Spektaklio „Žalia gyva” debiutas festivalyje: per žaidimus prisiliesti prie tikrų istorijų (1)

Kovo 14 d. Rokiškio kultūros centre vyko, kaip patys aktoriai įvardino, bene mažiausio visoje Lietuvoje teatro „Teatriukas“ spektaklis 5-12 m. vaikams ir visai šeimai „Žalia gyva“. Teatras vaikams „Teatriukas“, gyvuojantis ir kuriantis bene 20 metų,  šį pusmetį keliauja pas Vilnijos ir Rytų Lietuvos vaikus. Šis kolektyvas – profesionalių teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams” – debiutantai.  Aktoriai, vaidindami naujausią savo spektaklį, sukurtą pagal tikras Vilniaus vaikų istorijas, stengiasi perduoti žinutę, kad nuo Gedimino laikų įvairių tautybių žmonės Vilniuje su gyveno draugiškai – dirbo savodarbus, kūrė ir laikė Lietuvą savo gimtąja šalimi, nors ir kalbėjo skirtingomis kalbomis. Rokiškio vaikučiai, gavę po žalią lapelį ,puikiai įsijautė į žaidimą. O jam pasibaigus, drąsiausieji galėjo gyvai pabendrauti ir su aktoriais.

Neeilinis spektaklis

Pagal smagų vaikišką žaidimą spektaklį apie Vilnių nuo Gedimino laikų iki šių dienų, statyti ėmėsi režisierė Agnė Sunklodaitė. Pagrindinius vaidmenis spektaklyje sukūrė „Teatriuko“ įkūrėjai – aktoriai Dalia MikoliūnaitėirŽilvinas Ramanauskas. Scenografiją ir kostiumus spektakliui sukūrė dailininkė GiedrėBrazytė.  Muzikos konsultantas – Gediminas Žilys. „Spektaklis yra apie atmintį, kuri mumyse gyva ir žaliuojanti. Galvodami apie temą spektakliui, mąstėme apie  tai, kas skauda, gyva, apie vaikystės prisiminimus. Tokiu būdu gimė mintis statyti spektaklį apie Vilnių. Atmintis apie Vilnių mums, kaip ir kiekvienam lietuviui, labia svarbi. Norime, kad vaikai suprastų, jog praeitis kuria dabartį, nulemia ateitį. Būtina pažinti savo šaknis, žinoti savo istoriją, nes tik pažindami praeitį, mes pažįstame save. Norime parodyti vaikams, kad labia svarbu viskas, kas susiję ne tik su šalies, miesto, bet ir su šeimos istorija, todėl nereikia praleisti pro ausis to, ką pasakoja močiutė, senelis...  Atmintį privalai turėti, nešiotis su savimi kaip brangų, gyvą daiktą ir būtinai turi ją saugoti“, – apie spektaklį rašė jo režisierė Agnė Sunklodaitė.

Svarbiausia – edukacinė funkcija

„Norime parodyti, kad ir tuomet, prieš šimtus metų, gyveno vaikai, kurie sapnuodavo košmarus ir statydavo miestus, žaisdavo tuos pačius žaidimus, įsimylėdavo mergaitę ir dėl jos suvalgydavo batą... Mums svarbios šios bendražmogiškos istorijos, vienijančios gyvenusius anuomet ir dabar“, – sakė režisierė A. Sunklodaitė. Mažieji žiūrovai jau įpratę, kad „Teatriuko“ aktorių pasirodymai yra kupini muzikos, smagių dainelių, žaidimų, įtraukiančių visą publiką. Visgi, pasak aktorės Dalios Mikoliūnaitės, šį kartą norėta sukurti kiek kitokį spektaklį. Ir jo metu taip pat buvo nemažai žaidimo, visgi čia svarbiausia – ne pramoginė, o edukacinė funkcija.

Istoriniai faktai persipina su tikrais įvykiais

Spektaklio veiksmas vyksta Vilniuje įvairiais laikotarpiais. Atspirties taškas – legenda apie Vilniaus įkūrimą – Gedimino sapnas. Tačiau, kuriant spektaklio scenarijų, norėta remtis ne tik istoriniais šaltiniais, juose aptiktais įdomiais faktais, bet irpapasakoti tikrasistorijas, todėl ypač svarbi buvo dokumentinė medžiaga apie Vilnių. Vienu svarbiausių ir didžiausią įtaką padariusių įkvėpimo šaltinių tapo teatrologės Gražinos Mareckaitės knyga „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“, kurioje skelbiami autentiški autorės, kaip trečiosios vilniečių kartos atstovės, pasakojimai apie gyvenimą prieškario ir pokario Vilniuje. Tai iš tėvų girdėtos ar pačios autorės patirtos istorijos iš šeimos, kaimynų, bendraamžių – žinomų ir nežinomų žmonių – gyvenimo romantiškame Vilniaus priemiestyje, vaizdingose Rasųir Pavilnio apylinkėse.

Aktoriai – daugybės personažų vaidmenyse

Spektaklyje vaidinantys aktoriai  Dalia Mikoliūnaitė ir Žilvinas Ramanauskas įkūnija daugybę personažų, pasakojančių ilgą ir turtingą įvykiais Vilniaus istoriją. „Mes tampame ir Napoleono, ir švedų, ir Stalino armija, konkrečiose spektaklyj epasakojamose istorijose virstame Romainu Gary, kunigaikščiu Gediminu, vokiečių berniuku, užklydusiu į Vilnių ir ieškančiu savo artimųjų. Teks suvaidinti net ožkytę. Dalia taps ir žyniu Lizdeika, įkūnys ir pačią Gražiną Mareckaitę, ir Romaino Gary vaikystės meilę, ir Saulę Uždavinytę. Žinoma, vaidinsime ir patys save“, – pasakojo aktorius Ž. Ramanauskas.

Tikslas – skleisti „Žalia gyva“ dvasią

Tikimasi, kad šio spektaklio kūrybos procesas ne baigiasi, o atvirkščiai – tik prasideda. „Tikime, kad jis augs, pasipildys naujomis įdomiomis istorijomis. Viliamės, kad atsiras daugiau galimybių, naujų erdviųjį parodyti dar didesniam skaičiui mažųjų žiūrovų irpaskleisti „Žalia gyva“ dvasią dar plačiau“, – sako aktorė D. Mikoliūnaitė.