Interviu su seniūne: Jūratė Šinkūnienė – apie save bei atliktus darbus (1)

Kaip sako Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Obelių seniūnijos seniūnė Jūratė Šinkūnienė, jos vadovaujama seniūnija išskirtinė teikiamomis socialinėmis paslaugomis – čia veikia Obelių socialinių paslaugų namai (buvę vaikų globos namai), ten pat - ir vaikų dienos centras, moterų krizių centras, Obelių savarankiško gyvenimo namai. Teikiamas visas paslaugų paketas gyvenimo negandų nuskriaustiems žmonėms. Obelių seniūnijoje gyvena apie 2500 gyventojų, o keliais, aplinkos tvarkymu, socialine parama bei kitomis žmonių problemomis čia rūpinasi vos 35-erių seniūnė. Pasak Jūratės Šinkūnienės, jai yra tekę susidurti su stereotipais dėl amžiaus ir lyties, kai žmonės nuvertindavo: „Et, jauna, ką ta moteris sugeba...“, tačiau tinkamumą pareigoms jauna moteris įrodinėja darbu.

Apie tai, kokia yra Obelių seniūnė ir kuo gyvena čia žmonės,  - mūsų pokalbis.

- Iš kur esate kilusi?

- Abu su vyru esame iš Rokiškio miesto. Kurį laiką gyvenome Vilniuje ir pagalvojome grįžti į Rokiškio kraštą, kai susituokėme ir laukėme šeimos pagausėjimo. Galvojome, kad čia – geresnės sąlygos augti vaikams. Auginame 4 ir 5 metų berniukus Vykintą ir Vytenį ir džiaugiuosi, kad jie gali gauti įvairiapusį lavinimą. Mano nuomone, formalus ir neformalus ugdymas Rokiškyje yra tokiame pat lygmenyje, kaip ir didmiestyje. Atsikrausčius į regioną, gyvenimo kokybė žymiai pagerėjo. Ypač džiaugiuosi, kad neformalus ugdymas čia atitinka kokybės ir kainos santykį.

- Papasakokite, kaip pradėjote savo darbinę karjerą ir kokios turite patirties.

- Pradėjau dirbti 11 klasėje – tada per vasarą dirbau viename didžiųjų prekybos centrų, kad galėčiau išsilaikyti „teises“. Padirbėjusi tokiomis sąlygomis, supratau, kad turiu daug mokytis, gerai pasiruošti egzaminams, kad įstočiau ten, kur noriu. Dar supratau tai, kad negaliu dirbti to, kas nepatinka. Na, ir man pavyko - įstojau ten, kur norėjau, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto, hidrometeorologijos specialybę. Buvo pamąstymų ir apie doktorantūrą. Rašiau straipsnius mokslo žurnaluose, dirbau NVO Lietuvos gamtos fonde, vėliau išėjau dirbti į archyvus su duomenų bazių administravimu. Po 2 mėnesių pertraukos darbuose įvertinau, kad galėčiau savo žinias pritaikyti informacinių technologijų srityje. Pradėjau dirbti užsienio kapitalo įmonėje, kurioje vyriškas kolektyvas. Buvo smagu, nes jautėsi, kad darbas yra vertinamas pagal rezultatus. Tuos 10 metų gyvenau Vilniuje.

- O kodėl nedirbote pagal išsilavinimą?

- Dirbdama hidrometeorologijos tarnyboje, nebūčiau galėjusi išgyventi. Vilniuje su minimaliu atlyginimu neįmanoma išgyventi, nes yra dideli pragyvenimo kaštai. Gamtos mokslų srityje dirbau Lietuvos gamtos fonde su tarptautiniais projektais Baltijos jūros regione.

- Ar seniai jau vadovaujate seniūnijai?

- Dirbti čia pradėjau 2019 m. gruodžio 9 d.

- Ar lengva buvo darbo pradžia?

- Pradėjusi dirbti, nesijaučiau, kad esu priimama išskėstomis rankomis - reikėjo save  parodyti darbu, išmokti nepriimti asmeniškai.

- Kokių principų laikotės bendravime su kolektyvu?

- Mano principas kolektyve - tartis. Susėdame visi ir siūlome idėjas. Jeigu man sako, kad esu neteisi, neįsižeidžiu. Aš pasitikiu savo darbuotojais, kadangi visi dirba puikiai. Kaip jų darbas iš šalies atrodo kitiems – kitas klausimas. Pas mus, seniūnijoje, darbas vyksta su žmonėmis, o jiems visiems įtikti - neįmanoma. Geras žodis pas mus juk sunkiai išsprūsta.

- Regionuose paprastai – didelė bedarbystės problema, daug žmonių prašo socialinės paramos. Kaip yra Obelių seniūnijoje?

- Pas mus maždaug 20 proc. gyventojų gauna socialinę paramą. Darbo vietos: Obelių spirito varykla, socialinių paslaugų namai, paštas, vaikų darželis, mokykla, vaistinė, dvi parduotuvės „Aibė“, yra ir kitų parduotuvių, dar – medienos įmonė „Raimundas ir Ko“. Aš manau, kad kas nori susirasti darbo, susiranda. Esu socialiai nejautri tinginystei. Pasiteisinimų, norint nedirbti ir dykai gauti išmokas, visada galima rasti. Požiūrį į darbą lemia tai, kaip buvome auklėjami. Tiesa, yra dalis žmonių, kurie tikrai stokoja lėšų pragyvenimui, bet jiems gėda prašyti. Kiekvienas atvejis - individualus. Toks žmonių požiūris į darbą ir socialinę paramą yra ne tik pas mus, šios problemos išvešėjo valstybiniu lygmeniu.

- Koks Jūsų požiūris į regionų politiką, kai miesteliuose naikinamos mokyklos, ambulatorijos, paštų skyriai? Juk Obelių gimnazijai taip pat iškilo grėsmė?

- Nors visi kalba apie regionų plėtojimą, tačiau realybė tokia, kad viskas juose uždaroma. Šitie dalykai žmonėms, gyvenantiems provincijoje, skauda, nes jaučiamas neapibrėžtumas.

- Taigi, grįžkime vėl prie darbo planų. Kokias problemas pamatėte seniūnijoje, kai tik pradėjote dirbti? Kaip pavyko išspręsti?

- Darbo pradžioje pamačiau, kad trūksta ūkinės bazės, darbo priemonių. Šiuo metu jau esame įsigiję barstytuvą, šluotą, šienapjovę, sniego ir lapų pūtikus, trimerius. Visi šie pirkiniai buvo tam tikra rizika, investuojant, tačiau keliai patys nenusikas, takai nenusišluos. Dabar jau nebegėda prieš darbuotojus, nes nebetenka paduoti kokio sulūžusio kastuvo. Dar ko norėjosi - gražių gėlynų. Jau greitai turėtų sužydėti tulpės ir narcizai. Dar ko tikiuosi greitu metu - kad bus nugriautas mūsų namas „vaiduoklis“ – buvęs bendrabutis daugiabučių kvartale, kuris negyvenamas. Jau dveji metai, kai inicijuota procedūra dėl jo nugriovimo ir mes tikimės, kad šiais metais visas dokumentų tvarkymas pasibaigs ir bus galima imtis konkrečių veiksmų.

- Visos kaimiškosios (ir ne tik) seniūnijos susiduria su sunkiai pravažiuojamų kelių problema. Kaip Jums sekasi su šia užduotimi tvarkytis?

- Mūsų seniūnijoje – įspūdingos vietos, tačiau čia keliams reikia ypatingos priežiūros. Kadangi vietovės kalnuotos, žiemą sniegą stumdyti sudėtinga, o vasarą tokius kelius liūtys išplauna. Pavasaris visada yra kelių tvarkymo metas. Sutinku, kad tos kelių priežiūros galėtų būti ir daugiau, tačiau būna ir taip, kad rajono gyventojai skundžiasi keliais, kurie yra valstybinės reikšmės. Prioritetas skiriamas keliams, kurie yra gyvenamosiose vietovėse, o ne tarp laukų. Seniūnijoje turime 200 km tvarkomų kelių. Be to, seniūnijoje turime ir pagalbininkų – esant ekstremalioms situacijoms (šį sezoną – ekstremalus iškritusio sniego kiekis), kelius padeda tvarkyti ūkininkai, taip pat džiugu, kad ūkininkai noriai pasinaudoja žvyro kompensavimo programa.

- Ką įvardintumėte kaip didžiausią seniūnijos problemą?

- Globali problema - Obelių ežeras, kuris reikalauja ypatingo dėmesio. Miesto nuotekos patenka į jį ir tai yra matoma. Daugybė susitikimų su ministerijos atstovais ir specialistais akcentuojant poreikį ir prioritetus. Visiems puikiai žinoma ši opi problema, tikimės teigiamų sprendimų.  Ėjo kalba problemą spręsti, skiriant gyventojams baudas, bet, manau, ne nuo to reikia pradėti. 

- Kaip patys gyventojai galėtų prisidėti prie pagalbos seniūnijai?

- Kaimuose labai svarbu stipri bendruomenė. Reikia daug darbo su bendruomenėmis, nes jos - didžiausios pagalbininkės ir atlieka tai, kas gyvenvietėje reikalingiausia. Obelių seniūnijoje įsikūrusios 5 bendruomenės: Aleksandravėlės, Kairelių kaimo bendruomenė, kurios centras yra Gediškių kaime, Pakriaunių kaimo bendruomenė „Pakriauna“, Antanašės bendruomenė ir Obelių bendruomenės centras. Pačios bendruomenės išgyvena iš projektų. Pavyzdžiui, Kairelių bendruomenė vykdo projektą: turi braškyną bei jame suteikia sezoninį darbą ilgalaikiams bedarbiams.

- Kokie artimiausi darbai numatyti seniūnijoje?

- Yra darbų, apie kuriuos dar sakyti nesinori, nes neaišku, ar nepasikeis įkainiai bei situacija. Pavyzdžiui, yra numatytas Vytauto gatvės Obeliuose tvarkymas – bus šalinami stulpai, žadame įrengti Obelių miesto kapinių tvorą. Žmonės 30 metų laukė asfalto į Aleksandravėlę ir pagaliau jo sulaukė - pasirašyta sutartis, o darbai pradedami jau dabar. Planuojama iki metų pabaigos asfaltavimo darbus baigti.

Tikimės, kad tolimesniais savo darbais Obelių seniūnė dalinsis ir su „Rokiškio Sirena“.