Europos čempione pirmą kartą tapusi Kornelija Snetkovaitė: negalėjau patikėti, kad tai tikrai aš. Maniau, įvyko nesusipratimas (0)

Rokiškietė Kornelija Snetkovaitė, būdama visai jauno amžiaus, pasiekė be galo daug: Lazdijuose vykusiose varžybose užėmė antrą vietą, Lietuvos čempionate – pirmą vietą, Austrijos čempionate – antrą vietą, Kauno kultūrizmo ir fitneso Europos čempionate, merginų fitneso (jaunimo) kategorijoje - pirmą vietą.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Mane sužavėjo kultūristų valgomo maisto racionas. Kiekvieną kartą mačiau savo tėtį, kuris taip maitindavosi. Sakydavau jam, kad noriu ne tik lankytis sporto klube, bet taip pat sugriežtinti savo mitybą. Buvau įsitikinusi, kad tai labai paprasta ir nesunku. Nepaisiau tėčio žodžių, kuris mėgino paaiškinti, kad nuolat taip maitinantis, darosi sunku, norisi ko nors įvairesnio bei, žinoma, kaloringesnio. Šį kelią pradėjau kartu su tėčiu, kuris visada mane palaikė ir skatino judėti į priekį.

Su kokiais pirmaisiais sunkumais susidūrei?

Pirmą kartą dalyvavau Lazdijuose vykusiose varžybose. Mano treneris Tomas Markelis sakė, kad jos neaukšto lygio: pasiruošimas bei treniruotė ateinančioms varžyboms. Užėmiau antrą vietą. Deja, tai neprivertė eiti toliau, nors ir patyriau gerų emocijų pliūpsnį. Pavargau laikytis dietų, galvojau, kad dar kartą to imtis nepajėgčiau ir neištverčiau.

Kaip atsikratei blogų minčių ir grįžai?

Tam prireikė net trijų mėnesių pertraukos, po kurios atėjau į sporto salę. Išgirdau ten buvusio trenerio žodžius: „Korne, tu vis dar geroje formoje, kurią dar šiek tiek patobulinsim ir viskas bus okay“. Užteko tik kelių motyvuojančių trenerio žodžių, kad „užsidegčiau“ ir pasiryžčiau siekti dar daugiau.

Kaip sekėsi toliau?

Buvo dar sunkiau nei pirmą kartą, nes manęs laukė Lietuvos čempionatas. Pradėjau laikytis griežtos dietos, nepraleidau nė vienos treniruotės, bėgiojau kartu su mama. Atsimenu, prašiau jos padėti viską iškentėti. „Tu pati tai pasirinkai – nieks, dėl to nekaltas“, - sakė mama, kuri manimi labai rūpinosi ir pergyvendavo sunkumus kartu su manimi. Tėtis visada tikėjo, kad būsiu pirma, nors aš buvau labai skeptiškai nusiteikusi. Viena kartą į sporto salę atėjau treniruotis nusilpusi, pavargusi ir palūžusi. Pradėjau verkti, sakiau treneriui, kad nebegaliu. Jis ramino mane, sakydamas, kad tai ne aš, o tik mano blogos emocijos.

Lietuvos čempionate užėmiau pirmą vietą. Emocijos liejosi per kraštus, pritrūkau žodžių, likau be žado. Tuomet man pasiūlė vykti į Austrijos čempionatą. Kelionėje mane supo tik pažįstami žmonės, tarp kurių nebuvo nė vieno artimo. Labai išsigandau, pamačiusi varžoves, puoliau panikuoti, bet užėmiau antrą vietą. Grįžusi iš Austrijos čempionato, iškart išvykau į ekskursiją, kurioje valgiau viską, kas papuolė po ranka, negalėdama sustoti. Žinojau, kad po penkių dienų manęs laukia Europos čempionatas, bet to visiškai nepaisiau. Grįžusi susiimiau, užsispyriau ir padariau savo: Europos čempionate, kuris vyko Kaune, užėmiau pirmą vietą.

Ką supratai, tuo užsiimdama?

Po Europos čempionato puoliau valgyti nesveiką maistą. Supratau, ką jis reiškia ir kaip žmonės jo nevertina. „Atsivalgiau“ visų šių nesąmonių, nebenoriu būti šiukšlių dėže, kemšančia viską, kas papuola. Mano nuomone, geriau valgyti skaniai ir sveikai. Taip pat supratau, kas yra tikri draugai, nes jie iškentė mano kaprizus, blogą nuotaiką. Jie visada padėdavo ir suprasdavo, kad tuo metu kitokia būti negalėjau – tarytum „ant adatų“.

Dėl ko visa tai darai?

Mane visada motyvavo treneris ir noras ko nors siekti, nestovėti vietoje, pranokti galimybes, savo lūkesčius, išgirsti žmones, kurie domėtųsi mano pasiekimais, žavėtųsi ryžtu.

Kokie planai ateičiai?

Svajoju sudalyvauti kartu su tėčiu, nes pabodo vienas kita palaikyti per atstumą. Šiuo metu darau pertrauką, bet sustoti tikrai nežadu.