Utenos Laisvės kovų muziejaus renginys sielai (4)

Jau treji metai Utenoje veikia Laisvės kovų muziejus. Tai Utenos kraštotyros muziejaus padalinys. Muziejus, įsikūręs buvusioje siaurojo geležinkelio stotyje, yra šiuolaikinis, modernus. Jame pateikiama mažo Aukštaitijos kampelio istorija, daugiausia dėmesio skiriant 1940 – 1965 metų įvykiams. Ekspozicija pasakoja apie 1940 m. mitingus su privaloma sovietine simbolika, „tautų vado“ Stalino portretu, apie prievartinį lietuvių dalyvavimą Antrajame pasauliniame kare, apie tremčių vergijas, kolūkių baudžiavas, pokario rezistenciją, pristatoma paskutinio Utenos krašto partizano Antano Kraujelio-Siaubūno, 1965 m. apsupus sovietinio saugumo darbuotojams pasirinkusio laisvo lietuvio mirtį, biografija.

Muziejų jau aplankė apie keturis tūkstančius žmonių. Nemaža jų dalis – užsieniečiai, daug vilniečių, kauniečių, panevėžiečių, kitų miestų ir miestelių gyventojų. Uteniškiams vis dar reikia padėti atrasti šį muziejų, todėl čia vyksta nemažai renginių.
Neseniai vykusi sonetų ir dainų popietė „Tavoji siela Lietuvon atėjus“ (S. Geda) nebuvo planinis muziejaus renginys. Renginio idėja gimė metams įpusėjus, kai muziejų lyg netyčia kaip koks slaptas pirkėjas aplankė Kamajų šv. Kazimiero parapijos klebonas kun. Andrius Šukys, garsėjantis savo netradiciniu požiūriu į įvairius renginius, įdomia jų režisūra, iškart neprisistatęs ir nebuvęs atpažintas, bendro rengino idėją pasiūlęs tik vakare. Susirašinėjant internetu buvo aptarinėjama renginio vizija, renkami sonetai, iš jų dėliojama kompozicija. Pasirinkti sonetų autoriai – skirtingų epochų, skirtingų likimų žmonės. Tai Vincas Kudirka, sukūręs sonetą „Valerijai“ – V. Kraševskai, 1895 m. išlaisvinusiai jį iš kalėjimo, tai 1944 m. atsitiktinės artilerijos sviedinio skeveldros pakirstas poetas Vytautas Mačernis, tai miške 1952 m. žuvęs poetas partizanas Bronius Krivickas, tai pasaulio lietuviai: Jonas Aistis, Venancijus Ališas, Henrikas Nagys, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Antanas Jasmantas (Maceina), Tomas Venclova, į JAV išvykęs tik 1977 m.; tai mums gerai žinomi Lietuvoje gyvenę poetai: Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Janina Degutytė, kiti. Dainininkų atsirado iškart ir daug. Tai Utenos meno mokyklos jaunių choras UT RE MIO. Jo vadovei Virginijai Šeduikienei teko nelengva užduotis – parinkti dainas, savo turiniu, idėjomis derančias prie sonetų. Skaitovų daug neatsirado. Teko ir kunigui, ir muziejaus vadovei skaitovais tapti. Dar du jaunus ir labai užsiėmusius, bet visur suspėjančius Utenoje augusius žmones – Vilniaus universiteto studentus Dovilę Bikelytę ir Simą Narkūną – visai nesunkiai pasisekė prikalbinti dalyvauti šioje sonetų ir dainų popietėje.
Ir štai lauktoji diena atėjo.
Choras vaikščiojo: niūniavo lauke lyjant lietui, perėjo per visas muziejaus sales, padainavo ir ant laiptelių tarp stoties keleivių bei žiūrovų didžiojoje laukimo salėje ir vėl išėjo į lietų. Jautriai ir gražiai skambėjo choro atliekamos dainos apie kalnelį, sauliūtę, apie gražią brangią tėvynę, gandrelį, kviečiamą skristi Lietuvėlėn, apie gyvus, skaidrius gintarų lašus. Kažką nepaprasto, nekasdieniško pajusti padėjo Zitos Lukošiūnienės grojami M. K. Čiurlionio kūriniai. Sonetai skaitovų lūpomis kalbėjo apie žmones, tvirtus kaip kalnai granito, bet neatpažintus motinų, apie prieblandą vaikystės gimtą, kuriai vietos nebeliko, apie rudenį, lietų, aukštą ramybės dangų, apie žmogaus sielą, jo širdį, prisisunkusią aistros ir aitraus ilgesio, apie didžiulę vienatvę, irstančią tikrovę, medį, paukštį, šleikštų melo pieną, purpurinius tiesos spindulius, užmarštį ir atmintį, apie šaltą svetimą namą, apie benamius gatvėse, apie žodžius, kurie tikisi neklysti, bet nėra atsargūs, apie dieviškumo ir žmogiškumo santykį. Žiūrovai nejuto, kaip eina laikas, rodos, nė nekvėpavo, tik klausėsi...
Kompozicija bandyta atskleisti sudėtingu laiku gyvenusių lietuvių jausmus, išgyvenimus, būsenas. Bandymas pavyko. Muziejaus durys atviros. Užeikite. Atraskite mus. Mes atviri kitoniškumui, ieškojimo galimybėms.
Utenos Laisvės kovų muziejaus
vadovė Regina Zapolskienė