Talkininkai dirbo iki pat sutemų, bet Obelių šilo bunkeris atnaujintas! (nuotraukų galerija) (10)

Lapkričio 23-ąją minėsime atkurtosios Lietuvos kariuomenės šimtmetį. Šventinių renginių šurmulys pasieks ir mūsų rajoną: Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos kariai savanoriai lapkričio 24-ąją Vilniuje žygiuos iškilmingame parade tarp tūkstančių kitų tėvynės gynėjų. O iki tol kariai savo šventę mini gerais darbais. Vienas jų – Obelių šilo bunkerio atstatymas, į smagią talką sukvietęs ne tik karius savanorius, bet ir Obelių gimnazistus, istorijos entuziastus iš Kauno ir kitus Laisvės kovoms neabejingus asmenis. Talka buvo intensyvi: bunkerio atstatymo darbus skubėta baigti iki sutemų. Nors talkininkai ir skundėsi trumpa vėlyvo rudens diena, tačiau iki sutemų pavyko atlikti visus suplanuotus darbus. Nors paskutiniuosius vinis į bunkerio stogo rąstus kariai kalė... pasišviesdami mobiliaisiais telefonais.

Lietuvos kariuomenės šimtmečiui:
kad ąžuolėlis virstų ąžuolu
Kariai savanoriai nė akimirkos nesuabejojo, koks medis labiausiai tinkamas įamžinti Lietuvos kariuomenės šimtmetį. Žinoma, kad ąžuolas. Ir ne tik dėl to, kad jis – tvirtybės, ilgaamžiškumo, atsparumo likimo audroms simbolis. Jis – karių savanorių ženklas – trys ąžuolo lapai puošia Krašto apsaugos savanorių pajėgų ženklą.
Taigi, talką kariai pradėjo Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose kieme. Čia susirinkę 506-osios kuopos savanoriai pasodino Lietuvos kariuomenės šimtmečiui atminti skirtą ąžuoliuką. Šis medelis ypatingas – jis atvežtas iš Vaičėnų kaimo, Balio Vaičėno, brolių Dručkų ir kitų garsių šio krašto Laisvės kovotojų gimtinės. Apie tai, kokia proga buvo pasodintas šis ąžuolas, liudys speciali Lietuvos kariuomenės lentelė.
Tam, kad jis greičiau prigytų ir įsigalėjęs skleistų savo šakas, kariai negailėjo darbo: iškasė gilią ir plačią duobę, į ją suvertė didoką maišą juodžemio, palaistė medelį. Kad medelio neįveiktų vėtra, pririšo jį kuoliukais. Tačiau kariai tikisi, kad greitai jam atramų nebereiks ir ąžuolas ilgainiui taps gražiu išlakiu, tvirtu. Tokiu, kaip jį sodinusi 506-oji kuopa, prasmingiems darbams telkianti rajono visuomenę. Istorikas Valius Kazlauskas dar paragino karius įsiamžinti prie pasodintojo medelio, bet šie tik mojo ranka: dar bus progų nusifotografuoti. O štai trumpos vėlyvo rudens dienos valandos neįkainojamos suplanuotam darbui: atstatyti Obelių šilo bunkerį.

Prognozių buvo daug
Kol kariai sodino medelį, pagrindine Obelių gatve nuvažiavo automobilis su nemenka priekaba dailių rąstų. Talkos dalyviai, nulydėję priekabą akimis, spėliojo: rąstų daug, bet ar užteks jų visam bunkeriui atstatyti?
Netrukus paskui priekabą su rąstais į Obelių šilo pusę suko jau ilgoka automobilių vora: kariai savanoriai, Obelių gimnazijos moksleiviai su jų istorijos mokytoja Miranda Nargeliene, iš Kauno atvykusi gausi talkininkų grupė, kurią čia pakvietė Rokiškio krašto garbės piliečio, muziejininko Andriaus Dručkaus anūkas Mantas Kelečius.  Talkininkų tiek, kad siaurame miško keliuke vos išsiteko jų automobiliai. Kelią link talkos vietos rodo ne tik specialūs ženklai, bet ir miško proskynoje iš toli šviečianti Lietuvos istorinė vėliava.
Kol vieni talkininkai rikiavosi ir dalinosi darbus, kiti skubėjo statyti 506-osios kuopos intendanto Manto Griškevičiaus atvežtą lauko virtuvėlę. Kol ugnis joje įsidegs, sušils didžiuliai katilai arbatai ir kareiviškai košei, užtruks laiko. Talkininkai juokavo, kad arbata labai pravers žvarbią lapkričio dieną. Tačiau jų prognozės nepasitvirtino: darbai vyko taip intensyviai, kad kariai ir jų talkininkai netrukus striukes kabino ant artimiausių medžių šakų.
O 506-osios kuopos „etatinis“ košės virėjas Vytautas Statulevičius su padėjėjais jau būrė lauko virtuvės katile legendinę kareivišką košę. Atrodytų, į ją dedami įprasti ingredientai: svogūnai, morkos, konservuota mėsa, grikiai, tačiau rokiškėnų karių verdama košė jau seniai tapo legendine. Tačiau norintiesiems jos paragauti, teko pirmiausia ją „užsidirbti“.

It skruzdėliukai
Talkos dalyviams pirmiausia teko dvi užduotys: atkasti bunkerio stogą ir sienas bei porą šimtų metrų panėšėti atvežtuosius naujus rąstus iki bunkerio, mat pro tankų mišką pravažiuoti su priekabėle – neįmanoma.
Pirmosios užduoties – atkasti bunkerio sienas ir stogą – ėmėsi stipriausieji: kariai savanoriai. Tarp jų diskusija: kokiu kastuvu patogiau kasti: vieni renkasi įprastinius, o kitiems labiau prie širdies sulankstomi kareiviški kastuvėliai.
Likusieji talkininkai it skruzdėlių kolona nuo priekabėlės nešė rąstus. Kai kas įsigudrino ir po du vienu kartu pačiupti, o štai talkininkės po rąstą nešė dviese.
Ilgametę tarnybos patirtį turintys kariai prisimena visas šio bunkerio atstatymo peripetijas. Pasirodžius pirmiesiems bunkerio stogo rąstams, akivaizdu, kad ši talka pačiu laiku: jie gerokai sutrūniję. Kariai skaičiuoja: stogo rąstus keitė prieš penkerius metus, o bunkerio sienos atlaikė visą dešimtmetį. Tačiau ir jos jau gerokai paveiktos laiko.
 
Jaunimas bunkerį lanko.
Tik ne taip, kaip mes
įsivaizduojame
Obelių šilo mūšio bunkeris – labai svarbus istorinės atminties objektas. Vyresnioji karta įsivaizduoja, kad jį turėtų lankyti turistų grupės iš visos Lietuvos, prie jo galima rengti edukacijas, įvairius renginius. Jaunimas gi turi visiškai kitą,  originalų požiūrį į istorinius objektus. Tą liudija ir talkininkų patirtis.
Beatkasant bunkerį kuopos intendantas vyresnysis eilinis Mantas Griškevičius aptiko įdomų radinį: sandariai uždarytoje nedidelėje dėželėje (tokiose paprastai nešiojami maisto produktai) įdėtas mažas pieštukas ir popieriaus lapelis. Nors panašu, kad jos dangtelį kažkas akivaizdžiai bandė pragraužti, tačiau dėželės turinio nepasiekė. Išlanksčius lapelį, paaiškėjo ir radinio paskirtis – tai žaidimo „GeoCaching“ artefaktas. Lapelyje pažymėta, koks žaidimo dalyvis ir kada lankė Obelių šilo bunkerį. O tokių žaidėjų pastaraisiais metais būta nemaža: lapelyje beveik nebėra tuščios vietos.
Kadangi senasis lapelis jau daugmaž užpildytas, kariai įdėjo naują, su užrašu „Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos kariai savanoriai ir talkininkai. 2018-11-17“. Šis radinys tik patvirtina karių savanorių nuostatą: bunkerį saugoti verta, nes jis svarbus mūsų visuomenei. Ir jaunimas pagarbą savo šalies istorijai, Laisvės kovoms visgi moka reikšti. Nors ir gerokai įdomiau, išradingiau, nei įsivaizduoja vyresnioji karta.
Gyvoji istorijos pamoka
Po poros valandų intensyvaus darbo visi rąstai jau atkeliavo į prie bunkerio. Ir „skruzdėliukų“ vora jau tipeno kita kryptimi: kariai ardė, o likę talkininkai nešė senuosius rąstus į priekabą. Kaip sakė į talką atskubėjęs Obelių seniūnas Eugenijus Narkūnas, šie seni rąstai labai pravers: kuriai nors sunkiai besiverčiančiai šeimai ar vienišam senoliui seniūnijos darbuotojai kartu su asmenimis, už teikiamą paramą atsilyginančiais visuomenei naudingais darbais, rąstus supjaus, suskaldys ir paruoš malkų.
Plika akimi matyti, kad naujieji rąstai bunkeriui yra gerokai storesni, nei senieji. Vadinasi, ir tarnaus jie gerokai ilgiau.
Kariai diskutavo, kad rąstus galima impregnuoti specialiais skysčiais, kurių dėka statinys gyvuotų gerokai ilgiau. Tačiau tokio darbo didžiausias trūkumas – bunkeris prarastų istorinę autentiką ir taptų tik paprastu muliažu, imitacija, kopija. Tad verta įdėti daugiau darbo, tačiau turėti istorinę tiesą atitinkantį bunkerį.
Išvalius bunkerio duobę, prasideda gyvoji istorijos pamoka. Kaip gi partizanai sugebėjo įsirengti tokią slaptavietę? Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad talka gerokai neatitinka anuometinės bunkerio statybos. Akivaizdu, kad toks gausus dirbančiųjų būrys kaip mat pritrauktų nepageidaujamo dėmesio. Tačiau Obelių šilo bunkeris priskiriamas pirmajam Laisvės kovų etapui. Jam būdinga tai, kad laisvės kovotojai būrėsi į didelius, gausius būrius, stovyklavietėse kovotojų skaičius siekdavo kelias dešimtis, o jei susitikdavo pora būrių – tuomet viršydavo ir šimtą. Tuo laikotarpiu bunkeriai priminė įtvirtintas stovyklavietes, o ir laisvės kovotojai nesislėpė juose, laukdami, kada apsups priešai. Partizanai vykdė sėkmingas operacijas, keldami siaubą sovietinėms jėgos struktūroms bei jų pakalikams: užimdavo miestelius, rengdavo pasalas žymiems komunistų veikėjams, trikdė valdžios darbą. 1945 m. liepos 13-osios Obelių šilo mūšis ženklina šio etapo pabaigą. Po mūšio Balys Vaičėnas savo dienoraštyje rašė: „Mes laimėjom trumpą mūšį, bet dar nenugalėjom sunkios vergijos. Bet mūsų veiduose viltis, kad ir ją sugriausime.“

Trumpa diena skubino darbus
Gyvosios istorijos uždavinius ir iššūkius talkininkai aptarė besigardžiuodami kareiviška koše. Kadangi lengvesnieji darbai jau nuveikti: atnešti naujieji rąstai ir išnešti senieji, daugeliui jaunesnių talkininkų lyg ir nebeliko, ką veikti. Juk statybos darbams reikia nemažai fizinės jėgos ir žinių. Tad papietavę Obelių gimnazistai skubėjo namo.
O štai likę talkininkai kareiviškoje virtuvėlėje arbatos ir košės katilus mikliai pakeitė kibirėliais su degutu. Virti smalą, maišant didoka medžio šaka, patikėta damoms. Ir netrukus jos kibirėliai keliavo bunkerio link. Jais talkininkai rūpestingai ištepė atraminius rąstus. Tačiau degutas yra labai teplus: netrukus jis nujuodino ne tik medžius, bet ir talkininkų rankas. Ir užvirė įdomi technologinė diskusija, kokia valymo priemonė jį geriausiai pašalina. O smaluotas rankas talkininkai vis dažniau trynė smėliu, mat degutas ne tik teplus, bet ir labai lipnus. Tačiau nei kariai, nei M. Kelečiaus sukviestas jaunimas juodų darbų nebijojo.
Nors rąstų krūva šalia bunkerio iš pradžių atrodė labai impozantiškai, pradėjus ręsti bunkerio sienas, ji ėmė sparčiai tirpti. Pasigirdo abejonių, ar rąstų užteks naujojo statinio sienoms ir stogui. Dar daugiau abejonių kėlė tai, ar pavyks per dieną baigti bunkerį. Tuo abejojo net didžiausi optimistai. Tačiau 506-osios kuopos kariai dirbo spėriai, bet ne paskubomis. Mat kariai įpratę dirbti ne įvaizdžiui, o siekti geriausio rezultato. Kokia nauda skubėti, jei skuba kenkia darbui? Ramiai, be emocijų, retkarčiais smagiai pašmaikštaudami jie rentė bunkerio sienas. Kruopščiai išlygindami kiekvieną rąstą, kad bunkeris būtų ne tik tvirtas, bet ir estetiškas. Bematant iškilo pirmoji, paskui antra, trečia, o štai ir paskutinioji siena. Sutvirtinę jas, kariai ėmėsi dengti stogą. O diena negailestingai ėjo vakarop, miške sparčiai temo. Paskutiniuosius vinis į stogo rąstus kariai kalė jau pasišviesdami mobiliųjų telefonų žibintuvėliais. Tačiau atidengto bunkerio juk nepaliksi. Jo stogas bemat buvo uždengtas ruberoidu. Ir visi talkininkai į rankas čiupo kastuvus: naujutėlaičio bunkerio stogas buvo užkastas žemėmis.
O tada jau metas spausti vieni kitiems rankas, dėkojant už bendrą darbą. Istorikas Valius Kazlauskas dėliojo visus taškus ant  „i“: talkininkai turėjo unikalią progą gyvai susipažinti su bunkerio atstatymo technologija. O 506-osios kuopos vadas kapitonas Sergejus Afanasjevas džiaugtis neskubėjo: nors bunkerio statybos faktiškai buvo užbaigtos, tačiau kariai į Obelių šilą dar atvyks padirbėti. Jie norėtų sutvarkyti ir bunkerio įėjimą, šiek tiek padirbėti jį dailindami. O savo karius, kaip visada puikiai atlikusius užduotį, kuopos vadas palydėjo žodžiais „Visiems reiškiu griežtą... padėką“.
Lėšų bunkerio atstatymo medžiagoms įsigyti – 900 Eur – skyrė rajono savivaldybės Laisvės kovų įamžinimo komisija.