Tradicinis lietus poeto tėviškėje „Širvynės“ dvasios neužgesino (foto) (0)

Sinoptikų prognozės nedžiugino – vienintelę toje savaitėje dieną turėjo pliaupti lietus. Ir iš tiesų – į poeto P. Širvio tėviškėje Degučiuose vykusią šventę „Mano Širvynė tavo“ ištikimi poeto kūrybos mylėtojai bei šventės gerbėjai rinkosi su lietsargiais, guminiais batais bei neperšlampamais apsiaustais, o mašinos brovėsi per remontuojamo kelio klampynę... Šventės kodas – saulė aprangoje, veiduose, nuotaikoje, širdyje. Kaip bebūtų, vienuoliktoji „Širvynė“ pavyko puikiai.

Šventės akcentai

Atvykusius į Degučius pasitiko šventei paruošta aikštė – stilizuotas šulinys su svirtimi, pasiruošęs ilgai degti laužas, langinės, skirtos fotosesijoms, ant medžių kamienų – P. Širvio eilėraščių nuotrupos bei nuo lietaus priglausti pasirengusi žiūrovų palapinė. Deja, į ją ne visi norintys tilpo. Ir visai nesvarbu, kad ir taip, - susisupę į neperšlampamus apsiaustus ar pasislėpę po skėčiais, šventės svečiai klausėsi eilių bei dainų po lietumi.

Himnas

„Širvynės“ himnas, sako, neoficialus, bet jis skamba kiekvienais metais. Tai daina, sukurta pagal P. Širvio žodžius „Vai žydėkit, linai“. Įprasta himną giedoti atsistojus. Tai - iš pagarbos žodžių autoriui, iš noro išreikšti emociją bei kartu save apgyvendinti, prijaukinti šventėje, pajaučiant jos dvasią.

Svečiai ir dalyviai

Šventės svečiai – kartu ir dalyviai. „Širvynėje“, kaip ir visada, apsilankė Rokiškio rajono savivaldybės meras Ramūnas Godeliauskas, P. Širvio nepamiršo Seimo nario Vidmanto Kanopos padėjėja Aldona Minkevičienė bei Seimo narys Robertas Šarknickas. Beje, pastarasis šventėje save parodė daugiau ne kaip Seimo narį, o kaip aktorių, kadangi skaitė poeto eiles. R. Šarknickas paminėjo, kad su P. Širviui bei jo gimtinėje vykstančia švente supažindino Kriaunų kaimo bendruomenė. „Lietus atspindi P. Širvio charakterį, tam tikrą jo liūdnumą... „Širvynė“ – ne Rokiškio rajono renginys, tai – visos Lietuvos renginys, nematerialūs dalykai, kurie visada turi būti remiami“, - kalbėjo šventės dalyvis.

Scenoje kalbėjo Rokiškio rajono savivaldybės Komunikacijos ir kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Janina Komkienė, Obelių seniūnė Jūratė Šinkūnienė. Dramatiškai P. Širvio eiles skaitė bei dalinosi prisiminimais apie poetą Šiaulių dramos teatro aktorius, kraštietis Vladas Baranauskas. Koncertavo moterų duetas „Obelija“, anglų ir lietuvių kalbomis dainavo Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietėje apsigyvenęs dainininkas, kilęs iš Malaizijos, Sherman Tan, bardas Kęstutis Bastys iš Jurbarko, aktoriai tėvas bei sūnus Gediminas ir Ainis Storpirščiai, Aleksandravėlės kaimo kapela „Pilenė“... Galbūt kažkas liko ir nepaminėtas, nes norinčių skaityti eiles, kalbėti, dalintis mintimis, dovanomis bei palinkėjimais netrūko.

Nieko netrūko

Šventės organizatorius – Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešoji biblioteka bei jos Aleksandravėlės filialas. Nemažai prie šventės prisidėjo Aleksandravėlės kaimo bendruomenė. Renginį finansavo Rokiškio rajono savivaldybė. Organizatoriai bei rėmėjai pasirūpino, kad „Širvynės“ svečiams nieko netrūktų. Buvo nutapytas bendras norinčių piešti paveikslas „Kaip saulės jos ilgėjaus“. Išalkę bei ištroškę buvo vaišinami čia pat išvirta žuviene, karšta kava, arbata, užkandžiais. Kad ir per lietų, svečiai skubėjo įsiamžinti prie langinių, P. Širviui skirto paminklinio akmens.  

Lietus - nesugadino

Beveik nutilus eilėms ir dainoms, nurimus šokiams, iš dangaus pakraštėlio ėmė lįsti saulė. Tarsi lietus būt buvęs skirtas būtent P. Širvio atminimui. Nesugadino jis šventės, oi nesugadino, o tik įnešė šiek tiek lyrikos, kitokios atmosferos, užuominos į nuotykius, kurie laukė, grįžtant namo patižusiu keliuku...

Šventėje nuolat buvo kartojami vieno P. Širvio eilėraščio žodžiai. Jais ir užbaigsime prisiminimus apie šių metų „Širvynę“. Šiuose žodžiuose – tai, kas pristato mums P. Širvį ir leidžia pajusti jo dvasią.

Aš – beržas

Aš – beržas.
Lietuviškas beržas,
Išbridęs
Iš pievų nakties,
Sustojau

Ant mūšių
Didžiausiojo kelio
Su plieno dalgiu
Ant peties.

Ir audrą,
Ir giedrą,
Ir viską praūžęs –
Girdžiu aš
Tyliais vakarais,
Kaip skleidžiasi
Naktys
Žalioj mėnesienoj
Baltųjų aušrų
Pumpurais.

Purienos –
Kaip taurės
Auksinės
Sudužę –
Nukrito
Po kojom
Iš mano širdies.

Aš, viską praūžęs,
Rūkais užsirūkęs,
Geriu
Žalių vynų
Nakties.
Geriu
Žalią tylą,
Geriu
Žalią šilą.
Geriu
Ir apsvaigęs
Einu.

Negaila
Man aukso.
Negaila sidabro.
Tik tų
Praūžtųjų dienų..

Bet…

Ne viskas
Išgerta.
Ne viskas
Pragerta.
Aš didelius
Lobius valdau.

Turiu
Savo džiaugsmą.
Turiu
Savo skausmą.
Ateik, –
Dovanosiu ir tau.

Netinka
Tau auksas.
Netinka
Sidabras.
Nei žodžiai,
Saldumo pilni.

Netikras
Čia auksas.
Netikras
Sidabras.

Ir deimantai tie –
Netikri.

Bet skleisis
Dar naktys
Žalioj mėnesienoj
Baltųjų aušrų
Pumpurais…

Ateik, –
Apkabinsiu,
Į širdį priimsiu,
Papuošiu
Žvaigždėtais
Nakties auskarais.

Praeisi
Pro šalį,
Kaip laimė
Praeina, –
Nekeiksiu
Aš savo lemties –

Aš – beržas.
Lietuviškas beržas
Su plieno
Dalgiu
Ant peties.