Mums teko ieškoti Kalėdų senelio. O jo beieškaint grožėtis autoriniais keramikų, medžio drožėjų specialiai šiai kolekcijai sukurtais darbais...

Varliukų rojus

Paskutinė maršruto stotelė – Mackų kiemas. Jame šeimininkė Regina Mackuvienė demonstruoja įspūdingą visokiausių formų ir dydžių varlyčių kolekciją. Ir žaislai, ir laikrodėlis ir vazonėliai, kuriuose puikuojasi lyg tyčia šiai šventei pražydę dieviško grožio kaktusai – viskas varliukų formos. Su meile ir šiluma šeimininkė pasakojo apie savo varlytes. Ir spintoje sutupdytas, ir ant sienos pakabintas. Kiek gi namuose šių mielų žalių sutvėrimų? R. Mackuvienė tik ranka moja: seniai jau skaičių pametė. Pabandėme skaičiuoti, tačiau ties pora šimtų tenka pripažinti, kad darbą tektų pradėti iš naujo. O juk suskaičiuota tik tai, kas ant sienos kabo, ant stalo padėta. O kur dar spintelėję išrikiuoti eksponatai, kur dar gėlių vazonėliai?

O šeimininkė prisipažįsta, kad ir pati, sužavėta varlyčių mielumo, ėmė jas kurti: namo prieangį puošia puiki varlė karalienė, pasidabinusi sukulentų karūna.