Rasų šventė Juodupėje: kai žiūrovas iš tiesų rūpi, tai ir rezultatai matyti (foto +video) (21)

Už Juodupėje suorganizuotą Rasų šventę seniūnija ir Kultūros namų darbuotojai bei bendruomenė nusipelno tik pagyrų. Smagi, neužtempta poros valandų šventė, dėmesys žiūrovams, įdomios pramogos – visa tai leido kiekvienam pasidžiaugti renginiu. Apie šventės ir jos žiūrovų kultūrą byloja iškalbingas faktas – šventėje ne tik nebuvo „iš po skverno“ vartojami alkoholiniai gėrimai, bet ir nebuvo nė vieno neblaivaus asmens.

Protingas sprendimas

Norint švęsti Rasų šventę, tam reikalinga tam tikra erdvė. Akivaizdu, kad gamtos ciklų pikui švęsti netinkamos miesto erdvės. Juodupėnai prieš keletą metų pasielgė labai protingai ir apdairiai. Jie miestelio tvarkymo projektus pradėjo maždaug tuo pat metu su obeliečiais. Obeliečiai užsimanė pasistatyti bendruomenės namus (kurie ir po šiai dienai visuomenei dar neprieinami), o juodupėnai – vietoj grandiozinių sprendimų ėmėsi mažiau ambicingų, bet realiai didesnę vertę atnešusių uždavinių. Projekto dėka jie susitvarkė miestelio centrą, šaligatvius. O pati matomiausia dalis – sutvarkytas paplūdimys. Tai daugiafunkcė erdvė: pavėsinės, žaidimų aikštelės, dailus tiltelis per Vyžuonos upę, medinis takas, pakylos su suoleliais, automobilių stovėjimo aikštelė. Dailiai suformuotas paplūdimys miestelio pakraštyje ne tik puikiai integruotas į kraštovaizdį, bet ir ideali vieta šventėms, kurios skirtos pabrėžti santykį su gamta. Kita panašiai taip sėkmingai suformuota (tik daug labiau išplėtota), daugiafunkcė poilsio, sporto ir renginių vieta yra Velniakalnio erdvė Rokiškyje. Ne veltui Juodupės seniūnas Valdas Adomonis pajuokavo, kad paplūdimys po rekonstrukcijos virto miestelio Dainų slėniu. Upės, miškų, virš kurių sėdo saulė, apsuptis juodupėnams tapo puikiu fonu ramiai, jaukiai Rasų šventei.

Kad būtų prieinama visiems

Jau prieš porą dienų iki šventės facebook grupėje, skirtoje juodupėnams, pasirodė skelbimas, kad į Rasų šventę juodupėnai bus pavėžėjami, nurodytas autobuso grafikas. Ir iš tiesų, į paplūdimį nustatytu laiku įsuko seniūnijos mikroautobusas. Be abejonės, tai protingas sprendimas. Nebuvo teisinamasi, kad ne darbo laikas, kad ne seniūnijos reikalas žmones į šventes vėžinti. „Pernai po šventės sulaukėme juodupėnų nusiskundimų, kad vyresniems, neįgaliems žmonėms šventė neprieinama. Juk pėsčiomis iki paplūdimio nuo Juodupės centro – geri pora kilometrų. O plieskiant tokiai kaitrai, vyresniems žmonėms toks atstumas pėsčiomis sunkiai įveikiamas. Taigi, išgirdę žmonių pageidavimus, į juos atsižvelgėme“, – sakė seniūnas.

Galbūt Juodupės seniūnijos pavyzdys taps užkrečiamu ir kitiems didesnių švenčių organizatoriams? Pats laikas būtų pagalvoti, ar nevertėtų organizuoti pavėžėjimą iki, pavyzdžiui, būsimojo ralio greičio ruožų, ralio, Rokiškio miesto šventės metu kitaip organizuoti pavėžėjimą viešuoju transportu iš seniūnijų, kad tokios šventės taptų prieinamos kuo didesniam rajono žmonių skaičiui.

Netradicinis požiūris į šventę

Su kuo liaudžiai asocijuojasi Joninės? Ne tik su laužais, su ilgiausia metų naktimi, bet ir, būkime atviri, su alkoholio problemomis. Šiuo metu dėl karantino reikalavimų šventėse prekyba maistu ir gėrimais yra neleidžiama. Bet juk niekas nedraudžia butelaitį apsukti maišeliu ir įsimesti į rankinę, o paskui su draugais „iš po skverno“ gurkščioti. Juodupėnai ir čia parodė puikų kultūros pavyzdį. Nebuvo nė vieno bandymo iš po skverno pasivaišinti „kontrabanda“, nebuvo nė vieno apgirtusio žmogaus. Atvirkščiai, šventėje buvo jauku, malonu, linksma.

Ir šventę kūrė ne kažkokios samdytos firmos, švenčių organizatoriai. Kūrė patys juodupėnai. Sau ir svečiams. Pasirūpinta buvo visais. Mažųjų pramogoms: ne tik žaidimai vaikų aikštelėje ar paplūdimio tinklinio aikštutėje, bet ir Rokiškio jaunimo centro darbuotojų edukacijos.

Puikiu pavyzdžiu, kaip be jokių didesnių investicijų pasidaryti poros valandų smagų užsiėmimą, buvo Juodupės bendruomenės žmonės. Jie tiesiog atvežė į paplūdimį kibirus darželių ir lauko žolynų, patiesė pledus ir pakvietė visus nusipinti sau po Joninių vainiką. Norintieji savo kūrinį galėjo uždėti ant specialaus pagrindo, uždegti žvakutę. Ir Vyžuona netrukus nuplaukė vainikėlių flotilė.

Ir ugnies skulptūrėlėms milijonų nereikia. Jas šventės organizatoriai nupynė iš šiaudų. Tegul ir nedidelės, ne dangų remiančios, jos buvo gražios ir tapo puikiu šventės akcentu.

Atskiro pagyrimo nusipelno ir juodupėnai saviveiklininkai. Buvo atiduota duoklė ir tradicijoms: giedamos sutartinės, liaudies dainos, pasakojama apie Rasų papročius. Su tuo neužsižaista: dainos tapo ne nuobodžia pamoka, o puikia įžanga tolesnėms linksmybėms. O dvi juodupėnų kapelos, keisdamos viena kitą, džiugino smagiomis dainomis, kurios vieniems tapo maloniu koncertu, o jaunimui, vainikų pynėjams – smagiu muzikiniu fonu leidžiant vainikus į Vyžuoną.

Seniūnas V. Adamonis pasidžiaugė, kad skambesys buvo malonus ausiai ir dėl pagerėjusio įgarsinimo. Ar tik geresnės kolonėlės, optimalesnis jų išdėstymas tapo sėkmės priežastimi? Vargu: tiesiog šventei buvo ruošiamasi iš anksto, repeticijoms skirta daug pastangų. Ir tai buvo matyti bei girdėti.