Gotfridas Krujalskis: „Odontologas ir fechtuotojas – suderinama!“ (foto) (0)

Gegužės 7 d. Vilniuje vyko vienos svarbiausių fechtuotojų metų varžybų – Lietuvos fechtavimo suaugusiųjų čempionatas. Varžybose dalyvavo 80 sportininkų iš Lietuvos, kurie kovėsi asmeninėse bei komandinėse rungtyse. Tarp laimėtojų – ir komandinėse varžybose vienu iš nugalėtojų tapęs Rokiškyje gyvenantis gydytojas odontologas Gotfridas Krujalskis, dirbantis A. Didžiulio odontologijos klinikoje. Vyrų komandinių varžybų nugalėtojais tapo fechtavimo klubas „Floretė“. G. Krujalskis buvo vienas iš keturių šios komandos narių. Finalinėje kovoje jie priešininkus įveikė rezultatu 45:34 ir džiaugėsi aukso medaliais. „Rokiškio Sirenai“ kilo mintis – bene šis gydytojas bei sportininkas bus vienintelis fechtuotojas Rokiškyje. Įdomu, kaip jam sekasi čia treniruotis bei suderinti darbą, šeimą, sportą.

- Laimėjote Lietuvos fechtavimo čempionato komandinėse varžybose. Kas sudarė Jūsų komandą? Joje – tik Jūs esate rokiškėnas?

- Taip, esu vienintelis, tokiu sportu užsiimantis Rokiškyje. Esu kilęs iš Kauno, o Rokiškyje gyvenu 8 metus, tuoj bus 9. Čempionate dalyvavau su fechtavimo klubu iš Kauno „Floretė“. Paprastai komandą sudaro 3 ar 4 žmonės. Šį kartą komandoje buvau aš ir kiti fechtuotojai iš Kauno. Kovojama su varžovų komanda, kai kiekvienas narys kovoja su priešininkų komandos dalyviu. Kovojama iki 45 taškų.

- Nuo kada esate fechtavimo sporte?

- Fechtuotis pradėjau nuo 10 metų. Dabar tuoj bus 22 metai, kai esu šiame sporte. Į jį mane nuvedė mama, kuri irgi fechtavosi. Ji buvo padariusi nedidelę pertrauką sporte, tačiau tebesifechtuoja ir dabar, nors jai – virš 60 metų. Ji varžosi tiek su daug jaunesnėmis varžovėmis, tiek vyksta į veteranų čempionatus. Buvau išbandęs ne vieną sporto šaką, tačiau, kai išbandžiau fechtavimą, supratau – tai yra mano meilė sporte.

- Kokias dar esate išbandęs sporto šakas?

- Esu lankęs plaukimą, regbį, dziudo. Kitos sporto šakos tiek neužkabino.

- Kur vyksta treniruotės? Ar yra galimybė mokytis fechtavimo rokiškėnams?

- Viena moteris man per varžybas prasitarė, kad bandoma pradėti vaikus treniruoti fechtavimo Dusetose. Dar gerai nežinau, ar tai pasitvirtins, bet jeigu taip bus, tuomet yra vilčių fechtavimo sportą pritraukti ir į Rokiškio kraštą. Dabar treniruojuosi Vilniuje. Į treniruotes važiuoju kartą per savaitę, kitomis dienomis stengiuosi fizinį pasirengimą palaikyti namuose. Manau, kad dabar  esu daugiau mėgėjas, nes paskutinėse varžybose neatlikau komandos lyderio vaidmens. Mano pagrindinė užduotis buvo neprarasti taškų, nuvarginti varžovų lyderius, o ne laimėti prieš juos.

- Kas yra Jūsų treneris?

- Apskritai mane, kaip fechtuotoją, išugdė trenerė kaunietė Rasa Rimgailienė, o paskutinius metus Vilniuje treniruojuosi pas Jurijų Mašalo.

- Kodėl pasirinkote būtent šią sporto šaką?

- Gali būti, kad pasirinkau dėl to, kad čia laimėjimą lemia ne tik fizinės žmogaus savybės. Fechtavimasis - tarsi sportiniai šachmatai. Tai yra menas pergudrauti varžovą, kai privalai numatyti kelis ėjimus į priekį, o būdamas fiziškai silpnesnis ir lėtesnis, turi realią galimybę laimėti. Šiame sporte yra daugiau taktikos, kur pats savo veiksmais nulemi kovos baigtį, o ne remiesi tik fiziniais duomenimis. Esu labiau individualistas, tačiau džiaugiuosi ir komandinėmis varžybomis, kuriose  žavi vienybės jausmas, kai kiekvienas stengiasi duoti patarimus, palaikyti. Dar šį sportą rinkausi dėl to, kad man jis – tinkama priemonė atsipalaiduoti nuo darbų, užsimiršti, nes fechtuojantis susitelkiama tik į kovą.

- Ar tai vienintelė sporto šaka, kuria domitės ir praktikuojate dabar?

- Šiuo metu vaikštau ir į Rokiškio baseiną. Manau, visiems pats plaukimas yra labai sveika. Kai apsigyvenau Rokiškyje, pirmiausia pasigedau baseino ir buvau turbūt vienas pirmųjų baseino lankytojų. Dabar daugiausia rūpinuosi bendru fiziniu pasirengimu, kuris reikalingas bet kuriam sportininkui - tenka ir bėgioti, ir treniruokliais pasinaudoti.

- Dirbate odontologu. Kaip sekasi suderinti darbą ir sportą?

- Dirbu ir Rokiškyje, ir Kupiškyje. Kadangi kelias iki Vilniaus ilgas, nusprendžiau tą dieną, kai vykstu į sostinę, išnaudoti ir darbui – tą vieną treniruotės dieną Vilniuje dar ir dirbu odontologu. Kitus fizinius pratimus daugiausia darau vakarais, po darbo. Mano darbe trūksta judėjimo, todėl po darbo prasimankštinti – labai smagu ir svarbu. Kaip aš sakau: „Jeigu nori kažko nedaryti, visada surasi šimtą priežasčių, kodėl to nedaryti.“ Svarbu tinkamai susidėlioti prioritetus, tada suspėti tikrai įmanoma.  Dar man gelbėja tai, kad kai kuriuos fizinius pratimus stengiuosi atlikti su vaikais.

-  O kaip šis sportas dera su šeima? Ar šeima vyksta kartu į varžybas palaikyti?

- Turiu tris vaikus: sūnui - 11 metų, dukroms 8 ir 4 metai. Vyresnieji vaikai lanko plaukimą, o mažylė dar neišsirinko nieko. Žmona kartais pamina dviratį, kartais padirbėja su  treniruokliais. Ji yra ir mano palaikymo komanda varžybose – dažniausiai ten vykstame kartu. Paprastai ji stebi varžybas, gal ne visada iki pabaigos, to neseku -  per varžybas būnu susikoncentravęs į veiksmą, tai su žmona nesikalbame. (Juokiasi.)

- Fechtavimas man, prisipažinsiu, - visai nežinomas sportas. Tikiu - ir daugumai rokiškėnų. Ką galėtumėte papasakoti, kuo šis sportas išskirtinis? Ar jam reikalingos išskirtinės sąlygos – apranga, priemonės, patalpos?

- Patalpos praktiškai gali būti bet kuri sporto salė. Specialių sporto salių mes Lietuvoje deja, neturime. Artimiausia fechtavimui skirta salė yra Latvijoje, Daugpilyje. Šiam sportui reikalingas 15 metrų ilgio takelis. Apranga tikrai yra speciali, tai yra griežtai reglamentuota. Pirmiausia – ji turi būti saugi. Lūžus špagai, ji pasidaro aštri, todėl apranga turi būti tokia, kurios neišeitų pradurti. Apranga turi atlaikyti 800 niutonų jėgą, kaukė – 1600 niutonų. Kaukė padaryta iš metalinio tinkliuko, o viduje – medžiaga. Kiekvienas sportininkas turi turėti įsigijęs savo aprangą, tačiau būna, kad perspektyviems rinktinės nariams kostiumus nuperka federacija. Šiuo metu fechtavimo aprangą nesudėtinga įsigyti internetu. Žinau, kad mes, lietuviai, mėgstame vokiškas aprangas. Dabar pradėjo ir Lenkijoje gaminti kokybiškus kostiumus. Anksčiau ukrainiečiai gamindavo kokybiškas špagas, bet prasidėjus karui Ukrainoje, šios prekės dingo iš rinkos. Pasaulyje fechtavimo sportas populiarėja, mat žmonės šiame sporte gali būti ilgai - tiek sportuoti profesionaliai, tiek mėgėjiškai. Fechtavimosi sportas itin populiarus Prancūzijoje, Lenkijoje, Italijoje, Vengrijoje, Vokietijoje. Darosi labai populiarūs veteranų čempionatai.

- Kaip fiksuojamas laimėjimas varžybose? Pagal dūrių skaičių? Kaip fiksuojami pasiekę priešininką dūriai?

- Ginklas yra elektrifikuotas. Matote, fechtuotojams ant nugaros pritvirtintas virves - laidus? Per jas siunčiami signalai. Kaip tai vyksta – nėra paprasta paaiškinti, tačiau yra reglamentuota, kokia jėga špaga turi pasispausti – paliesti kūną daugiau nei pusė milimetro ir užsidega šviesos signalas. Kai įduriama į špagą arba į grindis, tada signalas neveikia. Dabartiniame fechtavime dūriai būna greiti. Teisėjui būtų sudėtinga suprasti, kada įvyko dūris. Šis procesas elektrifikuotas jau seniai. Netgi pradėjus sportuoti mano mamai, tai jau vyko. Beje, fechtavime naudojami trys ginklai – špaga, rapyra ir kardas. Lietuvoje naudojame dažniausiai tik špagą. Ji buvo elektrifikuota pirmiausia. Kardas elektrifikuotas paskutinis.

- Kokių dar esate gavęs įvertinimų šiame sporte? Galbūt dalyvavote varžybose užsienyje?

- Aktyviausiai sportavau iki 19 metų. Iki to laiko esu tapęs visų amžiaus kategorijų, išskyrus suaugusiųjų, čempionu. Paskutinis Lietuvos fechtavimo čempionatas tapo pirmuoju kartu, kai tapau suaugusiųjų amžiaus grupės nugalėtoju. Keliavęs esu daug, tad turbūt apkeliauta pusė Europos: Lenkija, Vokietija, Slovakija, Austrija, Čekija, Latvija, Estija, Suomija, Švedija. Esu buvęs ir Rusijoje. Bet, žinant dabartinę situaciją, visi turnyrai ir sportininkai Rusijoje ir Baltarusijoje yra suspenduoti tarptautinės fechtavimo federacijos.