Valstybės diena: trumpa, bet įspūdinga šventė (foto + video) (0)

Šiemet Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos šventiniams renginiams pasirinkta nauja erdvė – Velykalnio bendruomenės parkas. Pasirinkimas itin sėkmingas: žiūrovai juokais klausė, kiek spektaklio „Mindaugas“ kūrybinei komandai kainavo susitarti su dangiškuoju apšvietėju. Mat dramos įtampą puikiai iliustravo įspūdingo grožio saulėlydis.

Rinkosi šimtai
Šiemet Valstybės diena buvo švenčiama kukliau, nei įprastai. Nebuvo šventinių renginių Nepriklausomybės aikštėje ir prie Krašto muziejaus rūmų. Ir šventės laikas trumpesnis: tik nuo pavakario. Ir renginio erdvė pasirinkta netradicinė – Velykalnio bendruomenės parkas. Nuo 18 val. iki pat „Tautiškos giesmės“ giedojimo 21 val. šis parkas šurmuliavo žaidimais, edukacijomis, amatininkų turgeliu.
Artėjant 21 val. rokiškėnai plūste plūdo į Velniakalnį. Vedini vaikais ir augintiniais, nešini trispalvėmis ir istorinėmis Lietuvos vėliavomis. Buvo ir pasidabinusių tautiniais drabužiais.
Parko širdyje, ant natūralios scenos – kalvelės šalia vadinamosios Lurdo koplyčios – išsirikiavo Kultūros centro choras „Medeina“. Jų vedami, šimtai rokiškėnų, kartu su viso pasaulio lietuviais lygiai 21 val. pradėjo giedoti savo valstybės himną. Himnas buvo giedamas ne tik Rokiškyje: Kazliškio ir Pandėlio centruose, Panemunėlio seniūnijoje esančiame Struvės geodeziniame punkte ir daugelyje kitų rajono miestelių bei kaimų.
Po himno Velykalnio parke skambėjo tradiciniai rajono vadovų sveikinimai. Ir, žinoma, ilgai lauktas spektaklis – Justino Marcinkevčiaus „Mindaugas“, sukurtas režisieriaus Jono Buziliausko. Ir suvaidintas jungtinėmis Rokiškio ir Anykščių teatralų pajėgomis. Pagrindinis Mindaugo vaidmuo patikėtas rokiškėnui Linui Pauliukui.

Režisieriaus sprendimas
Pasak Rokiškio kultūros centro direktorės Vaivos Baltrūnaitės-Kirstukienės, pasirinkti šventei Velykalnio bendruomenės parką buvo režisieriaus J. Buziliausko idėja. Jis ieškojo erdvės, tinkamos dramai „Mindaugas“. Įprastos erdvės, tokios kaip Krašto muziejaus kiemas, žinoma, netiko: viduramžiai labai jau ryškiai rezonuotų su klasicistinio stiliaus dvaro rūmais. „Spektakliui reiktų ieškoti vietos, panašios į šią. Dar tiktų koks piliakalnis. Bet kaip tada suorganizuoti žiūrovams galimybę atvykti“, – svarstė režisierė. Tad buvo pasirinkta būtent ši rokiškėnų pamėgta vieta.
Velykalnio parkas išsprendė nemažai scenografijos uždavinių. Kalvelė – puiki vieta sutalpinti gausius rajono saviveiklininkus, vaidinusius masines scenas. Gotikinio stiliaus Lurdo koplyčia kur kas labiau tinkama spektaklio atmosferai kurti, nei klasicistiniai rūmai. Kalvelė buvo puikiai išnaudota ir istorijos, kaip kelio per ilgą rankraštį metaforai. Ir finalinei spektaklio scenai – Daumanto išdavystei. Viduramžišką nuotaiką puikiai kūrė ir keli laužai, tarsi pabrėždami trapią ribą tarp Mindaugo Lietuvos kelio į krikščioniškąją Europą ir atsimetimo į pagonybe.
Be to, labai vykusiai parinktas laikas spektakliui: besileidžianti saulė kraujo tonais nuspalvinusi dangų, tapo puikia iliustracija spektaklyje pasakojamai aistrų ir brolžudiškos kovos istorijai.
Abejingų nepaliko ir pagrindinių aktorių vaidyba. Gerai susitvarkyta ir su įgarsinimo iššūkiu. Sėkmingai įveiktas ir svarbiausias iššūkis: aktualiai papasakoti šią jau daug kartų įvairių šalies teatrų vaidintą dramą. J. Buziliauskui tai, be abejonės, pavyko puikiai. Žiūrovai ją palydėjo vieninteliu epitetu: „Stipru“. Kita vertus, dabar rajono kultūros žmonėms mestas ambicingas iššūkis: kitąmet surengti tokią pat įspūdingą Valstybės dienos kulminaciją. Pasitvirtino taisyklė: geriau mažiau, bet iš esmės, nei daug be akcentų.