Ginto Dainio atminimui… Pleneras, konkursas, šilti prisiminimai (0)

Rugpjūčio 17-ąją surengtas fotografijų konkurso ir plenero „Vingis“ uždarymas. Krašto muziejuje negausi Rokiškio kultūros žmonių bendruomenė išvydo ne tik tai, kuo gyvuoja šiandienos Rokiškis, užfiksuotas pro fotoaparato objektyvą, bet ir prisiminė žmogų, kuris tapo šio miesto metraštininku ir jo legenda. Per anksti į Amžinybę išėjusiam vienam ryškiausių miesto talentų – fotografui Gintui Dainiui – savo muzikines interpretacijas ir šiltus prisiminimus skyrė Rokiškio – Lietuvos kultūros sostinės ambasadorius Angelo Frosio.

„Gintas – kiti mūsų gyvenimai“

Šis konkursas skirtas fotografo Gintauto Dainio atminimui. Jo kūrybinį palikimą liudija gausus darbų archyvas, įamžintas albume. Tačiau daugelis šį menininką prisimena ir kaip įdomų, šiltą pašnekovą, su įdomiomis įžvalgomis, pastebėjimais. Apie tokį Gintą Dainį jo mėgtomis dainomis, šiltais prisiminimais impresijoje pasakojo menininkas, sūrių kūrėjas A. Frosio. Improvizacija buvo pavadinta „Gintas – kiti mūsų gyvenimai“.

„Kokiais žodžiais galėčiau papasakoti apie tokį didį draugą kaip Gintas? Kai su juo susipažinau, bendravome per vertėją, bet praėjus šiek tiek laiko išmokome suprasti vienas kitą tiesiogiai, be tarpininkų. Dalinomės įspūdžiais apie Rokiškį, apie gamtą, apie sūrį ir apie pasaulį. Dažnai juokdavomės ir juokavome apie viską. Prisimindavome, kad pirmoje nuotraukoje, kurią paprašiau jo padaryti, buvo mocarela ir mes juokėmės prisiminę, kad jam mocarelos gabaliukai buvo panašūs į kiaušinius ar netg dar geriau – į moters krūtinę. Jam pasakojau apie dideles sūrio perspektyvas ir jau prieš trisdešimt metų aiškinau, kad sūrininkystės ateitis bus mocarela sūris, nes visiems pasauliniu patiekalu taps pica.

Praėjo daug metų nuo mūsų pirmojo susitikimi: vis dar prisimenu, kad buvome bažnyčioje. Aš ten slapta eidavau vienas, nes sūrinėje sakydavo nevaikščioti vienam. Nežinojau, kad jis yra fotografas, o jis nežinojo, kas esu aš, bet išeidami atsisveikindavome plačiai šypsodamiesi, tarsi intuityviai būtume nujautę, kad esame du menininkai – buvome tik mes dviese.

Kartodavau, kad jam pasisekė, nes Lietuva turi daug aukščiausios kokybės pieno, kad pienas yra tikrasis pasaulio auksas. O jis juokaudamas atsakydavo, kad jei pienas yra auksas, tai tu, Angelo, esi pats turtingiausias iš visų, esi pasaulio karalius! Kadangi jį laikiau tarsi savo sūnumi, jam atsakydavau, kad tokiu atveju jis yra princas. Jis, kaip ir aš, tikrais karaliais ir princais laiken ne tuos, kurie turi pinigų ar valdžios, bet tuos, kurie sugeba visuomet būti tokie laimingi, kad galėtų apkabinti visą pasaulį, jį išbučiuoti ir išmyluoti, tarsi pasaulis būtų moteris. Jis man pasakojo apie viziją, kurią matė sapne: „jei sugebėtume visuomet būti tokie, visi šypsotųsi ir būtų laimingi“.

Abu sutardavome, kad moterys yra laimingesnės nei vyrai, nes gali gaminti labai vertingą gėrį – pieną, ir sukurti kitas gyvas būtybes. Jį žavėjo mintis, kad pasaulis gimė iš moteriškos ląstelės, iš kurios prasidėjo gyvybė. Jis manęs klausė, ar tikrai Lietuvos moterys yra tokios gražios, kaip kalbama, ir aš jam patvirtinau, kad tai yra tiesa. Lietuvos moterys yra pačios gražiausios pasaulyje, bet per daug stengėsi patikti vyrams, ir tai mane šiek tiek neramino, nes jos man priminė mano mamą, mano seseris ir mano dukras. O šiandien esu laimingas, nes matau moteris, kurios įkūnija visiškai naują moteriškumą: jausmingą, nepriklausomą, pasitikintį savimi, ir svarbiausia – pergalingą, kuomet moterims svarbiausia pirmiausia patikti pačioms sau. Žinau, kad dabar Gintas manęs klauso ir man pritaria.

Dažnai kalbėdavome ne tik apie moteris, bet ir apie muziką bei dainas. Jam labai patikdavo melodingos, tačiau turinčios jėgą ir charakterį, dainos, ne per daug nusaldintos ar romantiškos, nes, kaip jis sakydavo, meilė gali būti žiauri ir suteikti kančios.

Prisimenu, kaip vieną vakarą likome šiame muziejuje po jo uždarymo, aš jam daviau paklausyti kelias savo melodijas ir papasakojau, kad keliaudamas po pasaulį pažinau daug moterų, o tarp jų ir Barbara Streisand: jis labai susijaudino, nes tai buvo viena mėgstamiausių jo dainininkių“.

Trys nusukti molbertai

Kaip jau minėta buvo surengti fotokonkursas „Vingis“ bei pleneras „Miesto metraštininkas“. Autoritetinga penkių asmenų: žinomų fotomenininkų, dailininkų, rašytojų, režisierių – komisija vertino konkursinius darbus. Jos vardu Algirdas Stauskas pasakojo, kad konkursui buvo atrinkta 20 fotografijų. Jos vertintos nuoširdžiai, paprastai, betarpiškai. Kiekvienas darbas buvo vertintas 10 balų skale ir balai buvo sumuojami. Įvairi komisijos patirtis leido labai įvairiapusiškai įvertinti šiuos darbus. Apie konkursą A. Stauskas sakė: įdomūs darbai, įdomūs pastebėjimai.

Jis pabrėžė ir G. Dainio vertę mūsų miestui: prieš daugelį metų jis buvo labai aktyvus miesto gyvenimo metraštininkas, todėl labai gražu, kad šio žymaus krašto fotografo atminimui vyksta ir konkursas, ir pleneras. A. Stauskas vylėsi, kad konkursas ir pleneras taps gražia tradicija.

Paaiškėjo ir trijų molbertų, nusuktų į auditoriją nugarėlėmis, paslaptis – tai laureatų darbai.

Kadangi konkurso prizus įsteigė rajono savivaldybė, tai ir jo laureatus paskelbti buvo pakviestas rajono meras Ramūnas Godeliauskas. Jis džiaugėsi, kad pleneras pagyvino miesto gyvenimą ir įvaizdį, smagu buvo matyti sėlininančius žmones, nešinus dideliais objektyvais. Jis paragino menininkus dažniau atvykti į mūsų miestą ne tik įkvėpimo pasisemti, bet ir smagai praleisti laiką.

Trečioji vieta atiteko menininkei Vilijai Visockienei. Dainiui Dirgėlai atiteko antroji vieta. O pirmosios vietos laimėtoja paskelbta Normantė Ribokaitė.

Smagios užduotys

Kaip jau minėta, puikiu kūrybiškumo išbandymu tapo ir penkių dienų pleneras. Jo užduotys buvo įvairios: ir įamžinti Žolinių šventę (kai šv. Mišios jau buvo pasibaigusios...), ir darbas fotostudijoje, ir miesto istorija sustabdytame kadre, ir Rokiškis – filmavimo aikštelė kino juostai 2040-aisiais. Viena užduotis ypač simboliška: dviračio istorija. Ją galima suprasti dviprasmiškai: ar fotografai šmaikščiai pakviesti – filmavimo aikštelė kino juostai 2040-aisiais. Viena užduotis ypač simboliška: dviračio istorija. Ją galima suprasti dviprasmiškai: ar fotografai šmaikščiai pakviesti „išrasti“ dviratį, o galbūt taip subtiliai prisimintas fotografas G. Dainys, kurį, minantį dviratį Rokiškio gatvėmis, dar prisimena daugelis rokiškėnų...

Šios smagios užduotys išjudino ne tik meninikus, bet ir miesto žmones. Buvo atrastas bene seniausias mūsų rajone važiuojantis dviratis, pagamintas praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Įdomiais veidais ir įspūdžiais pražydo miesto langinės. Ir kodėl ši unikali patirtis po dešimties metų pertraukos paskatino fotoaparatą į rankas paimti režisierių Justiną Krisiūną...