Pandėlio šventė šiemet su javapjūtės grafiku nesutapo (foto+video) (0)

„Šventa Ona – duonos ponia“. Ir dargi gera: ne tik šviežia duona vaišina, bet ją dar ir „smetona“ aptepa. Ir geras „gaspadorius“ jos dieną jau pjūtį arba pabaigęs, arba bebaigiąs. Deja, permainingi orai ją užvėlino: Pandėlio krašto laukuose kombainai dar reti svečiai. Užtat švęsti pandėliečiai rinkosi gausiai. Šiemet antrosios atlaidų dienos programa įdomi, bet labai kompaktiška.

Po šv. Mišių į miesto aikštę

Po pamaldų pandėliečiai ir jų svečiai skubėjo į miesto aikštę. Per pusvalandį iki koncerto daugelis skubėjo apibėgti amatininkų turgelį. Čia visko daug. Pagyrimo nusipelnė organizatoriai: turgelyje mažėja kiniškos produkcijos, daugėja šalies amatininkų darbų. Čia norintieji galėjo įsigyti ir keraminių suvenyrų, ir rankų darbo papuošalų, ir siūtų krepšių, virtuvės įrankių. „Vinimi“ tapo latviški riestainiai – daugelis pandėliečių rinkosi būtent juos svečiams pavaišinti ar lauktuvių parvežti. Turgelyje ne tik atvežtinės prekės, bet ir Pandėlyje kurtos: buvo prekiaujama vietos meistrų kepta duona. Tokią duoną dovanų gavo ir šventinio koncerto dalyviai.

Be amatininkų, pandėliečius viliojo ir istorijos rekonstruktoriai: „Miško broliai“. Daugeliui buvo įdomu apžiūrėti senovinius ginklus, rašomąsias mašinėles, pamatyti antikvarinę karinę techniką.

Palaimino duoną

Tradiciškai šventė pradedama nuo duonos. Ja papuoštas gausus stalas prie scenos. Jos pridėti baltais rankšluosčiais užtiesti du didžiuliai padėklai. Jie patikėti garbingiausiems iš gausybės šventės dalyvių: arkivyskupui Lionginui Virbalui ir Pandėlio klebonui Albertui Kasperavičiui. Po arkivyskupo palaiminimo, abu dvasininkai dalino duoną šventės žiūrovams. Tai graži bendrystės tradicija. Juolab, kad duona yra viena svarbiausių Dievo dovanų žmogui.

Himną jau daug kas giedojo be lapelių

Pandėlys – vienas iš trijų mūsų rajono miestų. Ir savo herbą, ir himną turintis. Pernai buvo netgi specialios šio himno pamokos, subūrusios draugėn gausybę pandėliečių. Pernai siekta, kad į himno giedojimą įsitrauktų kuo daugiau žmonių, o jie džiaugėsi pamokomis. Šiemet, dėl karantino, tokių iniciatyvų pratęsti nebuvo galima. Bet pamokos nepraėjo veltui: kartu su Pandėlio saviveiklininkais scenoje, daugelis pandėliečių savojo himno žodžius dainavo jau be lapelių.

Pagerbta buvo ir himno autorė Bronė Staskonytė. Kuri kaip tik šiemet išleido eilėraščių knygą „Gyvenimo spalvos“.

O kaipgi tradicinė šventė be jos „kaltininkių“: Onų ir Onučių vainikavimo. Nors dauguma vainikuotųjų – vyresnio amžiaus ponios, visgi matyti ir jaunų veidų. Beje, šis vardas vėl populiarėja. Tad pandėliečiams ir kitoms šventėms vėl teks pinti bent porą dešimčių kviečių vainikų.

O toliau – metas linksmybėms su „Bajorskiemiu“. Jo atstovė Dalia Ziemelienė paaiškino, kodėl toks pavadinimas įdomus. Mat į bendrą kolektyvą susijungė kaimynai: Bajorų ir Skemų kapelos. Nors jų kūriniai smagūs ir šmaikštūs, pasirodymas buvo trumpas: laukė spektaklio premjera.

Vakare, kaip visada, Pandėlį sveikino trankus motociklų motorų gausmas: pravažiavo baikerių ir istorinės technikos kolona.

Baltoji vakarienė – populiari, bet kuklesnė

Vakarop trečiąjį kartą pandėliečius ir svečius pakvietė Baltoji vakarienė. Prie baltomis staltiesėmis padengtų stalų sėdo ne tik pandėliečiai, bet ir rokiškėnai, kazliškėnai. Kadangi renginio kodas: balta spalva, svečiams teko nemažai iššūkų: pasirūpinti baltomis puokštėmis, baltu suneštiniu meniu. Kaip ir pernai, šiemet dominavo lengvi vieno kąsnio užkandžiai, tortai, pyragėliai. Maistui ir jo serviravimui skiriama daug dėmesio: niekas nė nesiruošė maistą tiekti vienkartiniuose induose. Atvirkščiai, buvo matyti išradingai sukomponuotos užkandžių kompozicijos, vintažiniai, ar atvirkščiai, naujausias dizaino tendencijas atspindintys indai.

Visgi šiemet vakarienėje buvo ir  keli laisvi staliukai.

Virė virė sriubą...

Kol Baltosios vakarienės svečiai vaišinosi prie baltų stalų, Pandėlio seniūnui Algirdui Kuliui su pavaduotoju Andriumi Palivonu buvo pats darbymetis. Jie plušo prie aprūkusios lauko krosnelės. Kurioje virė seniūnijos sriubą. Tikslaus recepto neišdavė: sakė ingredientų yra daug ir įvairių. Ne juokas du didžiulius katilus išvirti. O ir darbas atsakingas, ypač nepadauginti prieskonių. „Čia svarbiausia nesumaišyti, į kurį katilą jau dėta, į kurį – dar ne. Čia ne morkos ar bulvės, kurių kiek sudėjai, tiek ir gerai. O padauginęs druskos, jos jau neišimsi“, – juokavo seniūnas.

Sriuba buvo vykusi. O pasivaišinę vakarą pandėliečiai leido smagiai: su muzika ir šokiais iki išnaktų.