Prarastoji istorija grįžta (4)

1941 m. vasarą Rokiškis, Panemunėlis, Kamajai, Obeliai, kiti rajono miestai ir miesteliai neteko kone pusės savo gyventojų. Rokiškis vis dažniau atsigręžia į savo prarastąją istoriją: vis dažniau prabylama apie žydų bendruomenės paveldą. Apie tai, kiek daug jos žmonės davė tarpukario Lietuvai ir kiek galėjo duoti… Pasubatės kaimo jaunuolio Ruvino Būno, vos aštuoniolikos paguldžiusio galvą Giedraičių mūšyje už savo tėvynę Lietuvą, jaunos poetės Matildos Olkinaitės, kurios talentas pražuvo Šeduikiškio miške, istorijos jaudina šiandieninę rajono visuomenę.

Drąsos istorija
Rokiškio krašto muziejuje pirmą kartą įteikta 1918-1920 m. kario savanorio Ruvino Būno premija. Kas šis jaunuolis? Lietuvos kariuomenės Kunigaikščio Algirdo pulko eilinis, karys savanoris. 1902 m. Pasubatės kaime, žydų šeimoje gimęs jaunuolis, kaip ir daugelis kitų šio krašto vyrų: katalikų, sentikių ir judėjų, lietuvių, rusų ir žydų, atsiliepė į jaunos Lietuvos valstybės kvietimą ir tapo jos kariais gynėjais. Tuomet, kai 1918 m. lapkričio 23-ąją pirmą kartą tėvynės ginti buvo pakviesti savanoriai, R. Būnui buvo vos šešiolika. O jau 1920 m. jo gyvybė užgęso viename svarbiausių Nepriklausomybės kovų mūšių, vykusių ties Giedraičiais. Jaunasis karys amžino poilsio atgulė Ukmergės žydų kapinėse.
Jo drąsa ir meilė tėvynei neliko užmiršta ir beveik po šimto metų: Ruvino Būno vardo premiją pernai  įsteigė organizacija „Prisimenant Litvakus, Inc“ atstovaujama Philip S. Shapiro (JAV) ir Rokiškio krašto muziejus. Premija skiriama už Nepriklausomos Lietuvos tautinių mažumų istorijos ir kultūros paveldo tyrinėjimus, jų sklaidą visuomenėje, už veiklą įtvirtinant daugiakultūrės įvairovės suvokimą, už idėjų, brandinančių visuomenės pilietiškumą ir toleranciją, įgyvendinimą. Pirmoji šios premijos laureatė – Molėtų krašto muziejaus direktorė Viktorija Kazlienė. Ji apdovanota už pernykščių atminties eitynių Molėtuose rengimą bei žydų paveldo puoselėjimą.

Iškilmėse – apie paveldą
Į pirmosios Ruvino Būno vardo premijos įteikimo iškilmes atvyko gausybė garbingų svečių. Tarp jų ir dideli mūsų krašto draugai Philip S. Shapiro su žmona Aldona, Panevėžio žydų bendruomenės atstovai, taip pat Žydų informacijos centro vadovas Algimantas Gurevičius, profesorė Irena Veisaitė.
Įdomu, kad mūsų rajone jau nebėra žydų tautos žmonių. O ir panevėžiečiai pasakojo, kad jiems vis sunkiau beišlaikyti savo religines tradicijas, papročius, kultūrą. Tad šios tautos paveldo saugojimas ir puoselėjimas – ypač svarbus ir prasmingas. Juolab, kad Rokiškis arba Rokishok, kaip mūsų miestą vadino žydų tautybės gyventojai, buvo svarbus šiai bendruomenei. Ji išugdė ne vieną žymų verslininką, dvasininką. Antai rokiškėnas Samuelis Sniegas buvo vienas aktyvių Lietuvos nepriklausomybės gynėjų, priklausęs jos gynimo komitetui, o  vėliau – pirmasis Lietuvos kariuomenės žydų kapelionas rabinas.

Nepalankiomis sąlygomis
pražydęs talentas
Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, Rokiškio žydams, pat kaip ir lietuviams, teko patirti ir turto bei verslų nacionalizaciją, trėmimus.
Šiomis sudėtingomis sąlygomis skleidėsi vienos ryškiausių šio krašto poečių Matildos Olkinaitės talentas. Deja, visu grožiu ir jėga jam išsiskleisti nepavyko: vos devyniolikos jaunoji poetė kartu su savo ir Jofių šeima buvo nužudyta Šeduikiškio kaime, pakeliui iš Panemunėlio geležinkelio stoties į Rokiškio getą. Jos rankraščiai saugomi garbingos viešnios – literatūros profesorės Irenos Veisaitės stalčiuose.
Profesorė – viena iš mūsų krašto jaunos talentingos poetės Matildos Olkinaitės literatūrinio paveldo saugotojų. Jau nuo 13 metų M. Olkinaitė buvo matoma šalies spaudoje – jos eilėraščius spausdino įvairūs jaunimo laikraščiai ir žurnalai, įskaitant katalikiškuosius. Jie sulaukė didelės sėkmės, kai kurie netgi tapo dainomis.
Baigusi J. Tumo-Vaižganto gimnaziją, jaunoji poetė išvyko studijuoti į Kauną, o universitetą perkėlus – į Vilnių. Jaunos poetės dienoraščiuose – šviesus tarpukario Lietuvos pasaulis ir kaip kontrastas jam – sovietinė okupacija, iš pagrindų sugriovusi šeimos gyvenimą: dėl nacionalizuoto verslo jos tėvas vaistininkas Naumas Olkinas vos sudūrė galą su galu, jaunajai poetei teko ieškotis darbo, kad galėtų studijuoti.
Visa tai užfiksuota Matildos dienoraštyje, kurį išsaugojo Olkinų šeimos draugas kunigas Juozapas Matulionis. Per koplytstulpio Olkinų šeimai Panemunėlio geležinkelio stotyje atidengimo iškilmes apie šios gražios draugystės pradžią papasakojo kunigo sūnėnas Napalys Matulionis. Pasak jo, dėdė turėjo didelę bėdą – jei kalbėdavo susijaudinęs, kalba užstrigdavo. Kokios kitos profesijos žmogui tai būtų menka problema, tačiau kunigui ji kėlė didelių nepatogumų. Ypač dėl to, kad panemunėliečiai naująjį dvasininką vis lygindavo su dar visai neseniai šiame krašte kunigavusiu iškalbiu ir charizmatišku Jonu Katele. Kunigas J. Matulionis buvo pasiryžęs už vaistus nuo savo bėdos sumokėti nemenką sumą. Kažkas jam patarė kreiptis į vaistininką N. Olkiną. Šis davęs vaistų, tačiau imti pinigus už juos atsisakęs: jei padės, tuomet kunigas ir sumokėsiąs. Vaistai gerokai palengvino dvasininko gyvenimą, todėl jis norėjo atsiskaityti su vaistininku už pagalbą. Šis ir vėl nepanoro imti pinigų: esą vaistai buvę nebrangūs. Tik per vargus dvasininkas įkalbėjo vaistininką paimti atlygį. Ir taip jie tapo draugais. Be to, vaistininkas N. Olkinas Panemunėlio bažnyčiai padovanojo prašmatnią ąžuolinę klausyklą. Nenuostabu, kad vokiečiams Panemunėlio žydus suvarius į senojo dvaro pastatus, kunigas paslėpė savo draugą vaistininką. Tačiau šis, perskaitęs, kuo lietuviams gresia žydų slėpimas, paliko saugią priebėgą ir grįžo pas suimtąją šeimą. Ir Matildą Olkinaitę daug kas įkalbinėjo bėgti: kunigas netgi buvo suorganizavęs pabėgimo planą, radęs jai saugų prieglobstį. Deja, ji nepanoro bėgti.
Kodėl Olkinų ir Jofių šeimos iš Panemunėlio geležinkelio stoties arklinėmis vežėčiomis į Rokiškio getą buvo išvežtos diena anksčiau, nei išvaryti likę šios bendruomenės žmonės, lieka paslaptimi. Šeimos, su maišais ant galvų buvo atvežtos į Šeduikiškių kaimą, prie iš anksto iškastos duobės. Kaimo žmonės matė jas vežamas, girdėjo šūvių garsus. Tačiau prie duobės vietos ūkininkai išdrįso nueiti tik kitą dieną. Žudikai nesivargino netgi deramai užkasti savo aukas: atsargiai pajudinus žemę grėblio kotu, jis vos sprindį tesulindęs atsirėmė į žuvusiųjų kūnus. Ūkininkai supylė kapą, kad laukiniai žvėrys neištąsytų nužudytųjų. Taip Jofių ir Olkinų šeimos kapavietė daugiau nei pusę amžiaus buvo nežinoma. Ir tik šį pavasarį pagal amžininkų pasakojimus ir išlikusius istorinius duomenis Rokiškio teatralai ir Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos kariai savanoriai surado vietą, kurioje sušaudytos Olkinų ir Jofių šeimos.

Spektaklis sujaudino
iki ašarų
Matildos dienoraštis, kraštiečių išsaugoti prisiminimai, kuriuos užrašė Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, tapo medžiaga puikiam Rokiškio liaudies teatro spektakliui „Nutildytos mūzos“ (režisierė – Neringa Danienė). Šis spektaklis sukaujė didžiulės sėkmės. Dar kartą jis buvo parodytas ir penktadienio vakarą Rokiškio krašto muziejuje. Profesorė I. Veisaitė neslėpė, kad jis sujaudino iki širdies gelmių. Po šio spektaklio visi atminimo vakaro dalyviai išskubėjo į Panemunėlio geležinkelio stotį, kur Olkinų šeimai atminti iškilo menininko Vidmanto Zakarkos sukurtas koplystulpis. Jame – šešiakampė Dovydo žvaigždė, jaunosios poetės pamėgtos lelijos ir sušaudytas eilėraščio posmas.
Simboliška, tačiau pagarbą poetei atidavė netgi nieko apie jos talentą nežinantys žmonės. Antai, prasidėjus minėjimui, nors gatve nesunkiai buvo galima pravažiuoti, sustojo vilkikas ir iš pagarbos renginiui jis pajudėjo tik tuomet, kai žmonės ėmė skirstytis.
Prie paminklo kalbėjęs Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman pabrėžė, kad Rokiškio rajono savivaldybė įdeda daug pastangų puoselėdama šios tautos paveldą ir yra sveikintinas pavyzdys.
Prie paminklo prisiminimais pasidalino ir viena iš Matildos Olkinaitės gerų pažįstamų, tą lemtingąją vasarą vežiojusi keturis kilometrus sriubą suimtiesiems Panemunėlio žydams, Genovaitė Šulytė. Moteris džiaugėsi įamžintu Olkinų šeimos atminimu ir linkėjo taikos, kad tokios tragedijos niekada nepasikartotų.

Prie paminklo –
hebraiška malda
Kaip jau buvo minėta, šiemet pagal amžininkų pasakojimus ir išlikusius istorinius duomenis Rokiškio teatralai ir Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos kariai savanoriai surado Olkinų ir Jofių šeimų kapavietę. Joje palaidoti devyni sušaudyti žmonės. Šiai vietai įamžinti rugpjūčio viduryje pastatytas paminklinis akmuo, sutvarkyta aplinka. Paminklas  nėra tikslioje kapo vietoje – Jofės ir Olkinai amžinojo poilsio atgulė maždaug 50 m nuo paminklo, dabar ši vieta užžėlusi tankiu mišku ir prasibrauti iki jos nelengva. Režisierė N. Danienė sakė, kad kapo vieta nustatyta apytiksliai, todėl istoriniai tyrinėjimai bus tęsiami. O Matildai Olkinaitei atminti rengiama knyga.
Paminklo atidengimo ceremonija – kukli ir be pompastikos. Jos metu ko gero pirmą kartą prie paminklo nuskambėjo hebraiška malda, kurioje Viešpats prašomas būti gailestingu žuvusiesiems...