Notigalės mūšio 75-osios metinės: sudėta daug taškų ir akcentų (video +foto) (10)

Gruodžio 12-ąją iškilmingai paminėtos Notigalės mūšio, kai išduoti ir didvyriškai priešindamiesi sovietinei kariuomenei ir stribams, žuvo 12 laisvės kovotojų, 75-osios metinės. Renginys buvo įvairialypis: ir tradicinis, su šv. Mišiomis Pandėlio bažnyčioje, skoningu paminėjimu prie atnaujinto paminklo laisvės kovotojams Pandėlio kapinėse, iki tam tikrų iššūkių: į Notigalės pelkę prie partizanų bunkerio ir mūšio vietos žygiavo tik atkakliausi.

Notigalės mūšio paslaptys aktualios ir šiandien

Istoriniai duomenys teigia, kad Notigalės pelkėje įsikūrė Vytauto apygardos Algirdo kuopos Šarūno rinktinės Bermono pulko vyrai. Dauguma jų – Pandėlio krašto vyrai. Jų veiklos arealas buvo labai platus: nuo Panemunėlio iki Laičių krašto (Kupiškio r.). Notigalės partizanų veikla iš esmės neigia kai kurių laisvės kovų priešininkų įsivaizdavimus ir teiginius, esą kovotojai tik slėpėsi miškuose. Iš tiesų šie vyrai ilgai nedavė ramybės sovietinei tiek civilinei, tiek karinei valdžiai. Civilinei dėl to, kad iš esmės kenkė pyliavų surinkimui. Pyliavos – tai sovietiniai mokesčiai natūra Lietuvos ūkininkams: jie turėjo pateikti nustatytą kiekį grūdų, mėsos, pieno produktų. Taigi, laisvės kovotojai puldinėjo paruoštas išvežti gurguoles. Taip jie ne tik apsirūpindavo maistu, bet ir akivaizdžiai rodė aplinkinių kaimų ir miestelių gyventojams, kad sovietai nėra tikrieji šio krašto šeimininkai. Apie tai iki šiol gyvos legendos Pandėlio, Panemunėlio, Kupiškio krašto žmonių tarpe.

Apie tai, kokią paramą visuomenėje turėjo laisvės kovotojai, liudija esminis faktas: niekas iš vietos žmonių nesusitepė išdavystės nuodėme. O be išdavystės viduryje pelkių įsikūrusių partizanų iš tiesų niekaip nepavyko pasiekti. Todėl į šiuos kraštus ir buvo atsiųstas saugumo agentas mokytojas Povilas Jakubka.

Tik dabar istorija pradeda atskleisti savo paslaptis. Daugelis Notigalės partizanų paslapčių tapo žinomos visuomenei atkaklaus tyrinėtojo Povilo Stumbrio dėka.

Jie jau ruošėsi trauktis

Partizanų bunkeris pelkėje – unikali vieta. Tai vienas nedaugelio antžeminių bunkerių. Kitoks pelkėje ir negali būti. Dar įdomiau yra tai, kokios buvo paskutinės partizanų gyvenimo dienos. Jas iš liudininkų pasakojimų atkūręs P. Stumbrys kalbėjo atvirai: kadangi būryje buvo keli karininkai, jie puikiai išmanė, kaip aplinka gali pasitarnauti ar kenkti. Tuo įsitikino ir tie, kurie išdrįso nueiti 1,5 km pelkių takais iki partizanų bunkerio. Pelkėje, ant nedidelės kalvelės, pastatytas bunkeris matomas tik tuomet, kai jau priartėjama per kokį 50 m. Iki tol neprašytus svečius jau seniai pastebėtų bent keli sargybos žiedai. Pelkės tyrinėtojai kalba ir apie tai, kad ant kai kurių kitų kalvelių dar ir dabar likę galimi partizanų sukurtų įtvirtinimų ženklai, ką reiktų detaliau ištyrinėti.

Įdomu ir tai, kad partizanų būrys pelkėje laikė arklį. Netgi tais laikais tai buvo neįtikėtina, didelių išteklių reikalavusi prabanga. Tačiau protingi vadai ir tai buvo apskaičiavę. „Jei kas pelkėje ir pamatytų pėdsakus, tai gyvulio pėdsakai, ne žmogaus“, – akcentavo P. Stumbrys.

Deja, kiaurus metus puikia priedanga ir idealia gamtine tvirtove galėjusi būti pelkė 1946-ųjų žiemą partizanus pavedė. Mat toji žiema, kaip išsiaiškino P. Stumbrys, buvo labai šalta ir besniegė. O tai idealios sąlygos pulti pelkę, kuri dėl įšalo neteko visų savo privalumų. „Partizanai nebuvo kvaili. Jie puikiai suprato, kad metas apleisti šią vietą, ir vos po poros dienų jau turėjo išsiskirstyti žiemoti į kitus bunkerius“, – pasakojo P. Stumbrys.

Kaip buvo paspęsti spąstai

Kadangi tarp vietinių žmonių neatsirado nė vieno, kuris parduotų sielą sovietams ir save suterštų išdavystės nuodėme, sovietiniam saugumui teko gerokai padirbėti, kad nupintų išdavysčių tinklą. Tam į artimą partizanams aplinką buvo infiltruoti bent keli agentai. Svarbiausias jų – mokytojas P. Jakubka.

Buvo organizuojama ir išdavystės operacija. Sovietai paprastai ją rengdavo pagal jau pasitvirtinusį scenarijų. Tačiau vėlgi, organizuodami ją, atsimušė į vietos gyventojų atkaklumą. Planas, kuris jau buvo suveikęs kitoje Lietuvos vietoje, buvo paprastas kaip grėblys. Prieš skirstydamiesi į bunkerius, partizanai panoro atlikti išpažintį. Tai neturėtų stebinti: tai dabar, visko pertekusi visuomenė į tokius dalykus žiūri skeptiškai. Tačiau kasdien ant gyvybės ir mirties ribos balansuojantys laisvės kovotojai į maldą ir tikėjimą žiūrėjo kaip į vieną svarbiausių dalykų. O išpažinčiai ruošiamasi ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Todėl gruodžio 11-ąją, mūšio išvakarėse pas vieną iš jiems palankių vietos gyventojų jie nuėjo į pirtį. Pirtis buvo kūrenama neįprastą dieną – trečiadienį. Kodėl būtent tądien, P. Stumbrys ir pateikė atsakymą – partizanai ruošėsi išpažinčiai.

Sovietai buvo suplanavę, kad kai partizanai ateis išpažinties, kad kunigas pavaišintų juos vynu, į kurį įmaišyta migdomųjų. Tačiau ši idėja žlugo. Pirmiausia, tam „nepasirašė“ Pandėlio klebonas. Antroji priežastis buvo ta, kad panaši operacija jau buvo atlikta, ir partizanai jau buvo pamokyti. Išpažinties jie nė nesiruošė eiti visi kartu: jie ketino ateiti po vieną ar du, ir kita pamaina pas dvasininką eitų tik sugrįžus pirmajai.

Taigi, sovietams neliko nieko kito, kaip šturmuoti pelkę. Partizanai faktiškai sunaikino pirmąjį juos apsupusį žiedą. Jie daugiau nei tris valandas priešinosi daug gausesnėms priešų pajėgoms. Didvyriškai pasiaukojo sužeistas vokiečių karo lakūnas Stefanas Hofmanas – Jumbo, kuris buvo prisijungęs prie šių partizanų. Jis sužeistas pasakė kovos draugams, daugiau neturįs kur eiti, ir verčiau lai traukiasi jie, o jis pridengsiąs. Notigalėje žuvo 12-ka laisvės kovotojų, penkiems pavyko pasitraukti.

Su laisvės kovotojais susidorota žiauriai. Kai kurie į sovietų rankas pateko dar gyvi ir buvo nukankinti. Kai kurie lavonai buvo tiek suniokoti, kad juos artimieji atpažino tik iš drabužių sagų. Bunkeris buvo sudegintas.

Kraupi Pandėlio malūno paslaptis

Pirmiausia partizanų kūnai buvo sumesti Panemunėlyje. Vėliau pervežti į Pandėlį. Kadangi žiema buvo gili, stribai nė nesivargino juos kažkaip palaidoti. Nusprendė tiesiog sumesti į miesto pakraštyje stovinčio malūno šulinius. Kadangi partizanų palaikai kelias dienas buvo „eksponuoti“ Panemunėlio ir Pandėlio aikštėse, tai jie buvo sušalę ir į šulinius jų sumesti tiesiog taip nepavyko. Kūnus stribai tiesiog sukapojo dalimis ir sumetė į šulinius. Šuliniai savo kraupią paslaptį saugojo iki 1989-ųjų.

Pandėlio pakraštyje esantis malūnas ją atskleidė Algimanto Jankausko, šaulių vado Vytauto Strumskio ir mokytojos istorikės Teresės Taškūnienės-Gailiūnienės dėka. Buvęs rajono meras Almantas Blažys pasidalino jų atradimo istorija. Tada malūno pašonėje buvo jo darbovietė: mechaninės dirbtuvės, kuriose jis buvo inžinieriumi. Pradėjus kasinėjimo darbus, iš tų dirbtuvių talkinti atėjo visi, kas tik galėjo. Netrukus šuliniuose buvo rasti žuvusių laisvės kovotojų kūnai. Juos Pandėlio žmonės paguldė į savadarbius karstus. Palaikai buvo palaidoti Pandėlio kapinėse. Šis kraupus sovietų nusikaltimas 1989-aisiais sukėlė didelį rezonansą ne tik Rokiškio rajone, bet ir visoje Lietuvoje.

Pavyko surasti vokiečių lakūno artimuosius

Viena didžiausių paslapčių buvo surasti vokiečių (austrų) lakūno Stefano Hofmano artimuosius. Tą siekta padaryti nuo pat Nepriklausomybės pradžios, kai Lietuva atkūrė diplomatinius santykius su Vokietija. Buvo ne kartą skelbta, kad ieškomi šie žmonės. P. Stumbriui pavyko atskleisti ir šią paslaptį. S. Hofmanas kilęs iš garsios Frauenkircheno miesto apylinkių vyndarių giminės. Jis buvo vedęs, turi dukrą. „Tai jau labai garbaus amžiaus moteris, tad telefonu man nepavyko su ja susikalbėti. Tikiuosi tą padaryti gyvai“, – pasakojo P. Stumbrys. Jis būtų tą padaręs jau pernai, bet koją pakišo covid-19 epidemija.

Kai dauguma taškų jau sudėti...

Štai tokiame kontekste ir vyko 75-ųjų Notigalės mūšio minėjimo metinės. Renginiai prasidėjo šv. Mišiomis Pandėlio bažnyčioje ir jautriu klebono Alberto Kasperavičiaus pamokslu apie tai, kas yra tikroji artimo meilė. Pandėlio gimnazijos moksleiviai pristatė šio krašto kovas dabartinio jaunimo žvilgsniu.

Po to minėjimas persikėlė į Pandėlio kapines. Kadangi Notigalės laisvės kovotojams po mirties buvo suteikti karių savanorių vardai, juos salve pagerbė šiandieniniai ginklo broliai – Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios pėstininkų kuopos kariai.

Simboliška, kad kapinėse pakviestas tarti žodį Pandėlio klebonas A. Kasperavičius. Tai labai svarbu, žinant, kad tomis dienomis partizanai ruošėsi susitaikymui su Dievu, kaip svarbu jiems tai buvo. Dvasininkas prie paminklo pakvietė sugiedoti giesmę, kuri liudija ir Kalėdų stebuklą, ir Prisikėlimo bei amžinojo gyvenimo viltį. Kartu tai yra giesmė, kuria mes atsisveikiname su savo artimaisiais, ir kurios šuliniuose sumesti laisvės kovotojai laukė daugiau nei 40 metų. Tai – „Viešpaties angelas“.

Simboliška, kad pakeista ir atminimo lenta. Joje patikslinti žuvusių duomenys. Tai rodo, kiek daug svarbių taškų sudėta pasakojant šio krašto istoriją, kokia ji svarbi ir šiandien. Juk dauguma pasakojimų apie Notigalės partizanus liko ne knygose, ir net ne KGB archyvuose. Ten, kaip sakė viešnios iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro, duomenų apie Notigalės mūšį maža. Matyt, artėjant švenčių laikotarpui, stribai ir jų vadai tiesiog patingėjo rašyti ataskaitas, o gal paprasčiausiai užpylė sąžinę. Pasakojimai apie Notigalės mūšį, apie laisvės kovotojus išliko gyvi būtent Pandėlio, Panemunėlio, Laičių kraštų žmonių širdyse, buvo perduodami iš kartos į kartą. Anų dienų liudininkų jau nebėra, tačiau iš tėvų vaikams, iš senelių anūkams buvo perduodami pasakojimai apie Notigalės partizanus ir jų žūtį. Tuo šis kraštas ir ypatingas, todėl čia tiek daug ir nuveikta įamžinant laisvės kovas – sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro specialistai.

Rajono laisvės kovų įamžinimo komisijos vardu jos vadovė Jūratė Čypienė dėkojo visiems, prisidėjusiems saugojant laisvės kovotojų atmintį.

Kelionė į tvinstančią pelkę

Minėjimu kapinėse pasibaigė oficialioji renginių dalis. Tačiau gyvoji istorija todėl ir yra gyva, kad jos dėka įvykiai tampa ir asmeninių patirčių, įspūdžių sritimi, jie suasmeninami. Todėl minėjimo dalyviai buvo pakviesti aplankyti ir daugiau nei 40 metų laisvės kovotojų kapu buvusią malūno teritoriją. O po to ilga automobilių kolona pro Degenius suko į Notigalę. Pirmoji stotelė – poilsiavietė. Joje – Juodupės šaulių išvirta košė, kuriai produktus dovanojo Pandėlio krašto ūkininkas Virginijus Putka. Įdomu tai, kad poilsiavietė yra įkurta partizanų ryšininko sodybos vietoje.

Notigalės telmologinis draustinis yra ant Kupiškio ir Rokiškio rajonų ribos. Todėl vasarą Notigalės bunkerio atstatymo darbuose talkino ir Kupiškio kariai savanoriai, 504-osios pėstininkų kuopos kariai. Šio bunkerio atstatymo darbus taip pat rėmė V. Putka ir kiti istorijai neabejingi žmonės.

Pailsėję, paskanavę košės ir arbatos, Pandėlio ir Biržų šauliai, Pandėlio ateitininkai, istorijos entuziastai kilo į 1,5 km žygį link partizanų bunkerio. Žygis nelengvas. Nors žadėta, kad maršrutą bus galima praeiti beveik nesušlapus kojų, visgi gamta iškrėtė staigmeną: lietus ir polaidis atliko savo juodą darbą. Klaidžiais takais, vedami partizanų ainio, gana gausi žygeivių grupė skubinosi pasiekti bunkerį: ir nueiti, ir grįžti reikia tol, kol nesutemo. Pakeliui – įdomios istorijos apie šio krašto žmonių, partizanų rėmėjų, likimus, apie bunkerio atstatymo darbus vasarą, kai talkininkai brido iki kelių vandeniu, nuo miško proskynos į pelkę nešdami statybines medžiagas. Ir dabar, nors takas ežero pakraščiu ir gana patogus, visgi į pelkės gilumą pasitaikė vietų, kur vos ne iki kelių telkšojo vanduo. Yra ir kitas, trumpesnis kelias link partizanų bunkerio, tačiau jį įveikti dabar galima nebent plaukte.

Prie bunkerio – jautrus ir dalykiškas P. Stumbrio pasakojimas. Skambant Lietuvos himnui, nuo vyriausių iki jauniausių iš rankų į rankas perduodama deganti žvakė, kurią prie paminklo padėjo jauniausias žygeivis – P. Stumbrio anūkas. Skubus žvilgsnis į atkurtąjį partizanų bunkerį, kuriame ankštumoje glaudėsi gausus laisvės kovotojų būrys, ir vėl kelias į poilsiavietę per pelkę. Šįkart dar sunkesnis, nei į priekį – praėjus geroms trims dešimtims žmonių vienu taku, vietomis sniegas virto tamsia, pelkės vandens koše. Ore tvyrojo stiprus gailių kvapas.

Grįžus į poilsiavietę – arbatos stiklinė atsigaivinti, prisiminimų ir ateities planų dalybos. Ir konstatavimas, kad į žygį vėl išėjo „savi“: šauliai, kariai, istorijos mylėtojai, patriotai...