„Laisvės vardan“ žygis vis populiarėja: 23 km trasą šiemet įveikė 230 dalyvių (foto) (10)

Žygis „Laisvės vardan“ kasmet vis auga. Šiemet, preliminariais duomenimis, jo dalyvių skaičius viršijo 230. Laisvės ir istorinės atminties vardan žygiavo gausios karių savanorių, jaunųjų šaulių iš Biržų ir Rokiškio pajėgos, skautai, moksleiviai, Kazliškio žygeiviai ir daugybė kitų savo kraštui neabejingų žmonių. Bendraminčių būrius šis žygis sukvietė ir iš Vilniaus, Kauno, kitų didžiųjų šalies miestų. 23 km įveikę per maždaug penkias valandas, jie džiaugėsi smagiai praleistu laiku, sužinotomis įdomybėmis apie Jūžintų kraštą.

Aplink Jūžintus
Tradiciškai žygio kryptimi pasirenkama viena rajono seniūnijų. Žygio sumanytojo Tomo Kazulėno idėja: pakviesti smagaus žygio metu detaliau pažinti savo kraštą. Mat žygiuojama ne pagrindiniais, patogiais, asfaltuotais keliais. Einama kaimų žvyrkeliais, netgi miškų ir laukų takeliais. Tik taip šis kraštas atskleidžia savo istorijos paslaptis.
Septintajam žygiui pasirinkta Jūžintų kryptis. Šis kraštas garsus savo knygnešiais, aršiomis II Pasaulinio karo kovomis, o ir Laisvės kovotojų ši žemė nemažai užaugino. Tad ir papasakoti žygeiviams „etatinis“ gidas, žinomas rajono istorikas Algis Kazulėnas turėjo ko.
Žygio kryptis suplanuota taip: aplankyti Gačionių ir Tarnavo dvarus, o toliau – kalvotais miškų ir laukų keliukais apsukti ratą Šveicariją primenančiomis įstabiai gražiomis Jūžintų apylinkėmis.
Tiesa, iš pradžių būta abejonių dėl žygio: ar neišbaidys dalyvių korona viruso grėsmė? O ir oras kovo 7-ąją nedžiugino: saulė pasislėpė už sunkių debesų, lynojo smulkus lietus. Tačiau dar gerokai iki numatomos žygio pradžios ėmė plaukti žmonės: visos artimiausios gražuolei Jūžintų bažnyčiai gatvelės buvo užkištos automobiliais. Į Jūžintus įsuko Biržų šaulių autobusas, atvežęs, kaip sakė jų vadovas Vidutis Šeškus, lygiai pusšimtį jaunųjų šaulių. Nuo jų neatsiliko ir rokiškėnai: žygyje buvo pastebimos gerokai papilnėjusios jų gretos.

Įspūdinga karių rikiuotė
Šiame žygyje tradiciškai dalyvauja ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos kariai savanoriai. Šis kraštas ir jo žmonės jiems gerai pažįstamas: visus praėjusius metus šiuose miškuose aidėjo šūviai, važinėjo karinė technika, buvo rengiamos pasalos. Mat mūsų kariai savanoriai Jūžintų apylinkes pasirinko savo mokymų ir pratybų vieta. Žygis – puiki proga vėl pamatyti kuopos bičiulius, dar kartą praeiti pažįstamais takais, plačiau sužinoti ypatingą šio krašto istoriją. Nors žygis yra savanoriškas, dalyvauti jame panoro gausus būrys rokiškėnų karių savanorių. Tiesa, ne visi norintieji galėjo eiti: kai kurie kariai buvo išvykę į svarbias pratybas Rukloje. Į žygį kariai savanoriai atėjo pasipuošę amunicinėmis liemenėmis, su šalmais, ir žinoma, su ginklais – savaisiais G-36.
Prieš žygį – trumpa rikiuotė. Joje džiugi akimirka: 506-osios kuopos gretas papildė policijos pareigūnas Arnoldas Klimovičius. Pristatydami kariams naują kuopos narį, vadas kapitonas Sergejus Afanasjevas paprašė naujoko tarti keletą žodžių, kodėl jis pasirinko kario kelią. Pareigūnas atsakė paprastai: per 30 Lietuvos nepriklausomybės metų visuomenėje vyravo nuostata, kad iš valstybės reikia imti. Atėjo laikas ne tik imti, bet ir duoti. Todėl ir greta policijos pareigūno tarnybos visuomenei, A. Klimovičius pasirinko ir tarnybą jai vilkint kario uniformą.
Trumpą prisistatymo kalbą kuopos draugai palydėjo plojimais. Kuopos gyvenime yra ne tik linksmų, bet ir liūdnų akimirkų. Pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, su ja atsisveikino Gytis Pentelejevas. Vaikinas per savo tarnybos laiką tapo geru bičiuliu kariams, pasižymėjo gera tarnyba, todėl atsisiveikinti nebuvo lengva. Tačiau kuopos kariai išeinančiam bičiuliui priminė svarbią taisyklę – jis čia visada laukiamas. O tarnybos laiką jam visada primins dovana, papuošta kuopos ženklais.
Ir vėl grįžtama prie džiugių žinių: sėkmingai baigusiam mokymus, aktyvia tarnyba garsėjančiam Andriui Chachlovui suteiktas vyr. eilinio laipsnis.
O toliau – aptartos žygio detalės. Kuopos vadas kariams priminė tai, kas ir taip jau tapo jų dalyvavimo žygyje firminiu ženklu: pagalbą ir rūpestį ne tik savimi, kuopos draugais, bet, visų pirma, civiliais žygio dalyviais – nepraleisti pro akis, jei kažkas pavargo, pasidarė negera, patyrė traumą.
Karių rikiuotę stebėjo nemažai žygeivių, tarp jų ir žinomas mokslininkas Aurimas Vyšniauskas, krašto muziejaus istorikai. Ji sudomino ir jūžintiškius: besigrožėdama darniai žygiuojančiais kariais, jūžintiškė močiutė jau puikiai žino – čia mūsiškiai, rokiškėnai.

Apie kraštą ir jo paslaptis
Po karių rikiuotės – metas pradėti žygį. Jo instrukcija trumpa ir paprasta. Pasveikinęs visus žygiuojančius ir juos palaikančius, organizatorius Tomas Kazulėnas pasidžiaugė, kad nepaisant nepalankaus oro, visi susirinko geros nuotaikos ir pasirengę žygiuoti. Jis priminė, kad geriausia žygiuoti numatytu maršrutu ir stengtis toli neatsilikti nuo kitų žygeivių. Mat kai kurios maršruto vietos nėra plačiai visuomenei žinomos. Tačiau eidamas įprastiniais keliais atradimo džiaugsmo nepatirsi. Žygeiviams buvo pažadėta, kad atradimų bus: šis kraštas turtingas savo istorija. Džiaugtis žygiu, pažinti šio krašto istoriją jo žmonių vardu linkėjo  Jūžintų seniūnas Vytautas Stakys.
Po trumpų sveikinimo kalbų, pasidabinę trispalvėmis vėliavėlėmis, žygeiviai patraukė pirmosios  stotelės – Gačionių dvaro link. Nuo miestelio iki jos – apie 6 km. Dvaras lengvai pasiekiamas žygiuojant pagrindiniu keliu iš Jūžintų į Rokiškį. Tačiau šis žygis ypatingas tuo, kad lengvų kelių niekas neieško ir į pagrindinį kelią gausi žygeivių vora išėjo tik paskutiniajame kilometre.
Nepaisant smulkaus lietaus, nuotaikos smagios. Žygeivius linsmino keturkojai bičiuliai. Jų gretos taip pat auga. Štai vos prieš porą dienų metų gimtadienį atšventęs Berno zenenhundas Ozis tryško draugiškumu ne tik šeimininkams, bet ir visiems aplinkiniams. O štai mielas labradoras pamatęs kitus šunis, linksmai amsėjo. Solidi vokiečių aviganė Berta nesitraukė toli nuo savo šeimininkų. Augintiniams šis žygis – puiki proga pamankštinti letenas, o žygeiviams: proga smagiai pasijuokti iš jų pokštų ir entuziazmo. Kuris, tiesa, po 22 km trasos šiek tiek priblėso.
O trasoje pamatyti tikrai buvo ką: ir įspūdingų dvarų grožį, ir išgirsti parskridusių paukščių klegesį, ir pasidžiaugti bundančios gamtos vaizdais. Ne viena panelė iš žygio parsinešė po žydinčią snieguolę: kad ir kuklios gėlytės pakėlė nuotaiką ir pridėjo ūpo įveikti paskutinius, sunkiausius trasos kilometrus.

Žygeiviai – nuo mažų
iki senjorų
Kaip jau minėta, žygis turi gausią savo gerbėjų grupę. Jo gretose ir tie, kurie savo sąskaitoje turi įsirašę dalyvavimą visuose žygiuose. Naujokus neramino, ar ilga trasa bus įveikiama. Tačiau, kaip visada, lydinčiosios mašinos, skirtos pavėžėti traumas patyrusius, sunegalavusius at tiesiog pavargusius, finišą pasiekė be keleivių.
Mažiausiajai žygio dalyvei Ainei – vos ketveri. Ir po sunkios trasos, kurios finišas atėmė daug jėgų, nes paskutinieji trasos kilometrai – labai kalvota vietove, mergytė smagiai kirto šaulišką košę ir atrodė ne per labiausiai pavargusi. Jos mama paaiškino, kad tik aplinkiniams mergytės ištvermė kelia nuostabą: jai toks ilgas žygis nebe pirmas.
Jei vyresnieji žygeiviai paskutiniuosius kilometrus įveikė valios pastangomis, tai jaunieji rokiškėnai ir biržiečiai šauliukai entuziazmo nepritrūko iki pat finišo:  vieni paskutiniuosius metrus įveikė bėgte, kiti – ant draugo kupros. Pokštavo ir kariai: finišuojančius kuopos draugus jie sutiko plojimais ir šūksniais.
Su šypsena visą trasą įveikė ir kazliškėnų komanda: jos entuziazmas nestebina: Lietuvos šimtmečiui paminėti kazliškėnai pradėjo rengti pėsčiųjų žygius ir per porą metų labai pamėgo šį aktyvaus laisvalaikio būdą.

Nekantriai laukiami
Nors žygio pabaiga buvo numatyta 16 val., tačiau likus gerai valandai žygeivių sutiktuvėms jau buvo pasiruošta. Lauko virtuvėlėje garavo šauliška košė ir karšta arbata. Belaukiantys jūžintiškiai vis dairydavosi į kelią: kada gi pasirodys žygeiviai. Apie tai, kad jie jau netoli, primindavo garsus miestelio ir jo apylinkių šunų lojimas. Įdomu, kad jūžintiškiai ne tik saviškius, bet ir kaimynų augintinius pažįsta iš balso. „Va, žiūrėk, jau loja to ir to šuo. Po poros minučių sulauksim“, – prie lauko virtuvėlės pranašavo jūžintiškiai. Ir tikrai – paskutinėje stačioje įkalnėje pasirodė gausi žygio dalyvių vora. Pirmieji 23 km trasą įveikė per nepilnas penkias valandas. Tačiau čia niekas apdovanojimų nedalino, rekordų nefiksavo: kiekvienas įveikęs nelengvus 22 km tapo nugalėtoju.
Po žygio – metas pasidžiaugti draugyste, pabendrauti, pasigrožėti gražuole Jūžintų bažnyčia ir... kurti planus naujam žygiui.