Žiema, žiema, bėk iš kiemo (2)

Užgavėnės - tai viena smagiausių žiemos švenčių. Tikrai visi dar būdami vaikais per Užgavėnes skanduodavome: „Žiema, žiema, bėk iš kiemo“. Ši šventė nuo senų laikų žinoma visoje Europoje. Užgavėnės švenčiamos likus 7 savaitėms iki Šv. Velykų.

Užgavėnių tradicijos
Užgavėnės – paskutinė žiemos mėsiedo diena, per kurią daug valgoma. Buvo sakoma, jeigu sunkiai per Užgavėnes dirbsi, tai „per visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų”. Visi skubėdavo iki Užgavėnių išsikulti javus – sakydavo, jeigu patingėsi, pelės sukapos. Ypač daug nelaimių galinčios prisišaukti verpiančios moterys: rūdys arba kirmys mėsa, rūdimis apsitrauks linai, siūlai ir drobulės ir t. t. Visi ruošdavosi Užgavėnių šventei: priešpiet gamino valgius, taisėsi drabužius, o popiet jau ir pati šventė prasidėdavo. Tikėta, kad jei per Užgavėnes gerai ir sočiai valgysi, būsi sotus ir stiprus visus metus. Užgavėnių dieną valgoma nuo 7 iki 12 kartų.
Pagal liaudies mąstyseną, Užgavėnės – tai slenkstis tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario. Savo pobūdžiu Užgavėnės yra tarsi karnavalas – tai liaudies šventė, nesusijusi su jokiomis bažnytinėmis apeigomis (išskyrus faktą, kad šios šventės laikas apibrėžiamas bažnytinio kalendoriaus, nes priklauso nuo Velykų laiko). Užgavėnės žavi liaudiško humoro grožiu ir kūrybingumu. Kitą dieną po Užgavėnių prasideda Gavėnia, trunkanti iki Velykų, šiuo laikotarpiu skatinamas pasninkavimas.

Tradiciniai Užgavėnių valgiai
Šiupinys, kaip matyti iš rašytinių šaltinių, yra pats senoviškiausias Užgavėnių patiekalas. Blynai, kaip ir dabar, taip ir tuomet buvo kepami. Dažniau kepdavo miltinius blynus. Kartais į jų tešlą įplakdavo ir kiaušinių. Kiek rečiau valgydavo tarkuotų bulvių blynus. Vėliau blynai pamažu pakeitė šiupinį. Jais būtinai vaišindavo svečius. Valgydavo vakare. Rūgščius blynus kepdavo iš mielinės tešlos, raugintos apie parą. Jie ypač populiarūs Žemaitijoje. Kitas tradicinis Užgavėnių valgis – šaltiena. Užvalgius reikia atsigerti, tad vyrai raugindavo miežinio alaus. Jį ruošdavo Užgavėnėms iš anksto, užsiraugdavo tuoj po Kalėdų.
Per Užgavėnes būdavo vaišinamas kiekvienas į namus užėjęs žmogus. Nors jis ir būtų sotus, privalėdavo kiekvieno mėsiško valgio po truputį paimti. Užgavėnių valgių, priešingai negu Kūčių, ant stalo palikti negalima. Kiekviena šeimininkė turėdavo taip apskaičiuoti, kad visko būtų nei per daug, nei per mažai. Žinoma atvejų, kai Užgavėnių valgio liekanom buvo teikiama ir gydomoji galia. Jos sušeriamos gyvuliams ir paukščiams „nuo visų ligų“. Užgavėnių dieną paprastai mėsos ruošiama daug, visa ji turi būti suvalgoma, nes po Užgavėnių prasideda Pelenų diena, kai mėsą valgyti draudžiama.

Užgavėnių kaukės ir drabužiai
Kaukės bei persirenginėjimas – vienas pagrindinių Užgavėnių šventės atributų. Svarbiausia, kad Užgavėnių drabužis nebūtų kasdienis, jis turėjo būti kažkuo išsiskiriantis, neįprastas, o veidas paslėptas po kauke. Kaukės dažniausiai buvo daromos iš medžio žievės, avikailio arba kitokio kailio, gyvulių kaukolių, vėliau iš popieriaus, kartono, ir kitų medžiagų. Persirengėliai, eidami iš trobos į trobą, krėsdavo pokštus, dainuodavo, stengdavosi pavogti kokį buities rakandą. Užgavėnėms buvo ruošiamasi kaip didelei šventei. Kiekvienam reikėjo išradingumo, kad atkreiptų dėmesį, kad už kitus būtų juokingesnis. Ne vienas kaukėmis pradėdavo rūpintis dar vasarą – jeigu nepasidarydavo kaukės, tai bent miške aptiktą, šiam reikalui tinkamą medžio ar žievės gabalą pasidėdavo į saugią vietą.
Visi svarbiausieji Užgavėnių personažai buvo iš kasdienės kaimo aplinkos. Paprastai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų – buvo išryškinama nosis, iškreipiamos retadantės burnos, daromos asimetriškos akys. Plaukams, barzdai, ūsams panaudodavo avikailį, ašutus, linus, pakulas. Vienos kaukės būdavo išraiškingesnės, su didelėmis kumpomis nosimis, kitos – visai be jų. Tačiau Užgavėnių kaukės, kokios jos bebūtų baisios, visos šypsosi.
Vyrai vilkdavosi senais kailiniais, prieš tai juos išsivertę, maudavosi išverstomis kailinėmis kelnėmis, moterys užsimaudavo ilgus sijonus. Grupelės puošdavosi slapčiomis, kad kiti neatpažintų. Dažnas vyras persirengdavo moterimi, o moterys – neretai vyrais. Persirengėliai vaizduodavo mitines būtybes, gyvulius, paukščius. Ypač populiarūs buvo žydų, čigonų, arklių, ožių, gervių, velnių, raganų ir giltinių personažai.

Užgavėnių personažai
Užgavėnių šventės centre – Morė. Vadinta ji dar pasileidėle Kotre, Globėja, Motinėle, Visų žydų motina. Aukštaitijoje žinomas vyriškas Morės pakaitalas - Gavėnas. Morė – tai vaisingumo dievybė, kuri sudeginama lauže tam, kad vėliau atgimtų. Su ja „išvaromas“ susikaupęs blogis, kartu ir įkyrėjusi žiema. Dažniausiai sudegusios iškamšos pelenai būdavo išbarstomi po laukus, buvo tikima, kad tuomet bus derlingesnė žemė.
Lašininis vaizduoja sotumą, persivalgymą. Jis – storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, skrybėlę susijuosęs kanapių pluoštu, nuspurusiais ūsais, o rankose – ilga lazda Lašininiui išvyti. Kanapinis su Lašininiu paprastai stumdosi, grumiasi, kol galiausiai Kanapinis nugali. Visa tai simbolizuoja nenorinčios pasitraukti žiemos kovą su žmonių išsiilgtu pavasariu.

Goda Budreikaitė